Aktoriams artėjantis ruduo visuomet dovanoja naujų projektų, įdomių patirčių ir nepamirštamų susitikimų su žiūrovais, kurių jau laukia mylima televizijos, teatro ir kino aktorė Agnė Šataitė. Talentinga moteris tiki, kad vaidmenys pas aktorius ateina neatsitiktinai. Su Agne jaukiai šnekučiuojamės apie aktorystę ir šį tą daugiau.

 
Agnė Šataitė Dainiaus Jankausko nuotr.

Agnė Šataitė, Dainiaus Jankausko nuotr.

KUR žiūrovai jus išvys artimiausiu metu?

 

Šį sezoną pasirodysiu viename populiariame televizijos seriale, bet kol kas visų kortų atskleisti dar negaliu, turiu išlaikyti paslaptį. Jau netrukus keliausiu į filmavimo aikštelę, labai nekantrauju.

 

Ką tik pradėjome muzikinio spektaklio „Taip gimė žvaigždė“ repeticijas (spalį įvyks premjera). Taip pat laukiu susitikimų su žiūrovais Vilniaus Mažojo teatro repertuariniuose spektakliuose ir LRT televizijos laidose „Stonkus tiesiogiai“ bei „Dviračio savaitė“.

 

KADA įdomiau dirbti – kai personažas artimas jūsų asmenybei ar kaip tik labai skirtingas?

 

Vaidmenys pas aktorius ateina neatsitiktinai. Jie gali būti pasiūlyti dėl išorinių duomenų arba vidinių savybių. Įdomiausia, kai su vaidmeniu gali atsidurti tokiose aplinkybėse, į kurias paprastai nepakliūsi. Išgyventi tokias emocijas, kurių gyvenime niekada nepatyrei, tau jų trūko arba jos buvo pamirštos.

 

AR kažkurie vaidmenys įsimena labiau? Nuo ko tai priklauso?

 

Taip. Aktoriai per gyvenimą suvaidina daug vaidmenų, bet esminiai dažnai tik keli. Nežinau, nuo ko tai priklauso. Tiesiog visos žvaigždės sukrenta – pataikai į laiką, į pačią šerdį, kažkas stebėtinai atitinka tavo prigimtį, atrandi grūdą.

 

KAS aktoriaus darbe yra didžiausias iššūkis?

 

Šiandien man atrodo, kad didžiausias iššūkis – neprarasti smalsumo. Ir mokėti išlaukti savo momento, būti jam pasiruošus. Kaip tą padaryti, aktorius turi rasti pats. Nėra vieno kelio, bet tai svarbu.

 

KAIP su patirtimi keičiasi jūsų santykis su aktoryste? Ar atsiranda naujų spalvų, emocijų?

 

Nežinau, galbūt jis tampa rūstesnis, nebe toks naivus. Esu atsargesnė imdamasi vaidmens, nes žinau, kiek kainuoja laiko, gyvenimo, naktų, minčių, kad jį sukurtum. Ar atrasi kažką naujo, priklauso nuo daug ko – nuo žmonių, su kuriais dirbi, aplinkos ir esamų aplinkybių. Dovana atsidurti vienoje vietoje su tais, kurie tiki tuo, ką daro, ir įkvepia atradimams.

 

KOKIOMIS akimirkomis labiausiai jaučiate, kad esate teisingai pasirinkusi profesinį kelią?

 

Jau 20 metų esu šioje kelionėje, nelabai žinau, ką dar galėčiau veikti (šypsosi). Apskritai niekada nesvarsčiau, mano galvoje kito pasirinkimo nebuvo. Yra akimirkų, kai galvoju, kaip gerai, kad esu čia, kaip gera būti, kaip įdomu. Tokios akimirkos – pats svarbiausias patvirtinimas, kad tai mano kelias.

 

KAIP kūrybiškos profesijos atstovei sekasi draugauti su buitimi?

 

Nervina mane buitis, ypač tada, kai kažką kuriu. Kai esu laisvesnė, mielai prie jos liečiuosi. Kita vertus, buitis įžemina ir neleidžia kaskart „išskristi“. Tas balansas yra reikalingas.

 

KOKIUS buities darbus mėgstate, o kurie labiausiai nepatinka?

