Naujosios kosmoso lenktynės

„Artemis II“ astronautai sėkmingai užbaigė skrydį aplink Mėnulį, dramatiškai nusileisdami Ramiajame vandenyne. Tai buvo pirmasis praskridimas pro Mėnulį per daugiau nei 50 metų. Tačiau NASA mokslininkai tvirtina, kad apskristi Mėnulį buvo gana lengva. Sunkioji dalis dar priešakyje.

Pasaulį sužavėjusi misija

NASA erdvėlaivis „Orion“, kuriuo skrido keturi astronautai – trys amerikiečiai ir vienas kanadietis, – sėkmingai nusileido Ramiajame vandenyne prie Kalifornijos krantų, užbaigdami istorinę „Artemis II“ bandomąją misiją aplink Mėnulį. Po nusileidimo prie kapsulės priartėjo bendra NASA ir JAV kariuomenės gelbėjimo komanda: astronautai sraigtasparniais nugabenti į JAV karinio jūrų laivyno laivą „USS John P. Murtha“. Misijos valdymo centre šią akimirką lydėjo plojimai – „Orion“ pasiteisino kaip svarbiausias žingsnis ruošiantis būsimoms žmonių kelionėms į Mėnulį.

Nuo pakilimo iki nusileidimo kelionė truko devynias dienas, vieną valandą, 31 minutę ir 35 sekundes, nors NASA apibendrina ir vadina 10 dienų misija. Ji prasidėjo dramatišku startu iš Floridos balandžio 1-ąją ir buvo kupina pirmųjų kartų, rekordų, nepaprastų akimirkų. Keturi astronautai tapo žmonėmis, nukeliavusiais toliausiai nuo Žemės – 406 771 km atstumu. Skriedami aplink Mėnulį jie padarė daugiau kaip 7 tūkst. nuotraukų, tarp jų – tolimosios Mėnulio pusės, žemėlydžio vaizdus, taip pat reto Saulės užtemimo vaizdus iš „Orion“ perspektyvos. Astronautai taip pat pranešė matę šešis meteoroidų smūgių blyksnius tamsiojoje Mėnulio pusėje.

Susižavėjimas kosmosu – ne iš meilės, o iš reikalo

Kai 1969 m. liepą Neilas Armstrongas ir Buzzas Aldrinas tapo pirmaisiais žmonėmis, išsilaipinusiais Mėnulyje, daugeliui atrodė, kad tai tėra pradžia, netrukus žmonės gyvens ir dirbs kosmose. Tačiau taip nenutiko. „Apollo“ programa gimė ne vien iš tyrinėjimų romantikos – ją iš esmės formavo Šaltojo karo logika ir JAV siekis įrodyti technologinį pranašumą prieš Sovietų Sąjungą. N. Armstrongui žengus pirmąjį žingsnį Mėnulyje, o paskui su B. Aldrinu iškėlus JAV vėliavą, atrodė, kad pagrindinis politinis tikslas jau pasiektas.

Vos po kelerių metų entuziazmas ėmė slopti. Pirmąjį nusileidimą stebėjo apie 650 mln. žmonių, tačiau vėlesnės misijos vis dažniau buvo suvokiamos kaip beveik įprastos, visuomenės dėmesys krypo kitur, o mažėjant biudžetams atšauktos būsimos „Apollo“ misijos. Kitaip tariant, po istorinio triumfo Mėnulyje neįvyko spartus žmonijos persikėlimas į kosmosą – bent jau ne taip, kaip daugelis tada įsivaizdavo.

Šį kartą NASA deklaruojamas siekis yra kitoks. Agentūros administratorius Jaredas Isaacmanas pristatė atnaujintą „Artemis“ architektūrą, pagal kurią pirmasis naujosios programos pilotuojamas nusileidimas Mėnulyje numatomas 2028 m. pradžioje per „Artemis IV“, o vėliau planuojama vykdyti bent po vieną tokį nusileidimą kasmet. Tų pačių metų pabaigoje numatyta ir „Artemis V“ misija, kuri, pasak NASA, turėtų žymėti Mėnulio bazės kūrimo pradžią. Skamba kaip mokslinė fantastika, tačiau agentūra jau atvirai kalba ne tik apie sugrįžimą į Mėnulį, bet ir apie infrastruktūrą, kuri leistų jame pasilikti ilgiau.

