Gyvenimas per trumpas liūdėti

Socialinių tinklų turinio kūrėjas Edvinas Krupinskas sekėjų širdis pavergė daugeliui iki skausmo pažįstamomis parodijomis apie šeimos narių santykius. Edvinas pasakoja, kad kai kurios situacijos ir dialogai atkeliauja iš asmeninės patirties, kitus gali įkvėpti net nugirstas šeimos ginčas parduotuvėje.

 

KOKIE buvo jūsų pirmieji žingsniai soc. tinkluose?

 

Pirmieji žingsniai buvo dar vaikystėje. Ankstyvame amžiuje susikūriau paskyras one.lt, vėliau feisbuke.

 

Kurti pradėjau dar paauglystėje – filmuodavau videoblogus savo kanalui „E2ko vlogai“. Tiesa, iki galo kažkaip niekada netikėjau šia veikla: filmuodavau, nes tiesiog patikdavo kažką kurti, filmuoti, vėliau montuoti. Sulaukdavau nemažai neigiamų komentarų, stengdavausi į juos nekreipti dėmesio, tačiau paaugliui tai nelabai įmanoma. Vėliau susikūriau paskyrą instagrame, kur pradžioje buvo galima tik kelti nuotraukas, todėl nusprendžiau, kad tai bus gražus mano nuotraukų dienoraštis. Tik praėjus gerokai laiko, instagrame atsirado funkcija kelti vaizdo įrašus.

 

KAIP atsidūrėte „TikToke“, kur ir prasidėjo kelias į populiarumą?

 

Baigęs mokyklą gyvenau bendrabutyje ir ten viską filmuodavau: kaip atrodo kambarys, koks tualetas, kokios sąlygos dušuose. Mane pastebėjo dabar garsaus prekės ženklo „Broken Planet Market“ kūrėja Indrė ir parašė asmeninę žinutę, jog būtinai turiu parsisiųsti „TikTok“ programėlę ir ten kurti turinį. Tą akimirką net nežinojau, kas yra tas tiktokas, bet parsisiuntęs nufilmavau du vaizdo įrašus ir nuėjau miegoti. Atsikėlęs savo paskyroje radau 1000 sekėjų.

 

KAIP gimė dabar jau visų pamėgti personažai, ar jie turi realius atitikmenis?

 

Iš gyvenimo ir galvos. Girdėdamas tėvų ir senelių frazes buvau šventai įsitikinęs, kad mano vieno tokia keista šeima ir tokiomis frazėmis bendrauja. Bet įkėlęs kelis vaizdo įrašus iš šimtų komentarų supratau, kad visa Lietuva taip gyvena. Personažai neturi realių atitikmenų, nes tai daugiau mano fantazijos vaisius. Mamos personažas, žinoma, įkvėptas mano paties mamos, bet žiūrovų pamilta teta Vylma – visiškai išgalvota. Toks žmogus neegzistuoja, todėl net vardas keistas, ne Vilma, o Vylma. Neva metrikacijos skyriuje padarė klaidą, kuri ir liko visam gyvenimui.

 

KAIP pasirenkate skečų temas?

 

Situacijų temos gimsta labai įvairiai. Nuo pirmos dienos, kai pradėjau kurti šiuos vaizdo įrašus, susikūriau telefone užrašus, skirtus tik šiai kūrybai, ir juos nuolat pildau. Būna, kad parduotuvėje apsipirkinėdamas išgirstu šalia prekes besirenkančios šeimos ginčą, pradedu klausytis ir užsirašinėti, ką jie kalba, o grįžęs imu ir nufilmuoju. Būna, kad atsižvelgiu į aktualijas, tuomet žiūrovams patinka į tai sureaguoti.

 

AR juokauti galima apie viską?

 

Juokauti galima apie viską, tačiau svarbu, kad šalia esantis žmogus tiksliai suprastų, jog kalbama nerimtai. Niekada į viešumą nekelčiau vaizdo įrašo juokaujant apie konkretaus žmogaus mirtį, rasę, lytį ar lytinę orientaciją. Sąrašą būtų galima dar tęsti, tačiau prieš filmuojant svarbu apgalvoti, ar įrašas nieko neįžeis. Nesu linkęs vaikščioti ta plona riba, geriau pasirenku kažką saugaus, kas tikrai nieko neįžeistų.

 

KOKS humoras juokingiausias? Gal šioje srityje turite autoritetų?

 

Iš lietuvių kūrybos man labai patinka Julius Paškevičius, socialiniuose tinkluose geriau žinomas „Konfliktai“ pseudonimu. Jis taip meistriškai moka įsikūnyti į personažus, jam tikrai pavyksta per sekundę prajuokinti žmogų.

