Aukštų aguonų sindromas

Aukštų aguonų sindromas susijęs su nusivylimu, atstūmimu ir nuvertinimu, tačiau atspindi ne sėkmės lydimo žmogaus vertę, o aplinkinių reakciją ir diskomfortą. Ką daryti, jei artimas socialinis ratas negeba džiaugtis mūsų laimėjimais?

Toksiška reakcija

Ar kada nors jautėtės blogai dėl savo sėkmės? Sulaukėte paaukštinimo darbe, išvykote į išsvajotą kelionę, persikėlėte į naują būstą, baigėte kalbų ar fotografijos kursus, o gal nustebino romantiška partnerio staigmena, tačiau kai kurie aplinkiniai ne džiaugiasi kartu, o stengiasi nugesinti teigiamas emocijas.

„Paprasčiau tariant, aukštų aguonų sindromas yra tada, kai kas nors griežtai kritikuojamas už aukštus pasiekimus. Ir nebūtinai turi nutikti kažkas išskirtinai didingo. Kai kuriuos žmones dirgina dalykai, kurių jie norėtų, tačiau negali pasiekti patys“, – sako amerikiečių pischoterapeutė Courtney Morgan. Užuot pagyrę ir palaikę sėkmės lydimą asmenį, aplinkiniai pažeria negatyvo. „Aukštų aguonų sindromas yra tam tikras socialinis genėjimas, o ne tik pavydas, – atkreipia dėmesį psichologė Eliana Bonaguro. – Jeigu kas nors išsiskiria iš bendros masės pernelyg ryškiai, kyla noras pakirsti pasitikėjimą ir suvienodinti žaidimo sąlygas. Šią tendenciją skatina baimė būti užgožtam ir patirti nesėkmę.“

Aukštų aguonų sindromo šaknys siekia senovės Romą. Lucijus Tarkvinijus Išdidusis – tironiškas karalius – įsakė sūnui pašalinti arba nužudyti kaimyninių valstybių piliečius, kurie priešinosi jo kontrolei. Siekdamas besąlyginio paklusnumo, savo sode nukarpė visas aguonų galvas, iškilusias virš pievų augalų. „Žmones dažnai gąsdina tie, kuriems sekasi geriau nei daugumai. Bando sumenkinti pasiekimus, kad jaustųsi geriau, – aiškina C. Morgan. – Jeigu aplinkinių savęs suvokimas yra ribotas, greitai susivienija, kad „nupjautų aukštesnius už save žiedus“. Elgesys gali virsti kolektyviniu atstūmimu.“

Kur skleidžiasi?

Darbo vieta. Anksčiau vienodas pareigas ėję kolegos apkalba, nuvertina, menkina asmenį, kuris sugebėjo pakilti karjeros laiptais, pavyzdžiui, tapo jų pačių vadovu arba perėjo į kitą skyrių. Dėl savo nesaugumo ir trapaus ego negali susitaikyti su pranašumu. Prasideda patyčių kompanija. Kartais nereikia net paaukštinimo, asmuo nemėgstamas dėl to, jog kažką daro geriau, nei likęs kolektyvas. Tai atšaukimo kultūra.

Draugiški santykiai. Tie, kuriuos laikome bičiuliais, negeba nuoširdžiai pasidžiaugti sėkme ir laido komplimentus su užmaskuotu pažeminimu. Pavyzdžiui: „Kokia graži suknelė. Uždengia po nėštumo likusį pilvuką“, „Bepigu girtis automobiliu, jei vyras gerai uždirba“, „Kelionės – gerai, bet tavo vietoje neskirsčiau. Dabar taip nesaugu“. Asmuo gali pasisavinti dėmesį sukeldamas gailestį: „Leki į pajūrį? Aš tai visą savaitgalį dirbsiu sode“, „Džiaukis, kad padeda anyta. Maniškė – tikras velnias“.

Šeima. Žmogus, patiriantis aukštų aguonų sindromą, gali jaustis lyg balta varna artimųjų rate. Sulaukia kritikos už kitokį nei daugumos gyvenimo būdą, išsilavinimą ir profesiją, politines pažiūras, finansų tvarkymą, tikėjimą, vaikų auklėjimą ir pan. Gali būti išlaikomas atstumas, pavyzdžiui, nekviečiant į bendrus susitikimus ir šventes. Atsisakius atvykti, net jei priežastys pateisinamos, manipuliuojama, jog asmuo „nenori, nes šeima – per prasta“, nors nieko panašaus niekada nesakė.

Internetinė erdvė. Puolimo sulaukia asmenys, kurių veikla susijusi su viešumu. Komentatoriai gali pasitelkti aukštų aguonų sindromą ir sukritikuoti nepažįstamą žmogų. Anonimiškumas skatina žiaurumą, kurio nebūtų susitikus gyvai. Tokia reakcija žalinga, nes menkina gražiausias asmenines savybes, pavyzdžiui, talentą, ambicijas, kūrybiškumą, jautrumą, novatoriškumą.

Peilis į nugarą

Aukštų aguonų sindromas gali paveikti psichinę sveikatą. „Aukos jaučiasi nerimastingos, izoliuotos. Atstūmimo skausmas verčia prisitaikyti ir nešokti aukščiau bambos. Tai gali užgniaužti ambicijas, norą tobulėti, būti savimi ar dalintis pasiekimais. Aukštų aguonų sindromo poveikis kenkia savivertei“, – sako E. Bonaguro.

