Nerimas – stipri emocija, kuri iš mažos dvejonės ir menko baimės šešėlio gali išaugti į būseną, kai galvoje sukasi vien neigiamos mintys, apima panika. Patirdamas nerimą žmogus stipriai išgyvena, užsisklendžia savyje, nedrįsta priimti sprendimų. Šiais laikais susiduriame su nauju reiškiniu „svetimu nerimu“, kuris veikia taip pat stipriai, bet su mumis nėra susijęs.

 

Gerasis ir blogasis nerimasHead,Clearing,,Decoding,And,Understanding,Problem,,Clear,Messy,Anxiety.,Vector

 

Norintgeriau suprasti, kas yra „svetimas nerimas“, pirmiausia reikia suvokti, kokių nerimo rūšių būna ir kokios jų priežastys.Specialistai skiria gerąjį ir blogąjį nerimą. Nė vienam ne svetimas jaudulys prieš pirmą pasimatymą, egzaminą, laukiant tolimos kelionės ar svarbių žinių – stipriau plaka širdis, padažnėja kvėpavimas, rausta skruostai, ima drėkti delnai.Tai natūrali organizmo reakcija į nežinomą situaciją. Išsiskyręs adrenalinas paaštrina jausmus, įgauname daugiau jėgų ir ryžto atlikti tai, kas atrodo sunkiai įmanoma. Tai gerasis nerimas, kuris veikia teigiamai: didina motyvaciją siekti tikslo, skatina imtis veiksmų, gerina dėmesio koncentraciją, atmintį.

 

Jeigu nerimas išauga į didelę panišką baimę, kai mintyse piešiami tik blogi scenarijai, o galiausiai atsiribojama nuo supančios aplinkos ir užsisklendžiama, tuomet veikia blogasis nerimas, kuris gali baigtis sunkiomis psichologinėmis problemomis: panikos priepuoliais, generalizuotu nerimo sutrikimu (kai nuolat ir dėl visko nerimauja) ar obsesiniu kompulsiniu sutrikimu (imama nuolat plautis rankas, simetriškai dėlioti daiktus ir pan.).

 

Blogojo nerimo priežastys

 

Neigiama patirtis vaikystėje. Blogąjį nerimą dažnai atsinešame iš šeimos. Jei tėvai nepasitikėjo vaiko jėgomis, nuolat kritikavo, garsiai reiškė baimes dėl to, kaip vaikui klostysis gyvenimas, dėl uždarbio, sutuoktinio ištikimybės, padėties valstybėje, nesėkmių darbe, tikėtina, kad užaugęs tas vaikas jausis panašiai. Taip pat iš vaikystės galime atsinešti konkrečią baimę ar nerimo priežastį: patekome į avariją – nerimausime dėl kelionių, skendome – jausime nerimą net braidydami, scenoje pamiršome žodžius, galime visą laiką bijoti kalbėti viešai.

 

Nuolatinė įtampa darbe ar šeimoje. Mūsų nerimą užaštrina įtampa, nesvarbu, kur ją jaučiame – darbe ar namuose. Jei namuose barniai su partneriu, sunkiai serga vaikas, darbe vėluojame pabaigti svarbų projektą, visą laiką galime jausti nerimą. Tai kenkia sveikatai, nes nuolat organizme gaminama per daug adrenalino, širdis plaka per greitai. Ilgai besitęsiantis nerimas gali tapti net širdies ligų priežastimi.

 

Kasdienės problemos. Dažnai tai būna su nepritekliumi susiję nemalonumai. Kai nuolat tenka skaičiuoti, ar užteksime mokesčiams, maistui ir degalams, negalime nė akimirkai atsipalaiduoti. Per mažai uždirbantis žmogus nuolat nerimauja, nes bijo, kad nutikus nenumatytam dalykui (sugedus automobiliui, vandens čiaupui ar kt.) bus sunku išsisukti finansiškai.

 

Nepasitikėjimas savo jėgomis. Dažnai jis atkeliauja iš vaikystės arba įgyjamas po nepasisekusių santykių, praradus darbą. Natūralu, kad būtent ta sritis, kurioje suklupome, ateityje ir baugins labiausiai, dėl jos nerimausime ir negalėsime užmigti.

 

Kaip kovoti su nerimu?

