Įtakingiausias žurnalas pasaulyje „Time“

Tarptautinis savaitraštis, kuriame aprašomi naujausi ir svarbiausi ekonomikos, politikos bei socialiniai įvykiai, laikomas vienu svarbiausiu periodinių leidinių pasaulyje. Jau daugiau kaip 100 metų „Time“ žurnalas skaitytojams pristato naujienų ir pasakoja įtakingiausių asmenų istorijas. Štai ką apie šį leidinį verta žinoti kiekvienam, besidominčiam pasaulio aktualijomis.

Pirmasis pasaulyje

Žurnalo „Time“ įkūrėjas amerikietis Henry Luce‘as 1923 m. kovo 3 d. išleido pirmąjį numerį. Tuomet jam talkino kolega Britonas Haddenas, garsėjęs novatoriškomis idėjomis ir kiek nerūpestingu požiūriu į žiniasklaidą. B. Haddenas buvo įsitikinęs, kad periodiniai leidiniai turėtų būti ne tik informatyvūs, tačiau ir įdomūs, net intriguojantys. Tai šiek tiek erzino konservatyvių pažiūrų H. Luce‘ą. Visgi vyrai rado kompromisą. H. Luce‘as rūpinosi skaitytojams pranešti apie svarbiausius politinius įvykius, o štai B. Haddenas kas savaitę surinkdavo informaciją apie įžymybes, popkultūrą ir pramogas. Taip atsirado leidinys, kokio nei JAV, nei Europos šalių gyventojai iki tol nebuvo regėję. XX a. pradžioje visa spauda buvo griežtai suskirstyta pagal temas ir vos keli laikraščiai paskirdavo paskutinius puslapius nerimtoms naujienoms ar gandams. Be abejo, geltonosios spaudos ir paskalų leidinių būta gerokai anksčiau. Visgi iki „Time“ atsiradimo niekas nebuvo sugalvojęs, kad ekonomikos ir politikos aktualijos galėtų būti aprašomos greta pasakojimų apie žymių aktorių, muzikos atlikėjų asmeninius gyvenimus. „Time“ išskirtinumą tuomet pabrėžė ir tai, kad žurnalo viršelyje ilgus dešimtmečius (iki 7-ojo dešimtmečio) vaizduojamas vienas konkretus asmuo. Ant pirmojo žurnalo viršelio atsidūrė į pensiją išėjęs JAV Atstovų rūmų pirmininkas Josephas G. Cannonas. Po jo sekė daugybė žymių politikų, verslininkų ir kitų įtakingų asmenų. Penkerius metus asmenis viršeliui išrinkdavo B. Haddenas. Jis anuomet savo rankose laikė didžiulę įtaką, mat tas žmogus, kurio atvaizdas papuošdavo populiarų leidinį, kone akimirksniu tapdavo gerai atpažįstamas net tiems, kurie nesidomi politikos naujienomis. Deja, 1929 m. B. Haddenas mirė. Tačiau žurnalas „Time“ jau buvo tapęs toks reikšmingas, kad leidybos darbus tęsęs H. Luse‘as nesiryžo nieko keisti.