Nusileisti nelengva

Norint nusileisti ant Mėnulio paviršiaus, NASA reikia nusileidimo modulio. JAV kosmoso agentūra pasirašė sutartis su dviem privačiomis bendrovėmis: Elono Musko „SpaceX“, vystančia mėnulinę „Starship“ versiją, ir Jeffo Bezoso „Blue Origin“, kuriančia kompaktiškesnį, tačiau ne mažiau ambicingą „Blue Moon Mark 2“ erdvėlaivį. Abi gerokai atsilieka nuo grafiko.

NASA generalinio inspektoriaus biuras kovo 10 d. paskelbtoje ataskaitoje griežtai išdėstė situaciją. „SpaceX“ mėnuleigis „Starship“ nuo pradinės pristatymo datos atsilieka mažiausiai dvejais metais ir greičiausiai toliau vėluos. „Blue Moon“ vėluoja mažiausiai aštuoniais mėnesiais, o beveik pusė 2024 m. projekto peržiūros metu nustatytų problemų vis dar neišspręstos.

Šie nusileidimo moduliai labai skiriasi nuo kompaktiško „Eagle“ modulio, kuris 1969 m. į orbitą iškėlė N. Armstrongą ir B. Aldriną. Be to, buvo ganėtinai didelis, kad gabentų du vyrus, kurie surinktų uolienų ir grįžtų atgal. Naujieji nusileidimo moduliai turi gabenti didžiulę infrastruktūrą – įrangą, slėginius marsaeigius, ankstyvuosius bazės komponentus. Tad reikia milžiniško kiekio kuro, daug daugiau, nei galima paleisti viena raketa.

„Artemis“ programa ketina visą šį kurą laikyti sandėlyje, kuris skries aplink Žemę ir bus papildomas daugiau nei 10 atskirų tanklaivių skrydžių, vykdomų reguliariais intervalais per kelis mėnesius. Planas skamba gražiai, bet yra nepaprastai sudėtingas. Superšalto skysto deguonies ir metano stabilizavimas kosmoso vakuume bei jų perkėlimas tarp erdvėlaivių – vienas sudėtingiausių inžinerinių iššūkių programoje.

Kita „Artemis“ misija – „Artemis III“ – skirta išbandyti, kaip „Orion“ įgulos kapsulė Žemės orbitoje susijungia su vienu ar abiem nusileidimo moduliais. Ji numatyta 2027 m. viduryje. Atsižvelgiant į tai, kad „Starship“ dar neatliko sėkmingo orbitinio skrydžio, o „Blue Origin“ raketa „New Glenn“ atliko tik du paleidimus, šis tikslas atrodo kaip didžiulis iššūkis.

Marsas – tolima svajonė

E. Muskas jau ne kartą kalbėjo apie žmonių kelionę į Marsą dar iki šio dešimtmečio pabaigos. Kovo mėnesį jis teigė, kad pirmasis nepilotuojamas „Starship“ skrydis į Marsą galėtų įvykti 2026-ųjų pabaigoje, o žmonės nusileisti teoriškai galėtų jau 2029-aisiais, nors realesniu terminu pats įvardijo 2031 m. Vis dėlto, vertinant dabartines technologijas, tokie terminai daug kam atrodo labai optimistiniai.

Kelias į Raudonąją planetą iš tiesų atrodo gerokai sudėtingesnis nei į Mėnulį. NASA radiaciją įvardija kaip vieną pavojingiausių žmogaus misijos į Marsą rizikų, o agentūros planavimo dokumentuose nurodoma, kad vien skrydis į Marsą truktų apie 9 mėnesius. Tokiame skrydyje nebūtų nei greitos evakuacijos galimybės, nei medicininės pagalbos, nei įprasto atsargų papildymo, todėl šios misijos sudėtingumas smarkiai pranoksta bet kokį dabartinį skrydį į Mėnulį.

Padėtį dar labiau apsunkina pats nusileidimas. NASA pabrėžia, kad Marso atmosfera yra paradoksali: ji ganėtinai tanki, jog erdvėlaivis leisdamasis smarkiai kaistų, bet pernelyg reta, kad vien parašiutų pakaktų saugiai nusileisti. Tad erdvėlaivio su įgula nutupdymas Marse tebėra viena sunkiausių kosminės inžinerijos problemų.

Autorė Monika Budnikienė