 

Giliai kvėpuoti. Kvėpavimas diafragma ir raumenų atpalaidavimas skatina atsipalaiduoti, nurimti, todėl linkusiems nerimauti rekomenduojamos jogos, meditacijos ar pilateso treniruotės. Net užėjus netikėtam nerimui, gilus ir ramus kvėpavimas gali padėti susivaldyti.

 

Sportuoti. 30–60 min. aktyvi veikla skatina laimės hormonų endorfinų išsiskyrimą. Tinka bet koks, širdžiai mielas fizinis užsiėmimas – nuo vaikščiojimo iki plaukimo.

 

Gerai išsimiegokite. Nemiga stiprina nerimą. Prieš guldami į lovą pasiklausykime ramios muzikos, išsimaudykime šiltoje vonioje. Jei atsigulus apninka negatyvios mintys, prieš miegą mintis nukreipkime visai kitur, pavyzdžiui, vardinkime visus tam tikra raide prasidedančius žodžius.

 

Sugalvoti laimingą pabaigą. Jei pagauname save nuolat galvojant „O kas, jeigu?..“ reikėtų ant lapo surašyti visus: „O kas, jeigu…“ ir juos pabaigti džiaugsmingai. Pavyzdžiui, „Jei prarasiu darbą, susirasiu kitą; galėsiu pasiieškoti tikrai mėgstamos veiklos; pagaliau pailsėsiu; išeisiu į piligriminę kelionę“ ir t. t. Kuo daugiau galimų pabaigų, tuo geriau.

 

Bendrauti. Neatsiriboti nuo artimųjų. Jų požiūris iš šalies, patarimai ir palaikymas gali būti itin reikšmingi norint atsikratyti nerimo.

 

Vengti kofeino, svaigalų. Tonizuojamosios medžiagos aštrina nerimą, todėl verčiau rinktis žolelių arbatas ar lėtai gurkšnoti vandenį. Atsisakykime alkoholio, kuris drauge su kitomis emocijomis sustiprina ir nerimą.

 

Užsiimti mėgstama veikla. Tai nukreipia mintis nuo nerimą keliančių problemų, sutelkia protą į veiklą, kurią atliekame, ramina. Be to, mėgstamos veiklos rezultatai džiugina ir suteikia pasitikėjimo savo jėgomis, ko dažnai stinga nerimaujantiems žmonėms.

 

Prašyti pagalbos. Jei nepavyksta susidoroti su nerimu, jis virsta milžiniška baime ar panikos priepuoliais, vertėtų kreiptis į specialistą.

 

Kai jaučiamas nerimas – ne mūsų

 

Nerimas yra natūralus organizmo atsakas į stresą, tačiau vis dažniau pasitaiko, kad tą stresą jaučiame nepagrįstai, todėl ir nerimas yra ne mūsų. Deja, svetimas nerimas gali paveikti lygiai taip pat neigiamai, kaip blogasis – trukdyti atlikti kasdienes užduotis, lemti nemigą, panikos atakas, virškinimo sutrikimus ir daugybę kitų fiziologinių bei psichologinių negalavimų. Kaip atpažinti svetimą nerimą?

 

Nerimaujame dėl kito žmogaus. Tai viena svetimo nerimo rūšių, kai jaučiame nerimą dėl savo artimojo ar net svetimo žmogaus, pvz., mėgstamos žvaigždės ar nuomonės formuotojo. Normalu nerimauti dėl tėvų, vaikų ir kt., tačiau tas nerimas neturėtų išaugti iki visa apimančios emocijos. Tam, kad susitvarkytume su nerimu, turėtume pasverti situaciją ir įsivardyti, ką galime padaryti. Jei konkrečioje situacijoje neturime jokių svertų, nerimauti yra beprasmiška, todėl belieka paleisti.

 

Nerimą kelia situacija, su kuria nesame susiję. Kažkur vyksta žemės drebėjimai, teroristiniai išpuoliai, karo veiksmai ir kitos negandos, kurios gali virsti visa apimančiu nerimu. Šyla klimatas, kertami miškai, nyksta gyvūnų rūšys, teršiami vandenynai – apie tai nuolat mąstant galima prarasti ramų miegą. Norėdami, kad taip nenutiktų, turime objektyviai pasižiūrėti, kiek iš tiesų tai veikia mus ir kiek sveikatos dėl to norime aukoti. Ramybės suteikia realūs veiksmai: tvari kasdienybė, labdaringų organizacijų rėmimas, galbūt prisijungimas prie sukarintų vienetų ar kt. Padarykime viską, ką tuo metu galime neskriausdami savęs, ir pajusime bent šiokį tokį palengvėjimą.

