Mirtis – viena didžiausių paslapčių. Apie mirtį galime kalbėti remdamiesi medicina, religija ar filosofija, tačiau pats jos patyrimas lieka anapus žinojimo ribos. Vis dėlto žmonės nuo seno mėgina suprasti, kas vyksta paskutinėmis gyvenimo akimirkomis ir kodėl skirtingos kultūros mirusiuosius į amžinąją kelionę palydi taip nevienodai.

 

Mokslas apie mirtįSoft,Focus.,Reincarnation,Of,The,Body.,Soul,Leaves,Earth,And

 

Nors niekas negali tiksliai pasakyti, kaip mirtis jaučiama, medicina aiškiai aprašo fizinius pokyčius, kurie vyksta artėjant prie gyvenimo pabaigos. Paskutinėmis valandomis kvėpavimas dažnai keičiasi: jis gali tapti nereguliarus, paviršutiniškas arba priešingai – neįprastai gilus, su ilgesnėmis pauzėmis tarp įkvėpimų. Kartais girdimas gurguliavimas, nes žmogus nebeturi jėgų nuryti ar atkosėti gerklėje ir viršutiniuose kvėpavimo takuose susikaupusio sekreto. Mirties akimirką sustoja kvėpavimas ir širdies veikla, o kūno audiniai nebegauna deguonies. Raumenys atsipalaiduoja: žandikaulis gali prasiverti, akių vokai likti praviri, vyzdžiai išsiplėsti ir nereaguoti į šviesą. Kūnas gali atrodyti pasikeitęs vos per kelias minutes. Atsipalaidavus raumenims, kartais pasišalina šlapimas ar išmatos, iš burnos gali ištekėti seilių.

 

Vis dėlto mirties akimirką skirtingos ląstelės ir audiniai žūsta nevienodu greičiu. Kai kuriuose tyrimuose fiksuota, kad sustojus širdžiai dar gali būti pastebimas tam tikras smegenų elektrinis aktyvumas, ypač gaivinant. Tačiau tai nereiškia, kad sąmonė visada išlieka ar kad žmogus ką nors girdi. Pirmosiomis valandomis po mirties prasideda ankstyvieji pomirtiniai pokyčiai. Vienas jų – kūno vėsimas: palaipsniui netenka šilumos, kol jo temperatūra priartėja prie aplinkos temperatūros. Šio proceso greitis priklauso nuo kambario ar lauko temperatūros, kūno sudėjimo, drabužių, paviršiaus, ant kurio kūnas guli. Po kurio laiko išryškėja pomirtinių dėmių. Kai širdis nebevarinėja kraujo, veikiamas gravitacijos jis ima kauptis žemiausiose kūno vietose. Oda tose vietose gali tapti melsvai violetinė, o kitur – pablykšti. Jeigu kūnas ilgiau lieka toje pačioje padėtyje, šios dėmės tampa ryškesnės ir padeda teismo medicinos specialistams vertinti, kiek laiko praėjo nuo mirties.

 

Kitas gerai žinomas procesas – pomirtinis sustingimas. Jis paprastai pradeda ryškėti per pirmąsias valandas po mirties, vėliau stiprėja ir maždaug po 12 valandų gali būti visiškai susiformavęs. Sustingimas atsiranda dėl cheminių pokyčių raumenyse, kai nelieka energijos, reikalingos raumenų skaiduloms atsipalaiduoti. Vėliau, prasidėjus audinių irimui, sustingimas pamažu silpnėja ir kūnas vėl tampa laisvesnis. Kartu prasideda lėtas irimas. Oda netenka drėgmės, traukiasi, gali atrodyti standesnė. Būtent dėl šio odos susitraukimo kartais susidaro įspūdis, kad po mirties paaugo plaukai ar nagai.

 

Skirtingi laidojimo papročiai

 

Laidotuvių papročius formuoja religija, kultūra, šeimos tradicijos ir visuomenės požiūris į mirtį. Vienur kūnas palaidojamas ar kremuojamas greitai, kitur mirusysis dar kurį laiką laikomas namuose, rengiamas, lankomas ir įtraukiamas į ilgesnes atsisveikinimo apeigas. Vakarų pasaulyje šiandien dažniausiai kalbama apie laidojimą arba kremavimą, o kai kuriose šalyse, ypač Jungtinėse Valstijose, svarbią vietą užima ir balzamavimas. Tačiau tai nėra visuotinė praktika. Dažniausiai balzamavimas pasirenkamas tada, kai planuojama viešai atsisveikinti prie atviro karsto, kūną reikia ilgiau išsaugoti arba gabenti didesnį atstumą.