C. Morgan siūlo įsivaizduoti standartinę konkurencinę situaciją darbe: „Tarkime, nekilnojamojo turto agentė plušo visus metus ir pasiekė rekordinius rezultatus. Ji didžiuojasi savo pasiekimais, nes kiekvieną centą uždirbo sąžiningai, negailėdama energijos, laiko, kantrybės, net sveikatos. Kolegos, sužinoję, kiek ji uždirbo, išvadino „turtinga kale“. Tai pasibaisėtina ir nuvilianti patirtis. Niekas neturi teisės menkinti mūsų pasiekimų, pelnytų atkakliu darbu ir siekiu būti sėkmės lydimam.“

Toksiškos reakcijos priverčia suabejoti savimi, ir tai manipuliacijų poveikis. Aplinkiniai pirmiau užkelia asmenį ant pjedestalo, palaiko jį viršesniu, o paskui sumenkina, kad neatrodytų pranašesnis. Auka, net jei nesigiria, nesipuikuoja, įtraukiama į galios ir nuvertinimo žaidimą. Siekiama sukelti kaltę, jog asmeninė sėkmė privertė kitus jaustis nevykėliais.

„Aukštų aguonų sindromas kyla iš nesaugumo, pasiekimų trūkumo, nusivertinimo. Tie, kurie jaučiasi nepakankami, negali pasidžiaugti svetima sėkme. Tai atviras grasinimas jų trapiam ego. Sumenkinę sėkmės lydimą asmenį, kurį laiko išsišokėliu, tiki įvedę lygybę, kurioje visi vienodai nelaimingi“, – aiškina C. Morgan.

Apsaugoti savo energiją

Nediskutuoti. Susidoroti su aukštų aguonų sindromu gali būti sudėtinga, ypač užkluptiems iš pasalų. Paprastai sumenkintas asmuo nutyli situaciją, o vėliau kremtasi, jog neapsigynė. Įsivėlus į ginčą taip pat laukia pralaimėjimas, nes „aguonų kirpėjai“ niekada neprisipažins apie blogus ketinimus. Atvirkščiai – nukreips dėmesį į auką apkaltindami, jog nesupranta juokų.

Pasikalbėti su artimaisiais. Jei pasiteisinimai ir argumentai nuolat sukasi galvoje, t. y. protas grąžina situaciją ir nori pakeisti scenarijų, labai naudinga pasikalbėti su palaikančiais žmonėmis. Tyrimai rodo, kad socialinė parama gali sumažinti streso lygį ir padidinti teigiamas emocijas. Garsiai įvardinus mintis lengviau pažvelgti į save iš šono ir atpažinti kenkėjišką, nenuoširdų elgesį.

Apginti save. Mes ne tik turime teisę ginti save, mūsų pareiga – parodyti ir mokyti kitus, kaip tikimės, kad su mumis bus elgiamasi. Tik nereikia teisintis ar priekaištauti, apeliuoti į sąžinę. Psichologai rekomenduoja kalbėti aiškiai, trumpai ir dalykiškai. Nubrėžti ribas ir leisti pajusti pasekmes. Galime nustoti dalintis informacija arba iš viso nutraukti bendravimą.

Apmąstyti planą. Jei sunku reaguoti akimirksniu, verta apibrėžti, kaip elgtis ateityje. Jeigu aplinkoje yra žmogus, kuris kritikuoja, galima sakyti: „Nemalonu girdėti, kad sumenkini tai, kas man svarbu. Abejoju, ar galime likti draugais.“ Psichologai pataria permesti kamuolį priešininkui, įvardinant tiesą: „Nejaugi pavydi? Ir tu gali pasiekti tai, ko nori, jei tik pasistengsi“.

Nustoti piktintis. Supratimas, jog už negatyvaus komentaro slypi aukštų aguonų sindromas, ne visada padeda susidoroti su nuvertinimu ir atstūmimu. Verta pakilti dar aukščiau ir pažvelgti iš brandžios asmenybės pozicijos. Jų baimės, nevisavertiškumas, gėda, savikritika nusipelno užuojautos. Įsivaizduokime, kokie nepakeliami jausmai kankina, jeigu tenka projektuoti juos svetimiems.

Tęsti veiklą. Svarbu neleisti negatyviai nusiteikusiems žmonėms atkirsti nuo svajonių ir troškimų. Nepasiduoti menkinimui (nepritarimui) yra sąmoningas sprendimas. Gyventi taip, kaip patinka, nepaisant išorinės nuomonės, yra didžiausia dovana, kuria verta didžiuotis. Galiausiai visada atsiras tų, kurie niurzgės, ir tų, kurie džiaugsis bei palaikys kelyje. Tikri draugai vertina ne už pasiekimus, o už buvimą savimi.

Nustoti kontroliuoti. Žmonių reakcija į sėkmę yra jų atsakas, kurio keisti nereikia. Tegul jie būna tokie, kokie nori būti. Žmonės visada randa pretekstą kritikuoti – arba už nepakankamas, arba už per dideles pastangas. Nereikia kontroliuoti to, kas nuo mūsų nepriklauso. Vienintelė pareiga – daryti tai, kas patinka, dalintis su pasauliu ir nesijausti nepatogiai dėl to, jog kažkam kliūna sėkmė.

Autorė Jurgita Ramanauskienė