Didžiausias džiaugsmas matyti pasveikusį gyvūną

Veterinarijos klinikos „RuminaVET“ ir televizijos laidos „TV Pagalba“ veterinarijos gydytojas Paulius Morkūnas visuomet vadovavosi principu, kad augintiniai turi teisę į tokį pat kokybišką gydymą, kaip ir žmonės. Anot pašnekovo, veterinarijos paslaugos – vienas iš aspektų, kurį reikia apgalvoti dar prieš įsigyjant gyvūną.

Paulius Morkūnas, TV3 archyvo nuotrauka.

Pauliau, kodėl pasirinkote gydyti gyvūnus, ne žmones?

Kiek save atsimenu, man visada rūpėjo visi gyvūnai: nuo šuniukų, kačiukų iki skruzdėliukų. Gyvenime nekilo klausimas, kuo turėčiau užsiimti, kokiu keliu eiti – nuo mažų dienų norėjau būti veterinarijos gydytoju, ir svajonė išsipildė. Manau, kad meilė gyvūnams buvo įgimta, o ją dar labiau sustiprino tai, jog tėvų namuose visuomet buvo gyvūnų. Gana anksti supratau, ką reiškia netekti augintinio, kai skausmas toks stiprus, jog atrodo, kad daugiau niekada nebeturėsi, bet… gyventi be gyvūno tiesiog neišeina – vėl atveri namus ir širdį naujam.

Kiek augintinių šiuo metu turite namuose? Kaip nepasiduodate silpnybei priimti vis daugiau?

Yra namiškių, kurie pristabdo (šypteli). Šiuo metu pas mus namuose gyvena žuvyčių, vienas kačiukas (deja, vieno netekome), šuniukas, gyvalazdžių, vėžlys. Kartkartėmis turime laikinų gyventojų, nes būna, kad parsivežu pacientų į namus. Jie su mano šeima sutiko ne vienas Kalėdas, nes kai kuriais atvejais reikalingas tęstinis gydymas, o per šventes niekas nenori dirbti, todėl parsivežu pas save.

Kas, jūsų nuomone, yra geras gyvūno šeimininkas? Kas įeina į šią sąvoką?

Geras yra tas, kuris užsiima su gyvūnu, o ne tas, kuris nuperka brangiausią ėdalą ar pastato prabangų guolį. Gyvūnui šimtus kartų svarbiau dėmesys ir judėjimas kartu. Tai daug naudingiau už bet kokį ėdalą, nes kiekvienas ėjimas į lauką šunims suteikia daugybę džiaugsmo. Pats matau, kaip pasakius, kad eisime į lauką, mano šuniui nušvinta akys, kaip iš laimės pradeda lakstyti po visus namus. Visai nesvarbu, ar lauke plius ar minus 30, lyja ar audra, jis nori eiti su tavimi į lauką ir viskas.

Kokių didžiausių šeimininkų klaidų pastebėjote per ilgametę praktiką?

Viena didžiausių klaidų – netinkamai parinkta veislė, kai įsigyja nežinodami, kiek fizinio aktyvumo ir erdvės reikės gyvūnui. Pati didžiausia – neįsivertinti, ar apskritai reikia augintinio. Pandemija aiškiai parodė, kad gyvūno įsigijimas ne visada yra geras sprendimas. Kai dėl karantino žmonės buvo uždaryti namuose, visi prisipirko ar iš prieglaudų pasiėmė augintinių, o kai reikėjo grįžti į darbus ir įprastą aktyvumą, prieglaudos vėl ėmė pildytis… Prieš įsigyjant gyvūną, reikia dešimt kartų pergalvoti, ar apskritai jo reikia, ar galėsime atliepti visus jo poreikius ir užtikrinti tinkamas sąlygas. Mityba yra pasirinkimo dalykas: vieni šeria sausu maistu, kiti šlapiu, treti vien mėsa, tačiau fizinis aktyvumas visiems privalomas. Dar vienas itin svarbus aspektas – finansinės galimybės. Jei žmogus iš paskutiniųjų įsigyja tam tikros veislės šunį, nes labai gražus, ištikus nelaimei ir, pavyzdžiui, gyvūnui susižeidus raiščius, šeimininkas negalės skirti kelių tūkstančių jo gydymui. Būtina suvokti, kad gyvūnas yra ilgalaikis (net iki 20 metų) įsipareigojimas ir apsvarstyti, kur per šį laikotarpį jis bus, kai dirbsime, atostogausime, vyksime į komandiruotes ir kt. Vaikus taip pat nuo mažens reikėtų mokyti, kad gyvūnas nėra užgaida ar žaislas, bet didelė atsakomybė.