 

Pats siekis išsaugoti mirusiojo kūną yra labai senas. Dažniausiai siejamas su senovės Egiptu, kur kūno išsaugojimas buvo susijęs su tikėjimu pomirtiniu gyvenimu. Tačiau egiptiečiai nebuvo vieninteliai. Skirtingos kūno saugojimo ar specialaus paruošimo tradicijos žinomos ir kitose senosiose kultūrose, pavyzdžiui, majų ar actekų. Šiuolaikinis balzamavimas ypač išpopuliarėjo JAV per Pilietinį karą. Kadangi daug karių žūdavo toli nuo namų, reikėjo būdo išsaugoti kūnus, kol bus pargabenti šeimoms. Ši praktika ilgainiui tapo laidotuvių industrijos dalimi. Balzamuojant kūnas dezinfekuojamas, iš jo pašalinama dalis skysčių, jie pakeičiami formaldehido tirpalu. Vėliau sutvarkomi plaukai, nagai, veidas, užmerkiamos akys, uždaroma burna, kūnas aprengiamas ir paruošiamas šarvoti, laidoti arba kremuoti.

 

Ne kiekvienam suprantama toradžų kultūra

 

Ne visos kultūros siekia kuo greičiau atskirti mirusįjį nuo gyvųjų pasaulio. Kai kuriose bendruomenėse kūnas dar ilgai laikomas namuose, perrengiamas, lankomas, prie jo meldžiamasi. Tokiose tradicijose mirtis suvokiama ne kaip staigus nutrūkimas, o kaip lėtas perėjimas į kitą būseną. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Indonezijos Sulavesio saloje gyvenantys toradžai. Jų pasaulėžiūroje mirtis nėra vien biologinė pabaiga. Kol šeima pasiruošia laidotuvėms, mirusysis laikomas namuose kelias savaites, mėnesius ar net metus. Per tą laiką su juo elgiamasi kaip su artimu žmogumi, kuris dar nėra galutinai išėjęs: prie jo kalbamasi, nešamas maistas, jis lieka šeimos kasdienybės dalimi. Laidotuvės dažnai atidedamos ir dėl praktinių priežasčių – reikia sukviesti giminaičius, sukaupti lėšų, pasiruošti iškilmingoms apeigoms. Toradžų laidotuvėse svarbią vietą užima bendruomenės susibūrimas, maldos, vaišės, šokiai ir gyvūnų aukojimas. Kai kuriose vietovėse po kelerių metų atliekamas ir Ma’nene ritualas: artimųjų palaikai ekshumuojami iš kapaviečių, nuvalomi ir perrengiami naujais drabužiais.

 

Visai kitokį santykį su mirusiojo kūnu turi judaizmas ir islamas. Šiose tradicijose paprastai vengiama balzamuoti, o kūną stengiamasi palaidoti kuo greičiau. Judaizme mirusysis nuprausiamas, aprengiamas paprastu baltu įkapių drabužiu ir laidojamas paprastame karste, pabrėžiant visų žmonių lygybę mirties akivaizdoje. Islame kūnas taip pat nuplaunamas, suvyniojamas į baltą drobulę, už jį sukalbama laidotuvių malda, o laidojimas paprastai vyksta be perteklinės prabangos.

 

Krikščioniškoje Europoje mirties apeigos ilgainiui įgavo kitokią formą: atsirado šarvojimo, karsto, gedulingų pamaldų ir kapinių tradicijos. Viduramžiais mirtis buvo kasdienybės dalis dėl ligų, karų, bado ir didelio vaikų mirtingumo, todėl ruoštis mirčiai reiškė ruoštis ne tik pabaigai, bet ir susitikimui su Dievu.

 

Senovės egiptiečiai mirtį irgi laikė kelione. Jie tikėjo, kad mirusiajam teks įveikti pavojingą kelionę į pomirtinį pasaulį, todėl kapavietėse netrūkdavo tekstų su maldomis, burtais ir nurodymais, kaip pasiekti amžinąjį gyvenimą. Geriausiai žinomas tokių tekstų rinkinys – Mirusiųjų knyga.

 

Autorė Monika Budnikienė