Didžiausia pasaulio sala ilgą laiką atrodė esanti pasaulio politikos paraštėse. Milžiniški ledo plotai, vos keliasdešimt tūkstančių gyventojų ir atokumas nuo didžiųjų pasaulio sostinių Grenlandiją tarsi slėpė nuo geopolitinių audrų. Tačiau iš tiesų jos istorija šimtmečius buvo susijusi su svetimų valstybių interesais – nuo skandinavų naujakurių ir Danijos kolonizacijos iki Jungtinių Valstijų karinių planų.

 

Vietinių gyvenimas prieš vikingusExplore,The,Stunning,Vestfirdir,Peninsula,In,Iceland,,Where,Rugged,Mountains

 

Šiais metais Grenlandija buvo atsidūrusi pasaulio dėmesio centre. JAV prezidentas Donaldas Trumpas ne kartą pareiškė norintis, kad strategiškai svarbi sala būtų kontroliuojama Jungtinių Valstijų. Net ir 2026 m. liepą per NATO viršūnių susitikimą jis dar kartą tvirtino, kad Grenlandiją turėtų kontroliuoti JAV, o ne Danija, tačiau tiek Kopenhaga, tiek Nūkas tokius pareiškimus atmeta. Tiesa, toks amerikiečių susidomėjimas Grenlandija nėra nei naujas, nei išskirtinai susijęs su D. Trumpu. JAV akys į šią salą krypo jau XIX a.

 

Dabar Grenlandijoje gyvena apie 57 tūkst. žmonių. Geografiškai sala priklauso Šiaurės Amerikai, tačiau politiškai yra Danijos Karalystės dalis ir turi plačią savivaldą. Dauguma gyventojų yra inuitai, o oficiali Grenlandijos kalba – kalaallisut.

 

Archeologiniai duomenys rodo, kad pirmosios žmonių grupės salą pasiekė maždaug prieš 4500–4200 metų, persikėlusios iš Šiaurės Amerikos Arkties per dabartinės Kanados teritoriją. Tai buvo paleo-inuitų kultūroms priskiriami žmonės. Jie buvo itin mobilūs medžiotojai ir rinkėjai, gyvenę nedidelėmis grupėmis ir prisitaikę prie vienų atšiauriausių sąlygų Žemėje. Maždaug VIII a. pr. Kr. Grenlandijoje atsirado kita – Dorseto – kultūra, tačiau įvairiais laikotarpiais žmonių gyvenimas saloje nutrūkdavo ir vėl atsinaujindavo.

 

Maždaug apie 1200 m. Grenlandiją pasiekė Tulės kultūros žmonės, atkeliavę iš Aliaskos per Kanados Arktį. Jie turėjo itin pažangių jūrų žinduolių medžioklės būdų, naudojo kajakus, šunų kinkinius ir sudėtingą įrangą, leidusią išgyventi Arkties pakrantėse. Būtent Tulės kultūros žmonės laikomi tiesioginiais šiandienių Grenlandijos inuitų protėviais.

 

Pavadinimu siekta privilioti žmones

 

Europa apie Grenlandiją daugiau sužinojo X a. pabaigoje, kai apie 982 m. iš Islandijos už žmogžudystę buvo ištremtas skandinavų keliautojas Erikas Raudonasis. Jis išplaukė į Vakarus ir tyrinėjo Grenlandijos pakrantes, o pasibaigus tremties laikui grįžo į Islandiją ieškoti žmonių, kurie sutiktų keliauti kartu.

 

Apie 985 m. skandinavų naujakuriai įkūrė nuolatines gyvenvietes pietvakarinėje Grenlandijos dalyje. Islandų sagose pasakojama, kad Erikas Raudonasis naująją žemę pavadino „Grœnland“ – „žaliąja žeme“, nes manė, kad patrauklus pavadinimas padės privilioti daugiau naujakurių. Tiesa, pavadinimas nebuvo visiškai išgalvotas: pietinių fiordų pakrantėse vasarą plyti žaliuojančios pievos, tinkamos gyvuliams ganyti.

 

Skandinavų bendruomenės Grenlandijoje išsilaikė beveik penkis šimtmečius. Žmonės vertėsi gyvulininkyste, medžiokle, o su Europa prekiavo itin vertintomis vėplių iltimis. XV a. skandinavų gyvenvietės išnyko. Kadaise tai buvo bandoma paaiškinti atšalusiu klimatu, tačiau naujesni tyrimai rodo sudėtingesnę situaciją. Prie bendruomenių nykimo galėjo prisidėti ilgėjantys sausringesni laikotarpiai, dėl kurių mažėjo pašaro gyvuliams, pakilęs vietinis jūros lygis, prekybos su Europa silpnėjimas ir mažėjusi vėplių kaulų paklausa.

 

Colorful,Houses,On,The,Shore,Of,Atlantic,Ocean,In,Ilulissat,Kunigas, ieškojęs dingusių krikščionių

 

Praėjus keliems šimtmečiams po to, kai ryšys su skandinavų gyvenvietėmis Grenlandijoje nutrūko, Šiaurės Europoje vis dar sklido pasakojimai apie saloje galbūt likusius krikščionis. Šiomis istorijomis susidomėjo norvegų evangelikų liuteronų misionierius Hansas Poulsenas Egedė. Jis tikėjosi rasti skandinavų kolonistų palikuonių ir atkurti su jais religinį ryšį.