Gyvūnai tikriausiai nėra lengviausiai sukalbamiausi pacientai. Kaip pavyksta susitarti?

Su gyvūnais kaip su vaikais – kaip išauklėsi, taip ir bus. Beveik visi sukalbami, su tam tikromis išimtimis, kurios gali priklausyti nuo veislės ar individualių charakterio bruožų. Mes laikome šiba inuveislės šuniuką, kuris pasižymi stipriai išreikštu laisvės pojūčiu. Jis myli šeimininkus, bet jei pamatys pravertas duris, gali rinktis bėgti ne pas mus, o pro duris. Aišku, po 20 min. jis sugrįš, bet tam tikrą akimirką, suveikus instinktams, šeimininkai atsiduria ne pirmoje vietoje.

Kalbant bendrai, su visais gyvūnais nesunkiai pavyksta susitarti, bet tam reikia, kad gydytojas neskubėtų, suteiktų gyvūnui ramybės, lėtą priėjimą prie jo. Skirtų laiko nuraminti, gražiai pabendrautų. Jei pažįsti gyvūnus, juos supranti – problemų nekyla. Per tiek metų nepasitaikė, kad kažkas įkąstų, na, katės kažkiek pasibraižo, ir viskas. Kita vertus, jei kažkas žmonėms suteikia skausmo, irgi netylime dantų sukandę, taip ir gyvūnai, tik jie emocijas rodo veiksmais.

Kas jūsų darbe sudėtingiausia?

Eutanazija. Kad ir kaip gaila būtų, tai neišvengiama mano darbo dalis, nes esu veterinaras onkologas. Beveik visi mano pacientai gyvena trumpiau negu nesergantys onkologinėmis ligomis. Gydymas gali tęstis mėnesius ar net keletą metų, o per tą laiką labai susibendraujame. Vieną savaitę visi kartu džiaugiamės, kitą liūdime, trečią vėl džiaugiamės. Kai galiausiai tenka atsisveikinti su tuo gyvūnu, taip pat sunku, kaip su savo augintiniu, nes viską apie jį žinai: kur keliavo, kuri močiutė prižiūrėjo, ką ėdė per atostogas… Nors apsilankymai pas veterinarą gyvūnų nedžiugina, jie jau mane pažįsta, duoda leteną. Būna sunku, kai tenka išlydėti: liūdna ir dėl šeimininkų, ir dėl paties gyvūno.

Ar gyvūnų onkologinės ligos dažnėja?

Visuomet būdavo gyvūnų onkologinių susirgimų, bet nebuvo tiek galimybių, o ir žmonės gyvūnams neskirdavo tiek dėmesio ir rūpesčio. Dabar mylintys šeimininkai nori suteikti augintiniams geriausia, ką gali. Sunku pasakyti, kodėl gyvūnai serga onkologinėmis ligomis, juk neturi žalingų įpročių, kurie galėtų jas nulemti. Visgi net žmonių medicinoje neįmanoma tiksliai pasakyti, kodėl ląstelės mutuoja ir organizme susiformuoja tai, kas neturėtų. Telieka kova.

Ar pastebite, kad požiūris ir elgesys su gyvūnais iš tiesų keičiasi, gerėja?

