Skausmas – viena universaliausių, tačiau mažiausiai suprastų žmonijos patirčių. Naujausi tyrimai rodo, kad skausmas – sudėtingas neurobiologinis procesas, kurį aktyviai modeliuoja smegenys, reaguodamos į biologinius, psichologinius ir socialinius veiksnius. PSO duomenimis, lėtinį skausmą kasdien kenčia 27–30 % visos pasaulio populiacijos. Ši tyli epidemija griauna gyvenimo kokybę ir skatina mokslininkus ieškoti revoliucinių sprendimų.

 

Business,Woman,,Headache,And,Stress,With,Thinking,,Red,Glow,OrSmegenys ne tik atpažįsta, bet ir sukuria skausmą

   

Šiuolaikinė neuromokslo teorija teigia, kad periferiniai nervų receptoriai, vadinami nociceptoriais, patys savaime neperduoda skausmo – jie fiksuoja tik fizinius dirgiklius (karštį, spaudimą, cheminius pakitimus). Tikrasis skausmo pojūtis gimsta tik tada, kai šiuos elektrinius impulsus apdoroja centrinė nervų sistema. Čia pasireiškia unikalus reiškinys: smegenys veikia kaip filtras, kuris pagal streso lygį, emocinę būseną ir praeities patirtis gali skausmą dramatiškai nuslopinti arba sustiprinti. Dar labiau stebina tai, kad ilgalaikis, ilgiau nei tris mėnesius trunkantis skausmas, iš esmės perprogramuoja žmogaus anatomiją. Mokslininkai nustatė, kad sergant lėtinėmis ligomis pasireiškia neuroplastiškumas – nervų sistema tampa patologiškai jautri. Šios išsireguliavusios sistemos rezultatas yra centrinė sensibilizacija: nervų ląstelės pradeda siųsti pavojaus signalus net dėl visiškai nekenksmingų dirgiklių. Tad asmenys, kenčiantys lėtinį stiprų skausmą, gali patirti fizinę kančią net nuo lengvo vėjo gūsio ar švelnaus drabužio prisilietimo prie odos. Šis reiškinys medicinoje vadinamas alodinija. Lėtinis skausmas mokslo bendruomenėje jau nebėra laikomas tik kitos ligos simptomu. Jis pripažįstamas kaip savarankiška, sudėtinga neurologinė liga.

 

Nuo implantų iki virtualios realybės

 

Ilgą laiką pagrindinis ginklas nuo stipraus skausmo buvo opiatai, tačiau jų sukeliama priklausomybės krizė privertė mokslą sukti visiškai kitu keliu. Šiandien skausmo valdymo priešakiniuose frontuose dominuoja neuromoduliacija. Vienas įspūdingiausių metodų – nugaros smegenų stimuliacija, kurios metu į epidūrinį tarpą implantuojami mikroelektrodai. Šie prietaisai generuoja silpnus elektros impulsus, kurie tiesiogiai blokuoja skausmo signalus, jiems dar nespėjus pasiekti smegenų, o pacientas vietoj veriančio skausmo jaučia tik vos pastebimą dilgčiojimą. Kita pažangi technologija – neinvazinė transkranijinė magnetinė stimuliacija (TMS) leidžia magnetiniais laukais išoriškai stimuliuoti konkrečias smegenų žievės sritis, atsakingas už natūralių opiatų gamybą organizme. Kartu su fiziniais prietaisais į mediciną įžengė ir skaitmeninė terapija. Klinikiniais tyrimais įrodyta, kad specializuotos virtualiosios realybės (VR) sistemos geba pergudrauti smegenis. Kai nudegimų patyręs pacientas per VR akinius panardinamas į interaktyvų ledynų pasaulį, jo smegenų žievė taip stipriai apdoroja vizualinę informaciją, kad fiziškai negeba priimti skausmo signalų. Tyrimai rodo, kad tokia sensorinė apgaulė ūminį skausmą procedūrų metu sumažina iki 50 %, pranokdama net stiprių analgetikų poveikį.

 

Genų koregavimas ir molekuliniai taikiniai

 

Nors technologijos keičia skausmo valdymo taisykles, farmakologijos mokslas irgi išgyvena tikrą renesansą, pereidamas prie personalizuotos ir molekulinės medicinos. Didžiausiu pastarųjų metų proveržiu tapo monokloniniai antikūnai, kurie veikia kaip biologiniai „snaiperiai“. Pavyzdžiui, vaistai, nukreipti prieš su kalcitonino genu susijusį peptidą (CGRP), revoliucionizavo migrenos gydymą – jie prisijungia prie specifinių molekulių ir užkerta kelią kraujagyslių uždegimui galvoje, nesukeldami sisteminio šalutinio poveikio visam kūnui. Dar ambicingesni tyrimai vyksta genetikos srityje. Mokslininkai intensyviai tyrinėja retą genetinę mutaciją – žmones su įgimtu nejautrumu skausmui, kurių organizme neveikia specifinis natrio kanalas SCN9A. Naudojant CRISPR genų koregavimo technologiją, laboratorijose jau bandoma laikinai „nutildyti“ šį geną tiems pacientams, kurių lėtinio skausmo neįmanoma numalšinti jokiais žinomais medikamentais. Kartu vystoma išmanioji farmakologija: mikroįrenginiai, implantuojami po oda, vaistus lašina tiesiai į intratekalinę erdvę aplink nugaros smegenis. Taip reikalinga dozė yra net iki 300 kartų mažesnė nei geriant tabletes, o tai leidžia visiškai išvengti toksinio poveikio kepenims, skrandžiui ir inkstams. Mokslas įrodė, kad ateities medicina skausmo nebandys tiesiog užslopinti – įveiks molekuliniu ir skaitmeniniu lygmeniu.

 

Įdomu

 
  • Dirbtinio intelekto sugeneruota muzika, kurianti vadinamuosius binaurinius ritmus, tiesiogiai sinchronizuoja smegenų bangas. Taip aktyvuojamos smegenų kamieno sritys, kurios fiziškai užveria „vartus“ skausmo impulsams iš nugaros smegenų. Kai kuriose odontologijos klinikose tai jau leidžia iki 30 % sumažinti vietinių vaistų nuo skausmo dozę.
  • Žarnyno bakterijos tiesiogiai lemia, kaip organizmas metabolizuoja vaistus nuo skausmo. Tam tikros bakterijų padermės gali suskaidyti vaistus dar prieš jiems patenkant į kraujotaką, todėl tam pačiam žmogui tą pačią dieną tas pats vaistas gali suveikti visiškai skirtingai.
  • Šiuolaikinis mokslas pasitelkia placebo efektą per neurogrįžtamojo ryšio (neurofeedback) technologiją. Pacientai, stebėdami savo smegenų aktyvumą ekrane realiu laiku, mokosi sąmoningai aktyvuoti sritis, atsakingas už natūralių endorfinų išskyrimą. Smegenys tiesiogine prasme treniruojamos pačios pasigaminti vaistų nuo skausmo.
 

Autorė Eglė Stratkauskaitė