 

1721 m. liepos 3 d., po maždaug dviejų mėnesių kelionės, H. P. Egedė ekspedicija pasiekė Grenlandiją. Tačiau dingusių skandinavų nerado. Vietoj jų sutiko inuitų bendruomenes, turėjusias savo kalbą, religines tradicijas ir pasaulėžiūrą. Vis dėlto savo misijos jis neatsisakė – ėmė mokytis vietos kalbos ir skleisti krikščionybę tarp inuitų. Ilgą laiką H. P. Egedė Danijoje ir pačioje Grenlandijoje buvo prisimenamas pirmiausia kaip misionierius ir vienas dabartinio Nūko kūrėjų. 1922 m. Grenlandijos sostinėje jam pastatytas paminklas.

 

Amerikiečiai norėjo nusipirkti Grenlandiją

 

JAV susidomėjimas Grenlandija prasidėjo dar XIX a., kai šalis sparčiai plėtė savo teritoriją. 1867 m. iš Rusijos už 7,2 mln. JAV dolerių nusipirkusi Aliaską, Vašingtono valdžia ėmė svarstyti ir Grenlandijos bei Islandijos įsigijimo galimybes. Tuo ypač domėjosi JAV valstybės sekretorius Williamas H. Sewardas, tačiau iki sandorio tuomet neprieita.

 

Grenlandija JAV akiratyje vėl atsidūrė XX a. pradžioje. 1916 m. Jungtinės Valstijos iš Danijos už 25 mln. dolerių auksu įsigijo Danijos Vakarų Indijos salas – dabartines JAV Mergelių salas. Kartu Vašingtonas pareiškė neprieštarausiantis Danijos interesams Grenlandijoje, taip sustiprindamas Kopenhagos pozicijas saloje.

 

Strateginė Grenlandijos reikšmė ypač išaugo per Antrąjį pasaulinį karą. 1940 m. Vokietijai okupavus Daniją, JAV gavo galimybę steigti saloje karinius ir meteorologinius objektus. Grenlandijos padėtis tarp Šiaurės Amerikos ir Europos tapo dar svarbesnė prasidėjus Šaltajam karui. 1946 m. JAV Danijai pasiūlė 100 mln. dolerių auksu už visą Grenlandiją, tačiau Kopenhaga pasiūlymą atmetė. Vis dėlto amerikiečių karinis buvimas saloje išliko. 1951 m. pasirašyta gynybos sutartis leido plėsti karinę infrastruktūrą, o Tulės oro pajėgų bazė, šiandien vadinama Pituffik kosmine baze, tebenaudojama JAV ir atlieka svarbų vaidmenį stebint kosmosą bei perspėjant apie galimas raketų grėsmes.

 

1953 m. Grenlandija oficialiai nustojo būti Danijos kolonija ir tapo Danijos Karalystės dalimi, tačiau svarbiausi sprendimai tebebuvo priimami Kopenhagoje. Padėtis pradėjo keistis 1979 m., salai gavus vidaus savivaldą, o 2009 m. įsigaliojęs Savivaldos įstatymas dar labiau išplėtė Grenlandijos teises ir pripažino jos gyventojų apsisprendimo teisę. Šiandien Grenlandijoje plačiai palaikoma didesnio savarankiškumo ar nepriklausomybės idėja, tačiau tai nesusiję su noru prisijungti prie JAV. 2025 m. apklausoje 85 % Grenlandijos gyventojų tam nepritarė.

 

Šiek tiek kitokios istorijos…

 

Mažųjų danų eksperimentas. 1951 m. 22 Grenlandijos vaikai, kuriems buvo vos 4–9 metai, buvo atskirti nuo šeimų ir išsiųsti į Daniją. Buvo tikimasi juos išauklėti daniškoje aplinkoje ir vėliau sugrąžinti kaip savotišką Grenlandijos visuomenės modernizacijos „avangardą“. Eksperimentas turėjo tragiškų pasekmių. Dalis vaikų prarado ryšį su šeimomis, kalba ir savo kultūrine tapatybe. 2020 m. Danijos ministrė pirmininkė Mette Frederiksen oficialiai jų atsiprašė, o 2022 m. atsiprašymą pakartojo gyvai susitikusi su šešiais tuo metu dar gyvenusiais eksperimento dalyviais.

 

Moterų vaisingumo kontrolė. XX a. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais tūkstančiams Grenlandijos moterų ir mergaičių buvo įvestos gimdos spiralės ar taikytos kitos kontracepcijos priemonės. Daugelis jų teigė nebuvusios tinkamai informuotos, o kai kurios procedūrą patyrė apskritai be sutikimo. Tarp jų buvo ir vos 12 metų mergaičių. 2025 m. Danijos premjerė M. Frederiksen oficialiai atsiprašė Grenlandijos moterų už sisteminę diskriminaciją tuo laikotarpiu, kai už salos sveikatos apsaugos sistemą buvo atsakinga Danija. 2026 m. rugpjūčio 28 d. paskelbti nepriklausomų ekspertų vertinimai konstatavo, kad kontracepcijos kampanija pažeidė Grenlandijos moterų žmogaus teises. Tyrimuose kalbama apie mažiausiai 4 tūkst. moterų ir mergaičių. Ekspertai nerado pakankamo pagrindo pačią kampaniją teisiškai pripažinti genocidu, tačiau, anot tyrėjų, jos mastas ir žmogaus teisių pažeidimai nekvestionuojami.

 

Autorė Monika Budnikienė