Išgalvotos istorijos XIX a. klestėjo, ypač apie anapusinį pasaulį. Visi norėjo dar būdami gyvi jį pajusti, suprasti, susipažinti. Harry Price‘as, britų parapsichologijos tyrinėtojas ir rašytojas, labiausiai išgarsėjo, kai atskleidė nesąžiningus mediumus. Tačiau pats mielai domėjosi scenine magija ir burtais. Iki šių dienų garsėja kaip vaiduoklių medžiotojas.

 

Susidomėjimas vaiduokliaisBe pavadinimo

 

Harry Price‘as gimė 1881 m. sausio 17-ąją Londone, bakalėjos prekeivės ir keliaujančio pardavėjo šeimoje. Jau nuo vaikystės jautė poreikį domėtis tuo, kas nežinoma, sunkiai paaiškinama. 8-erių pirmą kartą pamatė scenos mago pasirodymą. Nuo to laiko burtai tapo jo gyvenimo dalimi, rinko viską, kas su tuo susiję, kol galiausiai sukaupė nemenką biblioteką. Pirmasis jo parapsichologinis tyrimas įvyko vos 15 metų. Su bendraamžiu draugu gavo leidimą nakvoti sename dvare, kur, anot sklandžiusių gandų, vaidenosi. Naktis išties buvo bauginanti, jie girdėjo žingsnius, bandė nufotografuoti vaiduoklį, tačiau nesėkmingai. Kita vertus, ši patirtis įžiebė susidomėjimą vaiduokliais ir keistais reiškiniais. Baigęs mokyklą dirbo daug kur, kol 1908 m. jo gyvenime pasirodė turtinga paveldėtoja Constance Mary Knight, kurią netrukus vedė. Pagaliau visą laiką galėjo skirti ne darbo paieškoms, o savo pomėgiui – vaiduoklių medžioklei.

 

Pažintis su mediumų pasauliu

 

Kai 1920 m. H. Price‘as įstojo į Parapsichologijos tyrimų draugiją, jis jau buvo pagarsėjęs kaip vaiduoklių tyrėjas. Daug valandų praleido namuose, kuriuose neva vaidenosi, ir tyrinėjo su dvasiomis susijusius įvykius. Taip pat buvo magas ekspertas, išgarsėjo naudodamas magijos įgūdžius, kad demaskuotų nesąžiningus aiškiaregius. Viena pirmųjų H. Price‘o ištirtų bylų – dvasių fotografo Williamo Hope‘o, kuris uždirbo turtus fotografuodamas žmonių portretus su mirusiais giminaičiais, demaskavimas. Tyrėjas tvirtino, kad W. Hope‘as fotoaparate naudojo iš anksto paruoštas plokšteles, leidusias sukurti mistinį atvaizdą.

 

Vieną popietę, riedėdamas traukiniu iš Londono į savo užmiesčio namus netoli Pulboro, H. Price‘as sutiko jauną moterį Stellą Cranshaw. Jiedu užmezgė pokalbį apie anomalijas. Stella, dirbusi ligoninės slaugytoja, tyrėjui pasakė, kad jau daug metų patiria keistų reiškinių. Ji papasakojo apie varginantį triukšmą, šaltį ir nepaaiškinamai po namus skraidančius buities prietaisus. Harry susidomėjo ir paklausė, ar ji sutiktų būti tiriama. Moteriai sutikus suplanavo keletą seansų Londone. Pirmasis seansas nustebino labiau nei manyta. Pasirodė, kad Stella greičiausiai yra mediumė. To paties seanso metu termometrai fiksavo greitus temperatūros svyravimus. Galiausiai H. Price‘as į seanso kambarį atsinešė įvairių prietaisų ir daiktų, siekdamas moksliškai ištirti vykstančius reiškinius. H. Price‘as, laisvalaikiu mėgęs išradinėti ir kurti daiktus, sukonstravo prietaisą su telegrafo klavišu, kurį nuspaudus užsidegdavo raudona lemputė. Prietaisas buvo paslėptas po stikliniu kupolu, o seansų metu retkarčiais netikėtai nušvisdavo raudona šviesa. Vykdant tyrimus, kuriuos visada stebėdavo liudininkai, Stella sugebėdavo sukurti keistus fizinius reiškinius, kurie galiausiai ją taip išvargino, kad prireikė kreiptis į gydytojus, kurie moteriai rekomendavo pailsėti. Maža to, dėl nuolatinio važinėjimo į Londoną ji neteko darbo ligoninėje, o Harry prarado kolegų burtininkų pasitikėjimą dėl per daug glaudaus ryšio su parapsichologų bendruomene. Nepaisant sunkumų, įtikino moterį tęsti eksperimentus, nors ši vėl bandė įsilieti į normalų gyvenimo ritmą ir susirado darbą. Po dar kelių seansų Stella nutraukė bet tokį bendravimą su tyrėju. Po kelerių metų jie vėl susitiko ir pradėjo dirbti. Tačiau šįkart po keliolikos seansų ji pasitraukė galutinai. Kas jai nutiko vėliau, nežinoma, tačiau manoma, kad likusį gyvenimą praleido Londone. Nors moters kaip mediumės karjera buvo trumpa, tačiau efektinga, pelnė didelė pagarbą parapsichologų gretose, o H. Price‘o atliktas tyrimas garantavo jam prestižą ir pagarbą.