Didžiuosiuose miestuose – taip, bet priemiesčiuose dar pasitaiko visko. Tačiau nemanau, kad dėl to, jog ten gyvena blogi žmonės ir riša šunis prie būdos. Tiesiog žmonėms trūksta informacijos ir gerosios patirties, koks galėtų būti santykis su gyvūnu. Turiu ne vieną gražią istoriją, kai man atveža prie būdos ar voljere laikytą šunį, kuriam reikalinga operacija. Sakau, kad operuosiu su sąlyga, jog mėnesį po operacijos gyvūnas gyvens namuose, nes pasveikti lauke (ypač žiemą) būtų sudėtinga. Jie sutinka, parsiveda į namus ir, kai atvažiuoja išimti siūlų ar pakartotinei apžiūrai, ima rodyti nuotraukas, kaip tas šuo kartu miega lovoje (šypsosi). Žmonės dalinasi geromis emocijomis ir prisipažįsta nežinoję, kad šuo kambaryje gali būti toks draugas, taip gražiai bendrauti, suteikti tiek džiaugsmo, nes visada matė jį tik kaip sargą, kuris loja lauke. Taip paprašydamas mėnesį paturėti gyvūną namuose, parodau visai kitą santykį ir gyvenimo būdą. Gavę informacijos ir geriau susipažinę su gyvūnu, žmonės pamato, kad jis gali būti šeimos narys.

Vis garsiau kalbama apie tai, kad žmonės renkasi laikyti gyvūnus, o ne kurti šeimą, auginti vaikus. Ką manote apie šią tendenciją?

Žmonių populiacija vis tiek reikalinga – kas pensijas uždirbs, jei niekas vaikų negimdys (juokiasi). Kalbant rimtai, reikėtų ieškoti aukso viduriuko, nes kuo puikiausiai galima suderinti šeimą, vaikus ir augintinius. Be to, gyvūnas namuose vaikams yra puiki edukacija, nes jie kasdien mokosi švelnumo, atjautos, rūpesčio.

Kas jūsų darbe teikia daugiausia džiaugsmo?

Kai pacientai pasveiksta, kai pavyksta operacija. Kiekvienąkart prieš narkozę jaudinuosi, kad tik tai nebūtų paskutinės gyvūno akimirkos. Kai po operacijos jis pabunda, stojasi, būnu be galo laimingas. Tiesiog trypiu kojomis iš džiaugsmo, kaip mažas vaikas, kad viskas pavyko. Labai smagu ir po kurio laiko netikėtai gauti vaizdo įrašų iš šeimininkų su linkėjimais nuo Rikio ar Tobio, kurie toliau puikiai gyvena. Tai glosto širdį, suteikia daug džiaugsmo gyvenime ir veda pirmyn.

Kaip ilsitės po darbų?

Tiesą sakant, laisvo laiko būna labai mažai, ypač darbo dienomis, bet puikus būdas išvalyti mintis – sportas. Einu į sporto salę, taip pat mokausi kovos menų. Su vienu vaiku vykstame žvejoti, su kitu keliaujame po kikbokso varžybas. Visai neseniai grįžome iš čempionato Moldovoje.

Kalbant apie kitas šalis, ar turime ko pasimokyti, ką pakeisti, kad gyvūnų situacija Lietuvoje būtų geresnė?

Labai geras sprendimas visoje ES nebeleisti rišti šunų. Visgi draudimais ne visada pavyksta pasiekti norimų rezultatų. Manau, kad svarbiausia – keisti žmonių požiūrį, suteikti informacijos, kaip užtikrinti augintinių gerovę, kaip kurti gražų santykį su jais. Lietuvoje tikrai matau didelę pažangą. Štai Moldovoje – kaip pas mus prieš 20–30 metų: pilnos gatvės gerų, draugiškų benamių gyvūnų, į kuriuos gaila žiūrėti. Šiandien pas mus situacija kur kas geresnė – stengiamės tinkamai pasirūpinti augintiniais, dėl gyvūnų dažnas atsisako planų. Pavyzdžiui, suplanuota dviejų savaičių kelionė į Dubajų, bet augintiniui reikalingas gydymas, tad atšaukia kelionę. Tai rodo, kad augintiniai vis labiau yra šeimos nariai. Ir tai džiugina.

Autorė Laima Samulė