Rėkimas ant vaikų. Kodėl svarbu liautis?

Jeigu prabiltų visiškai sąžiningai, dauguma (o gal net visi) tėvų prisipažintų, kad kartais rėkia ant savo vaikų. Rodos, tai neatsiejama tėvystės dalis. Tik kaipgi tokia auklėjimo priemonė paveikia mažuosius? Nereikia baigti psichologijos mokslų, kad suprastume, jog nepozityviai. Pakalbėkime apie rėkimo pasekmes išsamiau ir kartu raskime būdus, kaip nustoti rėkus ant vaikų.

Kodėl rėkiama?

Tėvai pasiduoda pagundai aprėkti vaiką dėl įvairių priežasčių. Dažniausiai jos neturi nieko bendro su tiesioginiu ketinimu pakenkti atžalai. Dažniausių veiksnių trejetukas:

Stresas ir nuovargis. Daugelis tėvų patiria didelį stresą dėl darbo, šeimos rūpesčių, finansinių problemų ir kitų kasdienių iššūkių. Jiems kaupiantis taurė pamažu artėja prie perpildymo ribos ir natūraliai vis mažėja kantrybės, gebėjimo ramiai spręsti konfliktines situacijas. Taip rėkimas gali pasirodyti kaip greičiausias būdas pasiekti kontrolę netenkinančioje situacijoje. Psichologė dr. Laura Markham pažymi, kad rėkimas tėvams tampa įrankiu, leidžiančiu išspręsti kontrolės trūkumą. Apklausos atskleidžia, kad 70 % tėvų, kurie dažnai rėkia ant vaikų, pripažįsta, jog toks elgesys tiesiogiai susijęs su asmeniniu stresu ir išsekimu.

Patirti auklėjimo modeliai. Dažnai auklėjimo modelį ar tam tikrus jo elementus nesąmoningai perimame iš savo tėvų. Net tada, kai mums tas modelis nepatinka ir norėtume jį keisti, nes vaikystėje patys nuo jo kentėjome. Taigi, tie žmonės, kurie vaikystėje patyrė itin griežtą auklėjimą ir gimdytojų rėkimą, yra labiau linkę rėkti ant atžalų.

Netinkamas emocinis reguliavimas. Kai kurie tėvai tiesiog negeba tinkamai reguliuoti savo emocijų. Jie gali patirti pyktį ir frustraciją, bet nemoka šių jausmų valdyti kitaip, nei impulsyviai juos paleisti. Tai gali sukelti spontanišką ir dažną rėkimą.

Pasekmės vaikams

Rėkimas ant vaikų gali turėti rimtų pasekmių jų emocinei, kognityvinei ir socialinei raidai. Moksliniai tyrimai rodo, kad nuolatinis rėkimas gali paveikti ne tik vaikų nuotaiką, bet ir jų gebėjimą kurti sveikus santykius, spręsti problemas, reguliuoti savas emocijas.

Stresas ir emocinis poveikis. Nuolatinis rėkimas ir kritikavimas sukelia stresą bei nuolatinę baimę. Kaip aiškina dr. Jennifer M. Shapiro, tėvų šaukimas mažiesiems skatina lėtinį stresą, kuris gali paveikti tiek psichinę, tiek fizinę sveikatą. Tai gali paskatinti didesnę streso hormono kortizolio gamybą organizme, o ilgainiui toks pokytis gali privesti iki smegenų struktūrinių pokyčių, sumenkusio gebėjimo spręsti problemas, tinkamai tvarkytis su savomis emocijomis.

Depresija ir nerimas. Moksliniai tyrimai rodo, kad vaikai, patiriantys emocinį smurtą arba rėkimą, turi didesnę depresijos ir nerimo sutrikimų riziką. 2014 m. žurnale „Child Development“ publikuota studija atskleidė, kad su minėtais sutrikimais susiduria net apie 25 % vaikų, kurie patiria nuolatinį tėvų rėkimą. Juos lydi ne tik nerimas, depresijai būdingi simptomai, bet ir socialinė izoliacija.

