Gaisrai gamtoje – vienas didžiausių pavojų

Gaisrai gamtoje – viena pavojingiausių ir sunkiausiai suvaldomų sezoninių grėsmių Lietuvoje, su kuria susiduriama kiekvienais metais. Kasmet šalyje kyla nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių gaisrų atvirose teritorijose, priklausomai nuo konkrečių to sezono meteorologinių sąlygų, kritulių kiekio bei vyraujančios temperatūros. Didžiąją šių nelaimių dalį sudaro klastingi miško gaisrai, degančios atviros pievos, durpynai bei po derliaus nuėmimo likusios ražienos.

Didžiausias pavojus tyko pavasarį ir vasarą

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenys rodo, kad ankstyvą pavasarį fiksuojamas masinis pernykštės žolės deginimas, o vasaros viduryje, nusistovėjus sausiems, karštiems orams ir prasidėjus sausroms, drastiškai išauga miškų paklotės, samanų bei durpių sluoksnių užsidegimo rizika. Šie skaičiai kasmet verčia sunerimti civilinės saugos specialistus, nes kiekviena neatsargiai palikta kibirkštis ar tyčinė liepsna laukinėje gamtoje gali akimirksniu peraugti į nekontroliuojamą katastrofą, niokojančią viską savo kelyje. Kai užsidega miškas, pieva ar durpynas, kyla tiesioginis ir mirtinas pavojus ne tik gamtinei ekosistemai, bet ir žmonių gyvybei, sveikatai bei materialiam turtui.

Miško gaisrai plinta milžinišku greičiu, ypač pučiant stipriam vėjui, kai liepsnos viršūnėmis gali šokinėti nuo vieno medžio prie kito, atkirsdamos evakuacijos kelius ir visiškai įkalindamos miško lankytojus ugnies apsuptyje. Degant atviroms teritorijoms, į atmosferą išsiskiria didžiuliai kiekiai toksiškų dūmų, anglies dvideginio ir smulkiųjų kietųjų dalelių, kurios vėjo nešamos gali nukeliauti dešimtis kilometrų, užteršti orą ir sukelti sunkius kvėpavimo takų sutrikimus ar stiprius apsinuodijimus aplinkinių miestelių bei kaimų gyventojams. Be to, ugnis akimirksniu praryja šalia miškų esančias sodybas, ūkinius pastatus, kempingus ar net ištisus kaimus, palikdama žmones be pastogės ir sunaikindama visą užgyventą turtą. Gaisro metu visiškai sunaikinama unikali fauna ir flora, ugnyje žūva tūkstančiai smulkių miško gyvūnų, paukščių lizdai su kiaušinėliais bei naudingi vabzdžiai, o nuniokotam dirvožemiui, mikroorganizmams ir miško paklotei visavertiškai atsigauti prireikia dešimčių ar net šimtų metų.

Kaip elgtis pastebėjus ugnį

Pastebėjus gaisrą gamtoje, būtina reaguoti žaibiškai ir atsakingai, nes kiekviena prarasta minutė leidžia ugnies frontui dar labiau išplisti. Jei liepsna dar nedidelė, pavyzdžiui, tik pradėjusi rusenti žolė ar nedidelis laužo likutis po poilsiautojų pasibuvimo, galima pabandyti ją užgesinti patiems – užpilti vandeniu, užberti smėliu, turimomis žemėmis arba tiesiog užplakti žaliomis medžių šakomis. Tačiau jei ugnis už jus stipresnė, apėmė medžių lajas arba matomi tiršti, juodi dūmai, reikia nedelsiant nutraukti bet kokius bandymus gesinti, trauktis į saugią vietą prieš vėją ir skubiai skambinti bendruoju skubiosios pagalbos tarnybų telefonu 112. Pranešant apie gaisrą, operatoriui būtina kuo tiksliau nurodyti įvykio vietą: artimiausią gyvenvietę, kelio kilometrą, žinomus gamtinius objektus, o idealu – tikslias GPS koordinates iš savo išmaniojo telefono. Taip pat svarbu ramiai įvertinti situaciją ir trumpai apibūdinti, kas tiksliai dega – miškas, pieva ar durpynas – ir ar ugnis nenumaldomai juda link gyvenamųjų namų ar infrastruktūros objektų. Pasitraukus į saugią zoną, naudinga pasitikti atskubančius ugniagesių automobilius prie pagrindinio kelio ir parodyti jiems trumpiausią bei saugiausią privažiavimo maršrutą iki ugnies židinio.

Atsakomybė už savo, šeimos narių bei turto saugumą tenka patiems piliečiams

Civilinė sauga ir prevencija prasideda nuo kiekvieno žmogaus sąmoningumo bei elgesio kultūros. Valstybės tarnybos bei ugniagesiai gelbėtojai fiziškai negali pastatyti po prižiūrėtoją prie kiekvieno medžio ar lauko, todėl tinkamas elgesys yra pats geriausias skydas nuo nelaimių. Norint nepakenkti nei gamtai, nei sau, būtina griežtai laikytis priešgaisrinio saugumo taisyklių: niekada nedeginti sausos žolės ar nenušienautų laukų, laužus kurti tik specialiai tam įrengtose, patvirtintose ir saugiai pažymėtose vietose, o nueinant – įsitikinti, kad anglys visiškai užgesintos, užpiltos vandeniu ir ataušusios. Būnant miške griežtai draudžiama mėtyti neužgesintas cigarečių nuorūkas ar palikti stiklinius butelius bei šukes, kurie karštą vasaros dieną veikia kaip lęšis ir gali sufokusuoti saulės spindulius, sukeldami savaiminį sausos paklotės užsidegimą.

Sodybų savininkai, gyvenantys šalia miškų masyvų, privalo patys rūpintis savo aplinka: reguliariai pjauti žolę, išvalyti sausas šakas aplink pastatus ir, esant poreikiui, sukurti mineralizuotas apsaugines juostas. Tik suprasdami, kad mūsų neatsargus elgesys ar akimirkos užmaršumas turi neatitaisomų pasekmių, galime išsaugoti Lietuvos gamtos grožį ir užtikrinti saugią aplinką sau bei kitiems.

Projektą „Ramus puslapis“ iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“ (4000 Eur).

Autorė Eglė Stratkauskaitė