Vaikystė be cukraus – gyvenimas be depresijos

Saldumynų žala vaikams neapsiriboja tik dantų ėduonies, nutukimo ir II tipo cukrinio diabeto rizika. Naujausi tyrimai atskleidžia, kaip cukraus vartojimo įpročiai vaikystėje daro įtaką smegenų struktūrai ir psichinei sveikatai suaugus.

Nepatogi realybė

Visame pasaulyje depresija – rimta visuomenės sveikatos problema. Manoma, kad Vakarų šalyse serga kas dešimtas suaugęs žmogus ir 1 iš 5 paauglių. Tai fiziškai ir emociškai sekinanti liga, kuri didina širdies ir kraujagyslių ligų, insulto, diabeto, nutukimo ir savižudybės riziką.

Tikrosios priežastys nežinomos, tačiau yra tvirtų įrodymų, jog minėtą ligą lemia genetiniai ir išoriniai (gyvensena) veiksniai. Miegas, mityba, fizinis aktyvumas – pagrindinės sritys, kurios keičiasi sergant depresija ir kurias galima koreguoti norint apsisaugoti nuo ligos ar pasveikti. Atliekama vis daugiau tyrimų, kaip pridėtinio cukraus vartojimas susijęs su psichinėmis būklėmis, o rezultatai nedžiugina. Akivaizdu, kad mityba, kurioje gausu saldumynų ir saldintų gazuotų gėrimų, neigiamai veikia fizinę sveikatą ir lemia nutukimą, II tipo diabetą, širdies ir kraujagyslių ligas, onkologinius susirgimus, taip pat didina ankstyvo mirtingumo riziką. Atrastas glaudus ryšys tarp pridėtinio cukraus vartojimo ir depresijos suaugusiems žmonėms. Jau po 5 metų netinkamos mitybos psichikos sutrikimų tikimybė padidėja 25 %.

Garsioji triada

Kalifornijos universiteto (JAV) mokslininkai pirmieji paaiškino ryšį tarp cukraus vartojimo ir depresijos, o pagrindine jungtimi įvardijo stresą, t. y. individualius mechanizmus, kaip žmogus įveikia nemalonias ir sunkias emocijas. Įrodyta, kad asmenys, patyrę stresą ankstyvame amžiuje, labiau linkę susirgti depresija iki 18 m. Neigiamos vaikystės patirtys gali lemti smegenų pokyčius, kurie išlieka visą gyvenimą.

Nekontroliuojamas stresas susijęs su pakitusiais valgymo įpročiais, ypač dažnesniu saldumynų vartojimu norint greitai nusiraminti. Emocinis valgymas arba priklausomybė nuo cukraus formuojasi vaikystėje, sustiprėja paauglystėje ir išduoda, kaip suaugęs žmogus įveikia sunkumus. Paguodos maistas aktyvuoja neuronų tinklus, susijusius su dopamino sinteze, todėl pakelia nuotaiką, tačiau vėliau kyla kaltė ir nepasitenkinimas. Formuojasi uždaras ciklas: stresas veda prie emocinio valgymo, šis skatina nutukimą ir medžiagų apykaitos ligas, o galiausiai didėja įtampa.

Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad ne visi asmenys, kuriems būdingas emocinis valgymas, renkasi saldumynus. Tie, kurie genetiškai jautriau jaučia saldumą, linkę vartoti daug cukraus, palyginti su tais, kurie noriau valgo sūrų ar aštrų maistą. Itin svarbus vaikystėje matytas šeimos elgesio modelis – saldumynų normavimas ar laisva prieiga.

Įdomu, kad egzistuoja abipusis ryšys tarp cukraus ir depresijos. Esant prastai nuotaikai didėja saldumynų vartojimas, tačiau per didelis gliukozės kiekis kraujyje susijęs su lėtiniu uždegimu ir neuromediatorių sintezės pokyčiais.

Istorinė galimybė

Naujausi Surėjaus universiteto (Jungtinė Karalystė) tyrimai rodo, kad cukraus normavimas per pirmąsias 1000 gyvenimo dienų gali sumažinti ne tik lėtinių susirgimų riziką, ypač diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų, hipertenzijos, bet ir depresijos tikimybę suaugus.

Cukraus normavimas Jungtinėje Karalystėje buvo įvestas Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikais (1940–1953 m.). Vienam suaugusiajam per dieną skirdavo tik apie 40 g cukraus. Mokslininkai ištyrė, kaip tai paveikė kartą, kuri vystėsi įsčiose ir pirmuosius dvejus metus augo be saldumynų. Iš viso įtraukta apie 46,5 tūkst. dalyvių. Jie suskirstyti į grupes pagal tai, kaip ilgai neturėjo prieigos prie cukraus. Vėliau atsižvelgta, kaip tai paveikė suaugusiųjų gyvenimą, taip pat nerimo, depresijos riziką, KMI, rūkymą, alkoholio vartojimą. Atlikus magnetinio rezonanso tyrimus, ištirtas pilkosios smegenų medžiagos tūris.