Žema savivertė. Vaikai, kurie nuolat patiria rėkimą, gali pradėti jaustis nevertinami ir nesuprasti. Neuropsichiatras dr. Danielis J. Siegelis paaiškina, kad toks tėvų elgesys vaikus verčia jaustis nesaugiai, tarsi jie nuolat kažką darytų netinkamai, kad ir kaip stengtųsi. Ilgainiui gimsta įsitikinimas – esu nieko vertas, jeigu tėvai priversti vis ant manęs šaukti. Vaikams tėvai yra autoritetas, jie neabejoja jų teisumu. Kyla sunkumų ne tik dėl pasitikėjimo savimi, bet ir socialinių santykių.

Agresija ir elgesio sutrikimai. Tyrimai rodo, kad dėl nuolatinio rėkimo vaikai pradeda manyti, jog tokia elgesio forma – priimtina ir patikima reakcija į konfliktus. Amerikos psichologų asociacijos duomenimis, emocinį smurtą patiriantys vaikai turi net tris kartus didesnę tikimybę parodyti agresyvų elgesį ir dažniau susidurti su elgesio sutrikimais. Be to, 2012 m. žurnale „Developmental Psychology“ publikuotas tyrimas parodė, kad vaikai, kuriuos auklėjo griežti ir dažnai rėkiantys tėvai, 60 % dažniau pasitelkia agresiją spręsdami problemas su bendraamžiais.

Kaip liautis?

Rėkimą ant vaikų galima vertinti kaip ydingą įprotį. Kaip ir bet kurį kitą, taip ir šį įmanoma pakeisti. Psichologai ir auklėjimo ekspertai pateikia keletą patarimų, kaip tai padaryti.

Prisijaukinti sąmoningą auklėjimą (mindful parenting). 2016 m. tyrimas, paskelbtas žurnale „Parenting Science“, atskleidė, kad tėvai, kurie praktikuoja sąmoningą auklėjimą ir aktyviai dirba su savo emocijomis, patiria 40 % mažesnį norą rėkti ant vaikų bei geriau susitvarko su elgesio iššūkiais. Sąmoningas auklėjimas reiškia, kad tėvai turėtų susitelkti į momentą ir atpažinti kylančias emocijas, jų neslėpti, bet rasti tinkamą būdą joms paleisti. Praktikuojant sąmoningumą išmokstama sustoti ir stresinėse situacijose pasirinkti konstruktyvų elgesio modelį.

Išmokti valdyti stresą ir emocijas. Rekomenduojama mokytis streso valdymo technikų, tokių kaip gilus kvėpavimas, meditacija ir pan. Emocinio intelekto ekspertas dr. Johnas Gottmanas teigia, jog tėvai, praktikuojantys emocinį savireguliavimą, dažniau geba išlaikyti ramybę ir pasirinkti pozityvias reakcijas. Išmokus lengviau susidoroti su kasdieniu stresu, išvengiama psichinio išsekimo, sykiu mąžta poreikis rėkti ant atžalų.

Skirti laiko sau. Dažnai tėvai emociškai išsenka įsisukę į nuolatinių rūpesčių verpetą. Darbas, vaikų poreikiai, buitis… Laiko sau dažnai nelieka ar jo nepakanka. Psichikos sveikatos specialistai pabrėžia, kad svarbu kasdien bent 30–60 min. skirti vien tik sau ir tuo metu veikti tai, kas jus atpalaiduoja, džiugina, pozityviai nuteikia. Tai gali būti bet kas – mezgimas, knygos skaitymas, meditacija, pasivaikščiojimas gryname ore, pagulėjimas vonioje ar kt. Toks laikas sau emociškai atgaivina ir nuima besikaupiančią emocinę įtampą. Jai sumažėjus natūraliai mažėja situacijų, kai norisi rėkti ant vaikų ir taip iškrauti įtampą.

Kreiptis pagalbos. Jeigu savarankiškai susidoroti su psichologine įtampa ir poreikiu rėkti ant vaikų nepavyksta, visuomet pravartu kreiptis pagalbos į specialistą. Psichoterapija arba tėvų palaikymo grupės gali suteikti įrankių, padėsiančių valdyti savo elgesį ir ugdyti emocinį atsparumą. Jeigu reikia pagalbos čia ir dabar, verta kreiptis į specialią „Tėvų pagalbos liniją“ (nemokamas numeris 8 800 900 12), kur galima gauti profesionalaus psichologo konsultaciją bet kokiais su vaikų auginimu susijusiais klausimais. Konsultacijos nemokamos ir anoniminės, nei jų trukmė, nei skaičius nėra ribojamas.

Autorius Jūratė Survilė