1692 m. kelios merginos kolonijiniame Masačusetso Salemo miestelyje pradėjo elgtis itin keistai. Netrukus dėl antgamtiškų galių apkaltintos kelios vietinės gyventojos. Prasidėjo kaltinimų antplūdis, Salemą ir jo apylinkes įtraukęs į nekontroliuojamą isteriją dėl raganų. Moterys siųstos myriop, kol galiausiai teisinėje sistemoje pastebėta klaidų.

 

Kylanti įtampa SalemeWitch,Burn,At,The,Stake.,Victim,Of,Religious,Error.,Flat

 

Viduramžiais, o vėliau ir naujųjų laikų pradžioje, daugelis religijų, įskaitant krikščionybę, mokė, kad velnias gali suteikti raganoms galių pakenkti kitiems mainais už jų ištikimybę. Pamišimas dėl raganavimo sklido per Europą iki 1600-ųjų pabaigos. Dešimtims tūkstančių tariamų raganų įvykdytos mirties bausmės. Nors Salemo teismai vyko, kai Europoje šis pamišimas blėso, susiklosčiusios aplinkybės žmonės vertė elgtis kitaip. 1689 m. anglų monarchai pradėjo karą su Prancūzija Amerikos kolonijose. Buvo nusiaubta aukštutinė Niujorko dalis, Naujosios Škotijos ir Kvebeko regionai, žmonės bėgo į Masačusetso įlankos koloniją, ypač į Salemą. Gausus pabėgėlių būrys buvo didelė našta nedideliam Salemui. Konkurencija tarp šeimų dėl Salemo uosto turtų ir tų, kurie vis dar priklausė nuo žemės ūkio, vis didėjo. Kaimo gyventojai buvo įsitikinę, kad visi ginčai – velnio darbas.

 

Paranojos sėklos

 

1692 m. sausį Salemo mero Samuelio Parriso 9-erių dukra Elizabeth ir 11-metė dukterėčia Abigail Williams netikėtai ėmė elgtis keistai. Jos rėkė, mėtė daiktus, skleidė savotiškus garsus, o kūnai rietėsi nenatūraliomis pozomis. Vietos gydytojas užtikrintai tvirtino, kad jas kažkas užkerėjo. Kita mergina, 12-metė Ann Putnam, patyrė panašių elgesio sutrikimų. Vasario 29 d., spaudžiamos magistratų Jonathano Corwino ir Johno Hathorne, kolonijinių laikų pareigūnų, nagrinėjusių vietos bylas, mergaitės apkaltino tris moteris, jas neva kankinusias: Parrisų šeimos pavergtą Titubą iš Karibų, elgetą Sarah Good ir pagyvenusią neturtingą Sarah Osborne. Moterys pristatytos vietos magistratams ir tardytos keletą dienų, S. Osborne tvirtino esanti nekalta, kaip ir S. Good, bet Tituba prisipažino: „Velnias atėjo pas mane ir liepė jam tarnauti.“ Duodama parodymus apibūdino įmantrius juodų šunų, raudonų kačių, geltonų paukščių ir aukšto vyro baltais plaukais atvaizdus, kurie norėjo, kad ji pasirašytų keistoje knygoje. Moteris prisipažino pasirašiusi ir teigė, kad yra keletas kitų raganų, norinčių sunaikinti puritonus. To užteko, kad paranoja dėl raganų egzistavimo kaime taptų nevaldoma. Per kelis ateinančius mėnesius pasipylė kaltinimų srautas. Kaltinimai Martai Corey, ištikimai kaimo bažnyčios narei, labai suglumino bendruomenę, nes jeigu ji tapo ragana, tai galėtų bet kas. Magistratai netgi apklausė keturmetę S. Good dukrą Dorothy, kurios nedrąsūs atsakymai interpretuoti kaip prisipažinimas. Apklausos vis sudėtingėjo, jose dalyvaudavo kolonijos gubernatoriaus pavaduotojas Thomas Danforthas ir jo padėjėjai. Dešimtys žmonių iš Salemo ir kitų Masačusetso kaimų buvo vežami į apklausas.