Nustatyta, kad sumažinus saldumynų vartojimą pastojus, laukiantis ir pirmuosius 24 gyvenimo mėnesius, nerimo ir depresijos rizika mąžta 23 %. Esant tokioms aplinkybėms, šie susirgimai pasireiškė atitinkamai 5,5–6,3 % ir 6–7,2 %. Įdomu, kad atsisakius cukraus nėštumo metu, suaugus būdingas mažesnis potraukis prie saldaus maisto. Saldainiai, bandelės ir tortai teikia mažesnį malonumą, todėl lengviau išvengti persivalgymo. Vaikai, kurių besilaukiančios mamos vartojo daug cukraus, jautė didesnį skanėstų potraukį. Mokslininkai iškėlė hipotezę, kad organizmo pripratimas prie gliukozės šuolių kraujyje gali atsirasti vaisiui vystantis gimdoje ir per pirmus gyvenimo metus. Mergaitės yra labiau paveikios, palyginti su berniukais. Magnetinio rezonanso tyrimai patvirtino, kad cukraus normavimas ankstyvoje vaikystėje susijęs su smegenų struktūros pokyčiais, kurie galimai didina atsparumą depresijai ir senatvinei demencijai.

Nuodija protą

Cukraus šuoliai. Kai vaikai vartoja saldų maistą ir gėrimus, cukraus kiekis kraujyje staigiai pakyla, suteikdamas greitą energijos pliūpsnį. Tėvai dažnai sako, kad atžala tapo hiperaktyvi. Netrukus cukraus kiekis sumažėja. Šie svyravimai lemia dirglumą, nuotaikų svyravimus. Sunku susikaupti ir išlaikyti dėmesį, vargina lėtinis nuovargis ir vangumas.

Mitybos sutrikimai. Didelis cukraus kiekis veikia ne tik energiją ir nuotaiką, bet ir gali sutrikdyti bendrą mitybą, nes mažina būtinų maistinių medžiagų suvartojimą. Vaikai per greitai pasijunta sotūs, todėl atsisako daržovių, mėsos ir košių. Taip jie negauna smegenų veiklą stiprinančių medžiagų: omega-3 riebalų rūgščių, geležies, magnio, cinko ir B grupės vitaminų, kurie būtini dėmesiui, mokymuisi ir nuotaikos reguliacijai. Per didelis cukraus kiekis gali sutrikdyti žarnyno bakterijų pusiausvyrą ir paveikti maistinių medžiagų įsisavinimą.

Dopamino dozė. Cukrus skatina dopamino – geros savijautos neuromediatoriaus išsiskyrimą. Gali vystytis priklausomybė, kai vaikas nori vis daugiau cukraus, kad patirtų tą patį malonumą. Laikui bėgant perdirginamas smegenų atlygio mechanizmas. Tuomet didėja impulsyvus valgymas, sutrinka savireguliacija, pavyzdžiui, sunkiau nusiraminti, išauga valgymo sutrikimų rizika.

Smegenų uždegimas. Aptinkama duomenų, kad gausus cukraus vartojimas susijęs su smegenų uždegimu, ypač tose srityse, kurios atsakingos už atmintį ir mokymąsi. Džordžijos universiteto (JAV) mokslininkai skelbia, kad cukrus suardo natūralią žarnyno mikrobiotą ir skatina bakterijų Parabacteroides dauginimąsi. Lėtinis uždegimas prisideda prie kognityvinių sunkumų, apsunkina naujos informacijos įsiminimą ir susikaupimą.

Nelengva užduotis

Vaikai pradeda rinktis mėgstamus produktus maždaug nuo 3 metukų, tačiau cukraus priklausomybė atsiranda gerokai anksčiau. Pitsburgo universiteto (JAV) mokslininkai skelbia, kad 85 % kūdikių ir mažų vaikų su maistu gauna daug pridėtinio cukraus.

Pradėjus primaitinti meniu atsiranda vaisių tyrelių, arbatų, sulčių. Nors cukraus yra vaisiuose, kai kuriose daržovėse, pieno produktuose, duonoje, kruopose, tėvai gardina namuose ruoštus patiekalus džemu, uogiene, sirupu, kurių neturėtų būti vaikų mityboje. Pridėtinio cukraus gali būti kūdikiams skirtuose sausainiuose, jogurte ir kituose užkandžiuose. Nuo gimimo iki 2 metukų vaikai suvalgo palyginti nedideles porcijas, kuriose turėtų būti medžiagų, būtinų augimui ir vystymuisi. Saldus maistas suteikia tuščių kalorijų, tačiau lieka mažiau vietos tikrai vertingiems produktams.

Žmonės trokšta cukraus, nes jis padeda kaupti riebalų atsargas, kurios leido protėviams išgyventi ir nemirti iš bado. Gera žinia, kad vaikus galima išmokyti priimti kartų skonį, kuris būdingas daržovėms. Sveikos mitybos įpročiai, įdiegti ankstyvoje vaikystėje, užtikrina kokybiškesnį gyvenimą suaugus.

Autorė Jurgita Ramanauskienė