XIX a. pabaigos žmogui iš gramofono sklindantis balsas galėjo atrodyti beveik neįtikėtinas. Pirmą kartą muzikanto ar dainininko nebereikėjo išvysti gyvai, kad galėtum išgirsti jo pasirodymą. Šis išradimas muziką iš koncertų salių ir scenų perkėlė į žmonių namus, o kartu pradėjo naują jos klausymosi ir sklaidos istorijos etapą.

 

Susidomėjimo nebuvoAn,Intelligent,Well-groomed,Elderly,Man,In,A,Beret,And,Glasses

 

Garso įrašymo istorijoje pirmasis didysis proveržis siejamas su Tomu Alva Edisonu. 1877 m. jis sukūrė fonografą – aparatą, galėjusį įrašyti ir atkurti garsą. Ankstyvajame įrenginyje garsas buvo fiksuojamas ant alavo folija padengto cilindro. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad vien galimybės įrašyti balsą nepakanka.

 

XIX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje prasidėjo savotiškos technologinės varžybos. T. A. Edisono ir Aleksandro Greihamo Belo aplinkoje dirbę Čičesteris Belas ir Čarlzas Sumneris Tainteris ieškojo būdų, kaip patobulinti fonografą ir paversti jį patikimu praktiniu prietaisu. Buvo siekiama, kad garso įrašymo technologija taptų tokia pat naudinga kasdieniame gyvenime, kaip tuo metu sparčiai plintanti rašomoji mašinėlė.

 

Vienu didžiausių iššūkių tapo tinkamos įrašymo medžiagos paieška. Alavo folija buvo nepatvari ir nepatogi naudoti, todėl ieškota patikimesnio sprendimo. Iki 1887 m. sukurti vaško cilindrai, kuriuose garsas buvo įrašomas grioveliu, o jo forma keitėsi pagal garso virpesius.

 

Vis dėlto garso įrašymo aparatai, kaip verslui skirti balso įrašymo įrenginiai, didelės sėkmės iš pradžių nesulaukė. Todėl netrukus pradėta ieškoti kitų jų panaudojimo būdų. T. A. Edisono bendrovė ėmė prekiauti iš anksto įrašytais vaškiniais cilindrais su populiariąja muzika. Jų buvo galima klausytis ne tik namuose ar biuruose, bet ir monetomis valdomuose aparatuose baruose bei kitose pramogų vietose.

 

Cilindras turėjo rimtų trūkumų

 

Kol T. A. Edisonas ir jo konkurentai tobulino cilindrinius aparatus, Vašingtone gyvenęs Emilis Berlineris ėmė nuodugniai tyrinėti jų veikimą. Telekomunikacijų srityje patirties turėjęs išradėjas analizavo tiek fonografo, tiek gramofono privalumus ir trūkumus.

 

E. Berlineris greitai suprato, kad vaškinis cilindras vargu ar taps idealia ateities garso laikmena. Vaškas buvo minkštas ir lengvai pažeidžiamas, o dažnai naudojamas cilindras greitai susidėvėdavo. Be to, buvo sudėtinga masiškai gaminti vienodas cilindrų kopijas. Norint muzikos įrašus platinti plačiai, reikėjo technologijos, leidžiančios iš vieno originalo pagaminti tūkstančius vienodų kopijų.

 

Problemų kėlė ir pats įrašymo būdas. Cilindre išraižytas griovelis pagal garso virpesius tai gilėdavo, tai seklėdavo, todėl adata galėdavo iš jo iššokti. Dėl to aparatui reikėjo papildomo mechanizmo, kuris tiksliai vestų adatą per cilindrą.

 

E. Berlineris priėjo svarbią išvadą: garso įrašų ateičiai reikėjo visiškai kitokio sprendimo – patvaresnės laikmenos, paprastesnio grojimo mechanizmo ir, svarbiausia, galimybės vieną įrašą dauginti dideliais tiražais.

 

Idėja – plokščias diskas

 

E. Berlineris pasirinko plokščio disko formą ir kitokį garso fiksavimo principą. Vietoj vertikalaus adatos judėjimo, jo sistemoje adata judėjo iš vienos pusės į kitą, o garso virpesiai buvo įrašomi į šonines griovelio sieneles.