 

Jaučiame nerimą dėl dalykų, apie kuriuos anksčiau negalvojome. Kasdien esame veikiami milžiniško informacijos srauto, pamatome įvairių žmonių, išgirstame jų patirtis ir pasiekimus. Tai ragina kritiškai pažvelgti į savo gyvenimą – ką aš nuveikiau, pasiekiau, suspėjau, užgyvenau, kur keliavau,kiek kilometrų nubėgau ir pan., taip pat ir išvaizdą – kiek sveriu, kiek raukšlių turiu, kaip rengiuosi, kokių procedūrų išbandžiau ir t. t. Kyla nerimas, kad esame nepakankami, prastesni, kažko nepadarę, ne taip prisižiūrintys. Vienintelis būdas to išvengti – nesilyginti su kitais ir gyventi savo autentišką gyvenimą.

 

Patiriame baimę kažką praleisti (FOMO (fear of missing out). Tai dar viena nerimo rūšis, kuri neretai atsiranda po didesnių renginių, įvykių, kuriuose nesudalyvavome: protestai, maratonai, apdovanojimai, vakarėliai ir kt. Reikėtų kritiškai įsivertinti, kiek tie dalykai buvo svarbūs iki paskelbiant, kad jie jau įvyko. Jei nepasidomėjome, nesiruošėme ir nesudalyvavome – galbūt ir nebuvo tokie reikšmingi, kad dabar graužtumės. Jei jaučiame, kad visgi svarbu, kitąkart tikrai nebepraleisime, todėl nerimui nereikėtų palikti vietos.

 

Nerimą perduoda kitas žmogus. Yra žmonių, kurie nuolat dėl kažko nerimauja arba tiesiog mėgsta kalbėti apie neigiamus, bauginančius dalykus, todėl bendraujant su jais galima „užsikrėsti“ nerimu. Šioje situacijoje vėlgi gelbsti loginis mąstymas, bandymas suvokti, kaip tie dalykai mus liečia, ką lemia mūsų gyvenime ir ar verta dėl jų nerimauti.

 

Atsiriboti

 

Svetimą nerimą padeda įveikti atsiribojimas nuo žmonių ir situacijų, kurie šią emociją paskatina. Jei pabendravę su tam tikrais žmonėmis, pasiklausę kai kurių visuomenės lyderių ar pažiūrėję informacines laidas jaučiame didelį nerimą, reikėtų to vengti. Ne vienas išmintingas žmogus yra sakęs, kad kritinė informacija visuomet pasiekia kiekvieną, todėl nebūtina budėti ir nuolat į save gerti informaciją. Jei nerimą sukelia konkretūs žmonės, reikėtų stengtis vengti jų draugijos arba pagudrauti ir vis nukreipti pokalbio temą į pozityvus dalykus.

 

Kuo mažiau laiko leiskime socialiniuose tinkluose, jei tai skatina nerimauti dėl savo gyvenimo, pasiekimų, išvaizdos ir kt. Džiugu, kai kažkas įkvepia sveikiau maitintis, daugiau judėti, bet tik tada, jei ši kelionė lydima pozityvo, o ne nerimo dėl kiekvieno kąsnio.

 

Nepasiduokime bendram negatyviam fonui, gąsdinančioms prognozėms, susitelkime į pozityvius mums reikšmingus dalykus ir brangius sžmones, o sunkumus spręsime, kai su jais susidursime. Niekas neduos naudos, jei save nualinsime nuolat graužiami nerimo. Kliaukimės posakiu: Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti, ką galiu, ir išminties tą skirtumą suprasti.

 

Įdomu

 
  • Maždaug 10 % paauglių ir 40 % suaugusiųjų kenčia nuo tam tikro pobūdžio nerimo sutrikimų.
  • Apie 60 % žmonių, kurie kreipiasi į psichoterapeutus, jaučia nerimą.
  • Nerimas sustiprėja rudenį ir pavasarį.
  • JAV nerimo sutrikimai kainuoja daugiau nei 42 mlrd. dolerių sveikatos draudimo išlaidų per metus.
  • Statistiškai moterys dažniau patiria nerimą nei vyrai.
  • Jei tėvai kentė nuo nerimo, didelė tikimybė, kad ši emocija vargins ir vaikus.
 

Autorė Laima Samulė