1782 m., JAV nepriklausomybės karui artėjant į pabaigą, paprastos išvaizdos audėja ir mokytoja Debora Sampson apsimetė Robertu Shurtliffu ir prisijungė prie pėstininkų kuopos. Nors spėjo užsidirbti karinę pensiją, namo grįžo beveik tuščiomis. Kita vertus, tapo pirmąja moterimi Amerikoje, stojusi į mūšį kartu su vyrais.

 

Skurdžios šeimos rūpesčiaiDeborahSampson

 

Debora Sampson gimė 1760 m. gruodžio 17-ąją Plympton kaime, Masačusetso valstijoje, buvo penkta iš septynių Džonatano ir Deboros Bradford Samsonų vaikų. Moteris kilusi iš pirmųjų kolonijos šeimų, jos proproseneliai 1620 m. atplaukė į Naująjį Pasaulį garsiuoju „Mayflower“ laivu. Nepaisant šios išdidžios kilmės, Deboros šeima gyveno skurde. Tėvas nuolat keitė darbus, tačiau nė viename negavo nei norimo stabilumo, nei deramos algos, kad išlaikytų šeimą. Maža to, jųdviejų su žmona santykiai braškėjo, dažnai kildavo nesutarimų. Kai Deborai buvo 6-eri, tėvas dingo. Vėliau ji pasakojo gražią istoriją vaikams ir anūkams, kad tėtis išplaukė į jūrą ieškoti laimės ir nuskendo sudužus laivui. Tačiau tiesa buvo kitokia – tėvas savo noru paliko šeimą, persikėlė į Meino valstiją ir ten sukūrė naują gyvenimą, su kita žmona susilaukė dviejų vaikų. Neturėdama jokios paramos, motina išsiuntė vaikus pas gimines, kol suaugs, kad galėtų mokytis arba tapti tarnais. Vėliau Debora sakė: „Gimiau būti nelaiminga, mano saulė greitai apsiniaukė.“ Mergaitė keliavo iš vienų namų į kitus, kol tapo nuolatine Jeremijo ir Suzanos Thomasų tarnaite. Visą paauglystę praleido jų namuose Midlbore, ugdydama vertingus įgūdžius.

 

Deborai labai pasisekė. Užuot augusi ankštoje lūšnelėje, paauglystę praleido patogiuose namuose su maloniais žmonėmis, kurie aprūpino ne tik pastoge, maistu, drabužiais, bet ir išmokė skaityti bei rašyti, rūpinosi kaip asmenybe. Sulaukusi pilnametystės troško būti savarankiška ir tobulėti. Uoliai naudojosi plačia J. Thomaso biblioteka. Kartą jis net skundėsi: „Visada skaitai kokią nors knygą. Linkiu, kad nepraleistum tiek daug laiko rankose laikydama popierių.“ Debora nesibodėjo jokio fizinio darbo – mokėjo pakinkyti arklį, grėbti šieną, melžti karves, dirbti staliaus darbus. Laikui bėgant prasimanydavo papildomų pinigų augindama viščiukus ir avis, o supratusi verslo subtilybes pardavinėjo savo keptus pyragus ir įvairias namų apyvokos prekes nuo durų iki durų. 1779 m. pradžioje paliko Thomasų šeimą. Kitus trejus metus dirbo audėja. Pasiturinčios šeimos dažnai turėdavo pinigų staklėms, tačiau audimas rankomis buvo daug laiko atimantis ir labai vertinamas darbas. Tad audėjai mainais gaudavo kambarį, audimo lentą ir nedidelį atlyginimą. Vasaromis ji mokytojavo. Tiek audėjo, tiek mokytojo profesijos tais laikais laikytos vyriškomis, tačiau prasidėjus karui daugelis darbingo amžiaus vyrų išėjo į kovą, o moterys užėmė jų vietas.

 

Kaip moteris persirengė vyru?

 

Matydama vyrų pasiryžimą ir patriotiškumą, Debora buvo pasirengusi padaryti viską, kad užmaskuotų savo tapatybę ir rizikuotų mirtimi dėl laisvės. Tiesa, yra istorikų, nesutinkančių su gražia laisvės ir patriotiškumo idėja. Kalbama, kad rizikuoti savo gyvybe skatino noras užsidirbti karinę pensiją. 22-ejų Debora susidūrė su neaiškia ateitimi. Ji nuolat dirbo, bet pinigų trūko. Tai buvo laikai, kai vien meilės dviejų žmonių ryšiui atsirasti nepakako, būsimam vyrui reikėjo kraičio, kurio ji neturėjo, todėl santuokos idėja tapo miglota. Nors turėjo nedaug galimybių pagerinti savo padėtį, 1782 m. pavasarį viskas pasikeitė. Masačusetso miestams buvo sunku užpildyti karių kvotas. Vyrams siūlytos premijos, jei užsiregistruos į tarnybą trejiems metams. Likę įtikinamų įrodymų, kad Debora nusprendė atsiimti premiją, bet vengė tarnybos. Iš vienos šeimos pavogusi vyriškų drabužių kostiumą prisistatė miesto kariniam verbuotojui kaip Timothy Thayeris iš kaimyninio miesto. Užsiregistravo, gavo 50 svarų sterlingų premiją ir greitai dingo. Kilus skandalui Debora nusprendė, kad laikas palikti Midlborą. Pasisiuvo vyriškus rūbus iš pačios išausto audinio ir išvyko. Iš pradžių planavo prisijungti prie jūrų laivyno, tačiau galiausiai atsidūrė Belingemo kaime į vakarus nuo Bostono, kur sutiko verbuotoją, norėjusį užpildyti kvotą. Trokšdama pažadėtos 60 svarų sterlingų premijos, Debora 1782 m. gegužės 20 d. užsiregistravo į pėstininkų kuopą kaip Robertas Shurtliffas. Tarnyboje praleido 17 mėnesių. Pirmoje stovyklavietėje Vest Pointe, Niujorke, jai išduotas ginklas ir uniforma – stovėjo petys į petį su daugeliu bendražygių, visais įmanomais būdais slėpdama savo lytį.