 

Patinka džiaustyti skalbinius (šypsosi). Kartais ir šiaip visokius buities darbus darau su malonumu, nes tada matau, kaip keičiasi erdvė, kaip ji lengvėja, šviesėja. Vyksta malonus procesas, matai aiškų rezultatą.

 

KĄ paskutinį kartą skaitėte?

 

Neseniai perskaičiau Anthony Hopkinso memuarus „Mums pavyko, vaiki“, dabar skaitau Hanya Yanagihara „Mažas gyvenimas“. Stora, didelė knyga. Skaitau su pertraukomis, nes reikėjo grįžti prie skaitytos ir man brangios knygos – Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė“. Ruošiuosi šios knygos garso įrašui, taigi turiu malonumą vėl su ja pagyventi. Gera knyga. Tokia, kuri paliečia labai giliai.

 

AR teko skaityti knygų, kurios buvo tikrai vertingos, pakeitė pasaulėžiūrą?

 

Ne, tokios, kuri pakeistų pasaulėžiūrą, – neteko. Nežinau, kokia tai galėtų būti knyga? Filosofinė literatūra, religinė? Svarbiausia, kad knygos gali paguosti, nuraminti, įkvėpti. Labai mėgstu skaityti įvairių žmonių biografijas, apie jų gyvenimus, istorijas ir likimus. Kai žinai, kad tos istorijos yra tikros, tada ypatingai jaudina.

 

PRIE KOKIO serialo ar filmo sugrįžtate ne kartą?

 

Labai retai žiūriu filmą ar serialą antrą kartą. „Twin Peaksą“ žiūrėjau gal 3 kartus. F. Fellini „Kabirijos naktys“ esu žiūrėjusi du kartus. Ir „Titaniką“ (šypsosi). Gal ir dar kartą norėčiau pažiūrėti, su dukryte.

 

KĄ dar mėgstate veikti laisvalaikiu?

 

Labai daug ką. O geriausia – neveikti nieko arba skaityti.

 

KOKIAS kasdienes rutinas, ritualus laikote svarbiais?

 

Neturiu ritualų. Man labai svarbu ir patinka rytais neskubėti, turėti gerą pusvalandį kavai, o vakare pažiūrėti „Panoramą“. Prisipažinsiu, kartais ją žiūriu kaip visai neblogą serialą. Žinios iš Baltųjų rūmų arba iš mūsų Vyriausybės kartais verčia stebėtis ir taip įtraukia, nes kaskart nežinai, kuo baigsis šis „serialas“. Visą kitą rutiną ir ritualus improvizuoju, nes jie priklauso nuo dienos darbų.

 

AR esate prietaringa? Gal turite prietarų, kuriuos dažnai prisimenate?

 

Aš neprietaringa. Turiu kelis prietarus, kurie susiję su aktoryste, bet jų neminėsiu. Nenoriu nei savęs, nei kitų jais užkrauti. Gyvenime ir taip daug kliūčių (šypteli).

 

KUO labiau tikite – sėkme, likimu ar asmeniniu indėliu į savo gyvenimo kūrimą?

 

Visko visuma. Nes visko reikia ir visaip gali nutikti.

 

KAIP priimate nesėkmes?

 

Manau, kad esu jautri nesėkmėms. Tačiau žmogaus gyvenime būna visko. Sėkmės skonis saldesnis patyrus nesėkmę. Nesakau, kad nesėkmės grūdina, jos gali labai sužaloti. Bet gali suveikti ir priešingai.

 

KAS labiau esate – optimistė, realistė ar pesimistė?

 

Realistė.

 

AR esate savikritiška?

 

Turbūt, jeigu kalbame apie profesiją.

 

UŽ KĄ galėtumėte save pagirti?

 

Keista būtų save girti viešai, gal aš tyliai vakare save pagirsiu (šypsosi).

 

KADA būnate laimingiausia?

 

Tada, kai jaučiuosi rami. Kai niekas viduje nedegina. Kai aplink visi sveiki, kai niekur neskauda, kai vaikas juokiasi.

 

APIE KĄ svajojate?

 

Apie įdomų vaidmenį gerame filme.

 

Autorė Laima Samulė