 

Pasauliniu mastu labiausiai patinka komikas ir aktorius Jimas Carrey. Jis gali nieko nesakyti, bet stebint jo veidą vis tiek bus juokinga.

 

AR apskritai lengva prajuokinti žmogų?

 

Manau, kad labai sunku. Sakoma, kad pravirkdyti daug lengviau, negu prajuokinti. Ypač šiais laikais, kai visi esame labai užimti, kažkur skubame, bėgame, negalime ilgai nulaikyti dėmesio. Žiūrovo dėmesį reikia pasistengti pagauti per pirmas vaizdo įrašo sekundes, kad jį užkabintų ir norėtų žiūrėti iki pabaigos.

 

AR kasdieniame gyvenime irgi norisi būti dėmesio centre, ar kaip tik esate labiau introvertas?

 

Manau, per viduriuką. Tikrai nesu tas draugas, kuris nuolat bando pasiglemžti visų dėmesį ir vis pasakoja apie save, bet nesu ir užsidaręs, kuris nė žodžio neišlemena. Mėgstu pajuokauti, pats pasijuokti iš draugų juokelių. Gyvenimas per daug trumpas, kad liūdėtum, reikia džiaugtis ir juoktis pilnais plaučiais!

 

KOKS buvote mokykloje?

 

Visoks. Pirmose klasėse buvau nedrąsus. Vėliau įgavau vis daugiau pasitikėjimo, paskutinėse klasėse net vedžiau renginius. Mėgdavau filmuoti klasės akimirkas. Būdamas aštuntokas nufilmavau, kaip su klasiokais grįžome po karnavalo pasirodymo pas auklėtoją į klasę. Atrodo, nieko įspūdingo nevyko, bet dabar labai smagu prisiminti tas akimirkas, pasižiūrėti, kokie buvome maži. Beje, pavyko tikrai mielas ir šiltas vaizdo prisiminimas.

 

KO šiuo metu mokotės arba norėtumėte išmokti?

 

Šiuo metu nieko nesimokau, bet labai norėčiau išmokti dirbti su nuomonės formuotojų rinkodara, tačiau iš kitos pusės. Dabar gaunu klientų užklausas, tuomet galvoju idėją, filmuoju, montuoju, bet po šešerių metų darbo šioje srityje noriu viską pamatyti iš kitos pusės. Norėčiau su prekės ženklu galvoti, apie ką galėtų būti reklaminė kampanija, rinktis turinio kūrėjus, jiems rašyti laiškus ir viską įgyvendinti.

 

KOKIOS dar savybės, be humoro jausmo, padeda gyvenime?

 

Manau, kad nuoširdumas. Visuomet stengiuosi būti toks, koks esu, neapsimetinėti, nebandyti kitiems nieko įrodyti. Būna, kad pasidomiu, kaip žmogus gyvena, pasiteirauju apie sveikatą, tuomet jis sutrinka ir žiūri į mane: „Tu čia rimtai klausi?“ Žmonės pripratę mane matyti besijuokiantį, bet būnu ir rimtas. Tiesa, niekada nelaikau pykčio, tiksliau pasakius, tiesiog nemoku pykti.

 

KĄ norėtumėte savyje pakeisti?

 

Galbūt naivumą? Aš tikiu kiekvienu žmogaus pasakytu žodžiu. Kartais pasakoju draugams istoriją, kaip sutikau žmogų, ką kalbėjome, ką man pasakojo. Draugai žiūri ir sako: „Ir tu patikėjai…, nustok tikėt tokiais paistalais.“ Nemoku kitaip, viską priimu rimtai.

 

KUR paskutinį kartą keliavote?

 

Vasarą keliavau į Italiją. Ten su draugais buvome beveik 3 savaites. Mano svajonių šalis buvo Italija. Vieną kartą ten nukeliavęs 2018-aisiais, vis noriu grįžti. Man ten taip patinka! Labai skanus maistas, viskas taip gražu. Tiesa, šįkart buvo per daug karšta. Po dienos saulėje norėdavosi pasislėpti kambaryje su uždarytais langais ir įjungtu kondicionieriumi.

 

KOKIOS šalies virtuve, kultūra žavitės?

 

Japonijos. Labai noriu ten nukeliauti. Nuo vaikystės žaviuosi šia šalimi, man patinka japoniškas maistas, kultūra, žmonių mandagumas. Japonai atrodo tokie geri ir mieli žmonės, norėčiau pabendrauti su jais gyvai jų aplinkoje. Tikiu, kad vieną dieną šis noras išsipildys ir nukeliausiu į antrąją svajonių šalį.

 

KĄ pats skaniai gaminate?