 

Pagarbos siekis bet kokia kaina

 

Harry visada sudarydavo simpatiško vyro įspūdį, tačiau vėliau parodydavo tikrąją pusę, kaip negailestingo ir nuožmaus žmogaus, bet kokia kaina siekiančio savo tikslų. Viso to mokėsi iš tėvo ir vėliau pritaikė darbe. Amžininkai ne kartą pasakojo, kad jo savigarba buvo labai trapi, garsėjo kaip įkyrus, priešiškas ir kerštingas žmogus, greitai įsižeisdavo. Įtarus, turėjo nedaug draugų. Spiritizmas nebuvo jo pirmasis pasirinkimas šlovei pasiekti. Anksčiau išbandė archeologiją. Be to, žavėjosi senomis monetomis, todėl pakviestas tapti numizmatikos draugijos nariu. Galiausiai tapęs numizmatikos klubo kuratoriumi sumanė apsimesti monetų ekspertu ir nusipirko romėniškų monetų kolekciją iš vietinio gyventojo. Šią monetų kolekciją perdavė klubui kaip neva surinktą jo paties ir vėliau ilgai pasakojo išgalvotą istoriją, kaip ilgai rinko monetas. Netrukus įsigijo dar vieną auksinių monetų kolekciją ir sugalvojo fantastišką pasakojimą apie tai, kaip jas rado po kelerius metus trukusio kruopštaus archeologinio darbo. Visa tai greitai pasirodė vietos laikraščiuose, o jis tapo žinomas ne tik parapsichologų, bet ir numizmatų sluoksniuose. Kita vertus, to nepakako, todėl ir šįkart ieškojo kitų būdų šlovei pasiekti.

 

1926 m. Harry susidūrė su jaunute Rumunijos valstiete Eleonora Zugan, kuri, kaip pati pasakojo, patyrė poltergeisto apsėdimą, matė po namus skraidančius daiktus, jautė kandžiojimą ir gnybimą. Išgelbėjęs paauglę iš psichiatrijos ligoninės, žinoma, panoro ją ištirti. Grįžęs į Londoną pradėjo laboratorinius tyrimus, kurie buvo sėkmingi tik iš dalies. Kai kurie rezultatai rodė, kad tikrai slypi kažkas antgamtiško, nes mergina galėjo keisti daiktų spalvą, patyrė racionaliai nepaaiškinamų sužeidimų, tačiau Eleonoros gebėjimai staiga nutrūko sulaukus 14 metų, kai prasidėjo brendimas.

 

Nemažai magijos pasaulio atstovų jautė garbėtroškai vien panieką. Be to, dauguma Didžiosios Britanijos aukštesniojo sluoksnio atstovų susisaistė santuokų saitais, o Harry tėvas – tik popieriaus pardavėjas. Tad vykdyti tyrimai daugeliui atrodė įtartini. Taip pat buvo nuvertintas kaip neįgijęs mokslinio išsilavinimo. Taigi, toli gražu ne visada lauktas viešuose susibūrimuose.

 

Autorius Monika Budnikienė