 

Šią idėją iš dalies įkvėpė dar XIX a. 6-ajame dešimtmetyje prancūzo Eduardo Leono Skoto de Martinvilio sukurtas fonautografas. Jis buvo skirtas ne garsui atkurti, o žmogaus balso virpesiams vizualiai užrašyti ir tyrinėti. Kalbant į didelį ragą, garso virpesiai judindavo diafragmą, o prie jos pritvirtintas plonas šepetėlis ant pajuodinto stiklo palikdavo smulkių vingiuojančių linijų. Tačiau E. L. Skotas de Martinvilis nesiekė šių linijų panaudoti garsui atkurti.

 

E. Berlineris perėmė panašų šoninio garso fiksavimo principą, tačiau iškėlė kitą tikslą – kad užfiksuotą garsą būtų galima vėliau atkurti. Iš pradžių bandė garso linijas nuo pajuodinto stiklo perkelti fotografiniu ėsdinimo būdu, tačiau eksperimentai buvo nesėkmingi. Po daugybės bandymų E. Berlineris pasirinko cinką.

 

Rūgštis, vaškas ir cinko diskas

 

E. Berlinerio sugalvotas metodas šiandien atrodo stebėtinai paprastas. Cinko diską jis padengdavo bičių vaško ir benzino mišiniu. Prie žėručio diafragmos pritvirtinta adata, vibruodama į šonus, vaško sluoksnyje išbraižydavo plonas linijas ir taip atidengdavo po juo esantį cinką. Kita disko pusė būdavo padengiama laku, o pats diskas panardinamas į rūgštį. Ji paveikdavo tik tas cinko vietas, kurias buvo atidengusi adata, todėl diske susiformuodavo nuolatinis garso griovelis. Tada diską jau buvo galima uždėti ant sukamojo pagrindo ir plienine adata atkurti įrašytą garsą.

 

Šiam išradimui E. Berlineris sugalvojo ir naują pavadinimą – „gramophone“, ankstyvojoje reklamoje kartais rašytą „Gram-o-phone“. Pirmasis svarbus jo gramofono patentas buvo suteiktas 1887 m. lapkričio 8 d., o antrasis – 1888 m. gegužės 15 d. Tačiau liko išspręsta viena esminė problema – kaip iš vieno originalaus įrašo pagaminti daugybę kopijų?

 

Cinko originalas buvo padengiamas metalu ir iš jo pagaminamas negatyvas – forma, kurios grioveliai buvo iškilę į išorę. Tokia forma galėjo būti naudojama spaudžiant naujas plokšteles. E. Berlineris išbandė gipsą, antspaudų vašką ir kitas medžiagas. Daug vilčių iš pradžių teikė ir tuo metu nauja medžiaga – celiulioidas. Atrodė, kad jis puikiai tiks tikslioms diskų kopijoms gaminti, tačiau celiulioidas neatlaikydavo pakartotinio grojimo sunkia plienine adata. Galiausiai pradėta eksperimentuoti su kieta guma. Pašildytą ją buvo galima presuoti, todėl tapo įmanoma gaminti vienodas diskų kopijas. Būtent masinio dauginimo galimybė netrukus tapo vienu svarbiausių gramofono pranašumų prieš cilindrinius aparatus.

 

Diskas nugalėjo cilindrą

 

Pirmosios šoniniu būdu įrašytos E. Berlinerio plokštelės komerciškai pasirodė ne Jungtinėse Valstijose, o Vokietijoje. 1889 m. išradėjas ten nuvyko pademonstruoti savo aparato mokslininkams. Gimtojo Hanoverio apylinkėse su juo susisiekė žaislų gamintojai „Kammerer & Reinhardt“ ir pasiūlė mažus gramofonus bei 12 cm skersmens plokšteles pardavinėti kaip žaislus. Verslas dar buvo nedidelis, tačiau netrukus gramofono galimybės gerokai išsiplėtė. 1894 m. Vašingtone įkurta „United States Gramophone Company“ tapo vienu svarbių žingsnių sparčiai augančios plokštelių pramonės link.

