Ji neturėjo diplomo, kai pirmą kartą išvyko į Afriką tirti laukinių šimpanzių. Tik didžiulį smalsumą, kantrybę ir nuo vaikystės lydėjusią svajonę gyventi tarp laukinių gyvūnų. 1960 m. Tanzanijoje pradėti tyrimai virto ilgiausiais ir reikšmingiausiais laukinių gyvūnų elgsenos stebėjimais pasaulyje, o Jane Goodall iš mokslininkės ilgainiui tapo tarptautiniu gamtosaugos simboliu.

 

Svajonė, kurios neatsisakėBudapest,,Hungary,-,May,09,2023:,Dr.,Jane,Goodall,With

 

Jane Goodall gimė 1934 m. balandžio 3 d. Londone. Vaikystėje buvo nepaprastai smalsi ir domėjosi gyvūnais. Būdama aštuonerių perskaitė Edgaro Rice‘o Burroughso knygas apie Tarzaną ir svajojo nuvykti į Afriką, gyventi tarp laukinių gyvūnų. Ši svajonė aplinkiniams galėjo atrodyti pernelyg drąsi, tačiau pati Jane jos nepamiršo. Baigusi mokyklą nestudijavo universitete: mokėsi sekretorystės, dirbo įvairius darbus ir taupė pinigus kelionei į Afriką. 1957 m. pagaliau išvyko į Keniją. Ten susitiko su garsiu paleoantropologu Louisu Leakey, kuris ieškojo žmogaus, galinčio kantriai ir ilgai stebėti laukinių šimpanzių elgesį. Jis pastebėjo Jane pastabumą ir atkaklumą, tad pasiūlė jai imtis tyrimų Tanzanijoje. 1960 m. liepos 14 d. 26-erių J. Goodall atvyko į Gombės teritoriją prie Tanganikos ežero, dabartinėje Tanzanijoje. Iš pradžių šimpanzės jos vengė. Jane tekdavo valandų valandas vaikščioti miške, kol pagaliau pavyko priartėti prie gyvūnų ir įgyti jų pasitikėjimą. Tyrimas iš pradžių planuotas kaip trumpas stebėjimas, tačiau virto dešimtmečius trukusiu darbu, kuris tęsiamas ir po jos mirties.

 

Atrado daugiau nei tik įrankius

 

J. Goodall tyrimų metodas tuo metu buvo neįprastas. Ji stebėjo šimpanzes natūralioje aplinkoje, užrašinėjo jų elgesį ir skyrė gyvūnus vieną nuo kito. Užuot suteikusi jiems numerius, kaip buvo įprasta kai kuriuose moksliniuose tyrimuose, davė vardus. Taip ėmė matyti ne abstrakčią rūšį, o atskirus gyvūnus, turinčius skirtingą temperamentą, santykius ir elgesio ypatybes. Vienas svarbiausių stebėjimų susijęs su šimpanze, kurią pavadino Davidu Greybeardu. Jane pamatė, kaip jis paima žolės stiebelį, paruošia ir kiša į termitų lizdą, kad ištrauktų vabzdžių. Tai buvo reikšmingas atradimas, nes tuo metu įrankių naudojimas laikytas tik žmogui būdingu gebėjimu. Šimpanzių gebėjimas ne tik naudoti, bet ir pasigaminti įrankius privertė mokslininkus iš naujo svarstyti ribą tarp žmogaus ir kitų gyvūnų. L. Leakey netgi pabrėžė, kad dėl šio atradimo mokslui teks iš naujo apibrėžti žmogų ir įrankį.

 

Tačiau Jane atradimai tuo nesibaigė. Ji nustatė, kaip šimpanzės medžioja, ėda mėsą, užmezga sudėtingus socialinius ryšius, rūpinasi jaunikliais, konkuruoja ir bendradarbiauja. Taip pat stebėjo įvairias emocines reakcijas ir individualius gyvūnų charakterius. Šimpanzių elgesys pasirodė gerokai sudėtingesnis, nei tuo metu buvo žinoma mokslininkams. Jos požiūris pakeitė ne tik žinias apie šimpanzes, bet ir patį gyvūnų elgsenos tyrimų lauką. 1962 m. Jane pradėjo doktorantūros studijas Kembridžo universitete, nors neturėjo bakalauro laipsnio. 1966 m. įgijo etologijos mokslų daktarės laipsnį. Jos disertacija buvo paremta Gombėje atliktais šimpanzių elgesio tyrimais.