 

Raganų teismas: kalta, kol neįrodyta kitaip

 

Kai 1692 m. gegužę iš Anglijos atvyko naujai paskirtas Masačusetso įlankos provincijos karališkasis gubernatorius Williamas Phipsas, apkaltintosios raganystėmis užpildė vietos kalėjimus. W. Phipsas atsivežė naują karališkąją chartiją, kuri kolonijos įstatymų leidėjui suteikė teisę įsteigti teismą. Tiesa, procesas galėjo užtrukti, o veikti reikėjo greitai. Gubernatorius W. Phipsas įkūrė specialų teismą apkaltintoms Salemo raganoms teisti. Jis buvo žinomas kaip oyer ir terminer teismas, senąja šiaurės prancūzų kalba reiškiantis „išgirsti ir nustatyti“. Tuo metu ši kalba vis dar buvo įprasta Anglijos teismuose. Oyer ir terminer teismas mažai kuo buvo panašus į šiuolaikinius teismus. Kai prieš jį pasirodydavo apkaltinta ragana, būdavo daroma prielaida, kad ji kalta. Šiais laikais nekaltumo prezumpcija arba idėja, kad asmuo, apkaltintas nusikaltimu, yra nekaltas, kol jo kaltė neįrodyta, – viena pagrindinių teisių, kuriomis grindžiama JAV baudžiamojo teisingumo sistema. Nekaltumo prezumpcija kilo iš Anglijos bendrosios teisės, tačiau nepateikta pagrindiniuose teisiniuose dokumentuose, tokiuose kaip Magna Carta (karališkoji teisių chartija) ar 1689 m. Anglijos teisių įstatymas. Tik gerokai vėliau nekaltumo prezumpcija nustatyta ir įteisinta kaip vienas pagrindinių teisingo teismo reikalavimų – to negavo nė viena iš apkaltintų Salemo raganų. Iš jų atimtos net pagrindinės teisės, kurios turėjo būti suteiktos pagal Anglijos bendrąją teisę.

 

Pirmoji ragana, atvesta į specialųjį teismą, buvo Bridget Bishop, vyresnio amžiaus moteris, žinoma dėl pomėgio skleisti apkalbas ir propaguojanti palaidą gyvenimo būdą. Paklausta, ar raganavo, atsakė: „Aš esu nekalta, kaip ir negimęs vaikas“. Gynyba buvo nepakankamai įtikinama, nes ji pripažinta kalta ir 1692 m. birželio 10 d. tapo pirmuoju žmogumi, pakartu ant Gallows kalvos. Praėjus vos kelioms dienoms po teismo įsteigimo, Naujosios Anglijos puritonų dvasininkas Cottonas Matheris parašė laišką, kuriame prašė teismo neleisti pateikti spektrinių įrodymų – liudijimų apie sapnus ir regėjimus. Teismas šį prašymą iš esmės ignoravo – liepą nuteisė penkis žmones, rugpjūtį – dar penkis, o rugsėjį – aštuonis. Tuometinis Harvardo koledžo prezidentas Increase Matheris pasmerkė spektrinių įrodymų naudojimą: „Geriau, kad dešimt įtariamų raganų pabėgtų, nei būtų pasmerktas vienas nekaltas žmogus.“ W. Phipsas, reaguodamas į šiuos prašymus ir jo paties žmonos, kaip įtariamos raganos, apklausą, uždraudė tolesnius areštus ir išleido į laisvę daug apkaltintų raganų. Jis paleido oyer ir terminer teismą spalio 29 d., pakeisdamas jį Aukštesniuoju teismu, kuris nepriėmė spektrinių įrodymų ir pasmerkė tik tris iš 56 kaltinamųjų.

 

Iki 1693 m. gegužės W. Phipsas paleido visas moteris, įkalintas dėl kaltinimų raganavimu. Deja, žala jau buvo padaryta. Devyniolika vyrų ir moterų pakarti Gallows kalvoje. 71 m. ūkininkas Gilesas Corey kartu su žmona Marta apkaltintas raganavimu ir mirtinai prispaustas sunkiais akmenimis, nes atsisakė stoti prieš teismą. Mažiausiai penki kaltinamieji mirė kalėjime. Net gyvūnai tapo masinės isterijos aukomis – kolonistai Andoveryje ir Saleme nužudė du šunis, neva susijusius su velniu.

 

Išteisinti po mirties

 

Per kelerius metus po teismų ir egzekucijų kai kurie asmenys, pavyzdžiui, teisėjas Samuelis Sewallas, viešai prisipažino suklydę. 1702 m. Masačusetso teismas teismo procesus pripažino neteisėtais. 1711 m. kolonija priėmė įstatymo projektą, kuriuo atkuriamos daugelio kaltinamųjų teisės ir geri vardai, taip pat buvo suteikta 600 svarų sterlingų restitucija jų įpėdiniams. Masačusetsas apkaltintųjų šeimų oficialiai atsiprašė tik 1957-aisiais, praėjus daugiau nei 250 metų.

 

Autorius Monika Budnikienė