 

Jeigu šio klausimo paklaustume mano draugų, net neabejoju, kad atsakytų – picas. Turiu picų krosnį. Šią vasarą nuvykome pas mano senelius į kaimą, jie gyvena labai gražioje vietoje, ant upės kranto. Aš kepiau picas, draugai mėgavosi geru oru ir skaniu maistu. Buvo labai smagu. Dar toje pačioje krosnyje mėgstu ryte draugams pusryčiams iškepti šakšuką (izraelietišką kiaušinienę). Pridedu daug čioriso dešros, iškepu didelėje keptuvėje, krosnyje pašildau brijošes ir visi drauge valgome.

 

KOKIŲ žalingų įpročių ar silpnybių turite?

 

Meluočiau, jei sakyčiau, kad neturiu žalingų įpročių. Skaniai pavalgęs visada mėgstu parūkyti. Reikėtų atsisakyti šio įpročio. Močiutė vis sako: „Kiek galima rūkyti?“ Aš jai primenu, kad ji irgi seniau kartais parūkydavo. Tuomet močiutė sako: „Uoj, tai kada čia buvo?“ Abu skaniai nusijuokiame iš to, bet, kaip sako mano draugas: „Rūkyta mėsa ilgiau stovi.“ Mano pagrindinė silpnybė yra geras, skanus maistas, o jeigu dar jį kažkas pagamina – tuomet išvis tobula!

 

KO labiausiai bijote?

 

Gyvačių. Nėra nieko baisiau, kai padaras, neturintis kojų, besirangydamas juda link manęs. Sakoma, kad žaltys nieko blogo nedaro, nenuodingas, bet jų vis tiek bijau, per daug panašūs į gyvates!

 

KAM niekada negaila pinigų?

 

Maistui. Labai mėgstu valgyti mieste arba pasiimti išsinešti. Nors atrodo, kad dar vakar prižadėjau sau daugiau neišlaidauti restoranams, bet dažnai taip tingisi gaminti, o valgyti norisi dabar ir čia, todėl vis paslystu ir kažkuo save nudžiuginu.

 

KOKS buvo geriausias ir blogiausias jūsų pirkinys?

 

Geriausias pirkinys – butas Druskininkuose. Dar net mėnuo nepraėjo, kaip gyvenu nuosavuose namuose. Toks geras jausmas, kai žinau, kad viską galiu persistatyti, kaip noriu, baldus pasistatyti, kokius noriu. Pro langą pagaliau matau medžius, ne pietus gaminančius kaimynus.

 

Koks blogiausias pirkinys, sunku sugalvoti. Netikiu jokiais horoskopais, Zodiako ženklais, bet tuo, kad esu Svarstyklės, manau, joks žmogus nesuabejotų. Kiekvieną kartą prieš kažką pirkdamas ilgai svarstau, reikia man to daikto ar nereikia. Tuomet galvoje užverda dideli debatai: o gal reikia? Bet gal ne? Ar išgyvenčiau be to daikto kasdienybėje? Kartais net parduotuvėje tiesiog stoviu ir svarstau. Iš šalies gali tikrai juokingai atrodyti. Galbūt todėl niekada neprisiperku blogų pirkinių.

 

KOKIA žinomumo kaina?

   

Manau, kad didelė. Sekėjai, žiūrėdami turinį per savo telefoną, mus mato kasdien, jiems atrodo, kad mes pažįstami, todėl kartais žmonės peržengia ribas ir susitikę pradeda elgtis, kaip nepridera. Buvo situacija, kai mane užsipuolė nepažįstamas girtas žmogus, pradėjo rėkti. Po rėkimų prasidėjo grasinimai. Aš mandagiai paklausiau: „Ar man kviesti policiją?“ Jis atsakė – „kviesk“. Taip ir padariau. Tiesa, juokinga, kad policija neatvažiavo, matyt, buvo svarbesnių iškvietimų.

 

KĄ norėtumėte pakeisti savyje, Lietuvoje, pasaulyje?

 

Savyje kažko labai pakeisti nenorėčiau, esu toks, koks esu. Kada nors norėčiau pasidaryti vieną operaciją. Lietuvoje norėčiau, kad daugiau žmonių šypsotųsi kasdien. Visi gyvename tikrai labai gerais laikais, turime visas galimybes, bet vis tiek per mažai šypsomės. Pasaulyje, žinoma, norėčiau, kad nebūtų karo. Siaubinga matyti, kad kasdien miršta daugybė žmonių.

 

UŽ KĄ esate dėkingas?

 

Už gyvenimą. Už kiekvieną dieną. Labai vertinu tai, kad galiu vaikščioti, kalbėti, keliauti, juoktis. Manau, dauguma žmonių dažnai to neįvertina, nes atrodo savaime suprantama.

 

Autorė Laima Samulė