 

Disko pranašumai prieš cilindrą buvo akivaizdūs. Vaškiniai cilindrai buvo trapūs, greitai dėvėjosi, o jų gamyba dideliais kiekiais buvo sudėtinga. Jie užėmė daugiau vietos ir reikalavo atskirų dėžučių. Be to, informaciją apie kūrinį ir atlikėją tekdavo nurodyti ant atskirų popierėlių.

 

Diskai buvo kompaktiškesni, juos buvo galima laikyti vertikaliai, o jų paviršiuje atsirado vietos kūrinio pavadinimui, atlikėjui ir katalogo numeriui. Svarbiausia – juos buvo galima masiškai presuoti. Tai atvėrė kelią ne tik patogesniam muzikos klausymui, bet ir visiškai naujai muzikos įrašų rinkai.

 

1895 m. E. Berlineris dar kartą pakeitė gamybos technologiją. Nusivylęs kietos gumos kokybe, jis kreipėsi į bendrovę „Duranoid“, gaminusią elektros įrangos dalis iš šelako mišinio. Šelako plokštelės pasirodė gerokai tinkamesnės, todėl tais pačiais metais E. Berlinerio įrašai jau buvo pradėti gaminti iš šios medžiagos. Taip plokščias diskas pamažu išstūmė cilindrą ir tapo pagrindu naujai muzikos įrašų erai.

 

Gimė pasaulinė muzikos industrija

 

Gramofonų ir plokštelių verslas ėmė sparčiai augti. E. Berlineris licencijavo savo išradimą verslininkams, kūrėsi platinimo bendrovės, o Europoje, Rusijoje ir Kanadoje buvo steigiami nauji padaliniai.

 

Svarbų vaidmenį šiame procese atliko mechanikas Eldridgas R. Džonsonas. Ankstyvieji gramofonai buvo sukami ranka, tačiau norint išlaikyti pastovų disko sukimosi greitį reikėjo patikimo mechanizmo. E. R. Džonsonas sukūrė praktiškesnį spyruoklinį variklį, gerokai pagerinusį aparato veikimą.

 

Vėliau E. R. Džonsonui atiteko E. Berlinerio patentų teisės, o 1901 m. jis įkūrė „Victor Talking Machine Company“. Bendrovė netrukus tapo viena žinomiausių garso įrašų kompanijų pasaulyje.

 

Pats E. Berlineris dėl teisinių ginčų ir konkurentų veiksmų XX a. pradžioje prarado tiesioginę savo gramofonų verslo kontrolę. Tačiau jo sukurta technologija jau buvo peržengusi vieno išradėjo ribas – gramofonas tapo pasaulinės muzikos industrijos dalimi.

 

Išradimas, išlikęs beveik šešis dešimtmečius

 

Plokščia, šoniniu grioveliu įrašyta plokštelė ilgainiui praktiškai išstūmė cilindrą ir daugiau kaip pusę amžiaus išliko pagrindine garso įrašų laikmena. Tiesa, pati technologija nuolat tobulėjo. Cinko originalus pakeitė vaškinės matricos, plokštelių sukimosi greitis ilgainiui nusistovėjo ties maždaug 78 apsukomis per minutę, o 1925 m. pradėtas naudoti elektrinis įrašymas.

 

Tačiau pagrindinis E. Berlinerio principas išliko tas pats: garsas buvo įrašomas į plokščio disko griovelį, iš originalo pagaminama forma, o iš jos – daugybė vienodų kopijų. Būtent ši galimybė muzikos įrašus paversti masinės gamybos produktu iš esmės pakeitė jų prieinamumą.

 

Net T. A. Edisonas, ilgai gynęs cilindrų technologiją, galiausiai atsisakė šios krypties. Jo įmonė cilindrinių garso laikmenų gamybą nutraukė 1929 m. Kiti cilindrų gamintojai taip pat pasitraukė iš rinkos arba perėjo prie plokštelių.

 

E. Berlinerio sukurto metodo pagrindas išliko beveik šešis dešimtmečius – iki ilgai grojančių vinilo plokštelių eros.

 

Autorė Monika Budnikienė