 

Liga atskleidė tapatybę

 

Tikras iššūkis jos paslapčiai kilo pirmąją tarnybos vasarą, kai du kartus sužeista per nedidelį susirėmimą su priešu. Spėjama, kad buvo pašauta į šlaunį, krūtinę, kirkšnį ar petį. Sklandė legendos, kad laužo šviesoje išsitraukė kulkos skeveldras su peiliu. Pagal kitą versiją, nuvežta į Prancūzijos armijos lauko ligoninę, kur išgėrusi gurkšnį vyno nusėlino peiliu susitvarkyti žaizdų. Ji greitai atsigavo ir grįžo į pėstininkų gretas. 1782-ųjų žiemą eilinis T. Shurtliffas paskirtas generolo Johno Patersono padėjėju. Greitai įgijo statusą, gavo geresnį maistą ir patogesnę nakvynę, nereikėjo miegoti sausakimšose palapinėse, todėl savo paslaptį išlaikyti buvo gerokai lengviau. 1783 m. birželį J. Patersonui ir jo vyrams įsakyta vykti į Filadelfiją ir numalšinti maištą tarp amerikiečių kareivių. Debora susirgo ir buvo nuvežta į ligoninę, kur gydytojas Barnabas Binney greitai sužinojo, kad R. Shurtliffas nėra tas, kuo dedasi. Medikas buvo supratingas, perkėlė nelaimėlę į savo namus, kad su žmona galėtų slaugyti ir išsaugoti jos privatumą. Pasveikusią vėl nusiuntė į J. Patersono būrį. Tik įdavė raštelį generolui. Debora puikiai suprato, kad šis raštelis atskleis jos lytį. Moteris buvo nustebinta – generolas liko labiau šokiruotas nei supykęs. Tiek jis, tiek kariai stebėjosi, kad ji taip ilgai gebėjo maskuotis ir gerai pasirodyti mūšiuose. Užuot nubaudęs ar apkaltinęs apgaule, generolas nusprendė tiesiog leisti likti eiline, kol padalinys bus išformuotas 1783 m. lapkritį.

 

Ramaus ir sotaus gyvenimo troškimas

 

1783 m. žiemą Debora grįžo į Masačusetsą. Netrukus atsidūrė ūkininkų bendruomenėje, kur sutiko gyvenimo meilę, našlį Benjaminą Gannetą. Jiedu susituokė 1785 m. balandį, ji jau laukėsi pirmagimio, netrukus gimė kiti du vaikai. 1796 m. įsivaikino našlaitį kūdikį. Gannettų šeima gyveno mažame vieno aukšto name. Dirbo nedidelį žemės sklypą, kuriame užsiaugindavo visko, ko reikia pragyventi, o tai, kas likdavo, parduodavo. Debora retkarčiais papildydavo šeimos pajamas mokytojaudama. Kaip ir daugelis paprastų kareivių, ji negavo mėnesinio atlyginimo. 1786 m. pradėjo rinkti dokumentus, pagrindžiančius reikalavimą grąžinti atlyginimą, o 1792 m. sausį Masačusetso teismui pateikė ieškinį dėl restitucijos. Valdžia, liaupsinusi ją kaip ištikimą pilietę, suteikė trokštamą atlyginimą. Debora ties tuo nesustojo – nusprendė kreiptis į Kongresą dėl karinės pensijos, susijusios su negalia. Deja, prašymas atmestas.

 

Debora nusprendė paviešinti savo neįprastą istoriją. Nuo 1802 m. birželio iki 1803-iųjų balandžio nukeliavo daugiau nei 1700 km, stojo kiekviename didesniame Masačusetso mieste ir Hadsono upės slėnyje, kol pasiekė Niujorką. Paskaitose mėgavosi pagarba ir šiltu priėmimu, net mėnesį praleido pas bičiulį generolą J. Patersoną, tačiau kelionės kaina buvo per didelė. Grįžo serganti ir išsekusi, o kišenėje buvo vos 110 dolerių.

 

Amžinybėn iškeliavo 1827 m. balandžio 29 d., sulaukusi 68-erių. Vyras neišgalėjo sumokėti už antkapio akmenį, todėl moters kapas Sharon‘s Rock Ridge kapinėse buvo nepažymėtas daugiau nei 20 metų. Praėjus 4 metams po žmonos mirties, našlys kreipėsi į Kongresą dėl atlyginimo kaip kareivio sutuoktinis. Nors jos tarnybos metu pora nebuvo susituokusi, 1837 m. komitetas padarė išvadą, kad revoliucijos istorijoje nėra kito panašaus moters didvyriškumo, ištikimybės ir drąsos pavyzdžio. Jam buvo skirti pinigai, nors mirė nespėjęs jų gauti.

 

Autorius Monika Budnikienė