 

Mokslas tapo misija

 

Ilgainiui J. Goodall suprato, kad vien stebėti gyvūnus nepakanka. Gombėje ji matė ne tik šimpanzių gyvenimą, bet ir tai, kaip miškams bei gyvūnijai kenkia žmonių veikla. Buveinių nykimas, medžioklė, prekyba laukiniais gyvūnais ir vietos bendruomenių socialinės problemos buvo glaudžiai susijusios. Todėl jos veikla palaipsniui išsiplėtė nuo mokslinių tyrimų iki gamtosaugos. 1977 m. Jane įkūrė institutą. Organizacija daug dėmesio skyrė šimpanzių apsaugai, biologinės įvairovės išsaugojimui ir darbui su vietos bendruomenėmis. J. Goodall pabrėžė, kad gamtosaugos negalima atsieti nuo žmonių gyvenimo sąlygų – jei bendruomenės neturi galimybių pragyventi, vien draudimų nepakaks. 1991 m. Tanzanijoje ji pradėjo jaunimo programą „Šaknys ir ūgliai“ („Roots & Shoots“). Jos esmė – skatinti jaunus žmones imtis konkrečių veiksmų, kurie būtų naudingi žmonėms, gyvūnams ir aplinkai. Programa išaugo į tarptautinį judėjimą, veikiantį daugiau kaip 75 šalyse. 2002 m. J. Goodall buvo paskirta Jungtinių Tautų taikos pasiuntine. Ši veikla dar labiau išplėtė auditoriją: ji kalbėjo ne tik apie šimpanzių apsaugą, bet ir apie klimato kaitą, miškų išsaugojimą, gyvūnų gerovę, žmogaus atsakomybę už savo veiksmų pasekmes. 2006 m. apdovanota Prancūzijos Garbės legiono ordinu, o 2025 m. jai įteiktas JAV Prezidento laisvės medalis – aukščiausias šalies civilinis apdovanojimas.

 

Moteris už legendos

 

Už pasaulinio masto mokslininkės įvaizdžio slypėjo permainingas asmeninis gyvenimas. 1964 m. J. Goodall ištekėjo už laukinės gamtos fotografo olando Hugo van Lawicko, kuris tuo metu dirbo „National Geographic“. Jis fotografavo Jane ir jos tiriamas šimpanzes, o jų šeima buvo glaudžiai susijusi su gyvenimu Afrikoje. 1967 m. gimė sūnus Hugo Ericas Louisas, šeimoje vadintas pravarde Grubu. Santuoka nutrūko 1974-aisiais. O jau 1975 m. Jane ištekėjo už Dereko Brycesono, Tanzanijos nacionalinių parkų direktoriaus ir šalies parlamento nario. Jis mirė 1980 m. Po vyro mirties Jane dar labiau pasinėrė į tarptautinę veiklą ir vis daugiau laiko praleido keliaudama po pasaulį: skaitė paskaitas ir kalbėjo apie gamtosaugą.

 

J. Goodall išsiskyrė ne tik moksliniais atradimais, bet ir charakteriu. Ji buvo kantri, atkakli, smalsi ir pasirengusi abejoti tuo, kas ilgą laiką laikyta savaime suprantamu dalyku. Mokslininkės pasirinkimas gyvūnus tyrinėti kaip individualias būtybes iš pradžių kėlė diskusijų, tačiau būtent toks požiūris leido pastebėti sudėtingą jų socialinį pasaulį. Per gyvenimą Jane parašė daugiau kaip 27 knygas vaikams ir suaugusiesiems, dalyvavo dokumentiniuose filmuose ir paskaitose, o jos darbai įkvėpė ištisas mokslininkų ir gamtosaugininkų kartas. Ji mirė 2025 m. spalio 1 d., sulaukusi 91 metų, Los Andžele, kur buvo atvykusi į paskaitų turą. Jos pradėti Gombės tyrimai tęsiami, o Jane Goodall instituto veikla toliau siekia saugoti šimpanzes, jų buveines ir vietos bendruomenes.

 

Įdomu

 
  • 1960 m. Gombėje mokslininkė pamatė šimpanzių grupę, ėdančią krūminę kiaulę. Iki tol buvo manoma, kad šimpanzės yra vegetarės. Vėliau ji taip pat stebėjo, kaip jos medžioja ir suėda kitas beždžiones kolobus. Šis atradimas pakeitė mokslinį supratimą apie šių gyvūnų mitybą ir elgesį.
  • Pati J. Goodall nuo 2015 m. laikėsi veganiškos mitybos. Taip pat parašė knygą „#EATMEATLESS: Good for Animals, the Earth & All“, kurioje skatino rinktis daugiau augalinio maisto, argumentuodama ne tik gyvūnų gerove, bet ir poveikiu aplinkai.
  • Kai Jane buvo vos vienerių, tėvas jai padovanojo žaislinę šimpanzę, pavadintą Jubilee. Ji taip pamilo žaislą, kad išsaugojo visą gyvenimą – netgi suaugusi laikė vaikystės namuose.
  • 90-metį paminėjo ne ramiai pasitraukdama į užtarnautą poilsį, o surengdama pasaulinę kelionę, kurios metu lankėsi šešiuose žemynuose ir kalbėjo apie gamtosaugą, viltį, žmonių atsakomybę už planetą. Apskritai keliaudavo maždaug 300 dienų per metus.
  • 2022 m. tapo lėlės Barbės prototipu. Kompanija „Mattel“ sukūrė jai skirtą riboto leidimo lėlę. Ji buvo įtraukta į „Inspiring Women“ seriją. Ypatinga detalė – lėlė buvo pirmoji šioje serijoje, pagaminta naudojant perdirbtas medžiagas.
 

Autorė Eglė Stratkauskaitė