Įspūdinga reklaminė strategija

Žurnalo „Time“ idėja iš pradžių atrodė kone kaip pokštas. Mat buvo sunku įsivaizduoti, kad pora Jeilio universiteto absolventų, kurių nė vienas neturėjo nei didelių pinigų, nei ypatingų ryšių visuomenėje, iš tiesų galėtų surinkti lėšų savaitiniam leidiniui parengti bei spausdinti. Tačiau jiems tai pavyko padaryti neįprastu būdu – kalbino pasiturinčius studijų draugus investuoti į žurnalą. Pasakojama, kad vyrai net rengė vakarėlius, kuriuose B. Haddenas linksmino potencialius investuotojus pasakojimais apie žymius žmones. Veikiausiai asmeninis B. Haddeno žavesys buvo įspūdingas, mat galiausiai pavyko surinkti net 100 tūkst. JAV dolerių. Tuomet tai buvo milžiniški pinigai, tapę ne tik kuriamos kompanijos įstatiniu kapitalu, tačiau ir leidę pasamdyti itin talentingą Harvardo universiteto studentą Roy Edwardą Larseną. R. E. Larsenas buvo atsakingas už savaitraščio tiražo didinimą. Ir jam tai puikiai sekėsi, mat buvo tikras reklaminių strategijų genijus. Norėdamas padidinti „Time“ žinomumą, pasinaudojo JAV radiju ir kino teatrais visame pasaulyje. R. E. Larsenas ne tik pasirūpino, kad radijo klausytojai išgirstų apie žurnalą, o kino teatrų lankytojai prieš filmų seansus išvystų naujausio numerio viršelį, tačiau ir pats asmeniškai parengdavo naujienų santrumpas, kurias perskaitydavo radijo eteryje. 10 min. trukmės naujienų pranešimai buvo transliuojami 33 radijo stotyse visoje JAV. Galiausiai pateko ir į Didžiosios Britanijos radijo stotis. Iš ten pasiekė žemyninę Europą ir Australiją. 1930 m. „Time“ tiražas taip išaugo, kad H. Luce‘as vadintas įtakingiausiu asmeniu žiniasklaidoje JAV. Augo ne tik įtaka, bet ir pelnas. Maždaug tuo metu, kai 1967 m. H. Luce‘as mirė, „Time“ kompanija buvo verta 109 mln. JAV dolerių. Gabalėlį šio milžiniško kapitalo atsiriekė ir talentingasis reklamos skyriaus direktorius. R. E. Larsenas ėjo vykdomojo komiteto pirmininko pareigas ir įsigijo „Time“ akcijų.

Tik keli pokyčiai

Net ir tuomet, kai tikrieji žurnalo įkūrėjai iškeliavo anapilin, „Time“ išliko toks, kaip sumanyta. Ir skaitytojai šį pastovumą labai mėgo. Visgi tai negalėjo tęsti amžinai. Diegti naujovių ėmėsi amerikiečių žurnalistas Jasonas McManusas, 1987 m. tapęs vyriausiuoju „Time“ redaktoriumi. Jis nusprendė daugiau dėmesio skirti politinėms aktualijoms ir sumažinti pramogų skilčių skaičių. Tačiau šis pokytis sutiktas nepalankiai. Kaip, beje, ir kiti jo sumanymai. Kai 1995 m. „Time“ vyriausiojo redaktoriaus pareigas pradėjo eiti Normanas Pearlstine‘as, grįžta prie senojo turinio. Visgi 2007 m. įvyko iš tiesų reikšmingas pokytis. Žurnalas „Time“ pirmą kartą išleistas penktadienį. Šios tradicijos laikytasi ilgus metus, tačiau, siekiant išlaikyti konkurencingumą ir laiku pristatyti prenumeratoriams, galiausiai teko pradėti leisti leidinį pirmadieniais. Mat spaudos pardavimo vietose jis atsidurdavo penktadienį ryte, o prenumeratoriai gaudavo tik šeštadienį. Idėja puiki, tačiau pokyčiai sukėlė nemenką chaosą. Tuomet buvo atleisti 49 redakcijos darbuotojai, o žurnalo spausdinimas atidėtas net 8 dienoms. Kiti JAV leidiniai su piktdžiuga rašė, kad atėjo „Time“ eros pabaiga. Visgi per kelias savaites reikalai įtakingiausio žurnalo redakcijoje buvo sutvarkyti ir nuo to momento visi skaitytojai spausdintą žurnalo versiją gauna pirmadieniais. 2009 m. „Time“ mėgino plėstis ir išspausdino plataus turinio leidinį „Mine“. Jis turėjo pritraukti daugiau skaitytojų ir padidinti pardavimus, deja, strategija nepasiteisino. Mėginimas perspausdinti ankstesnius straipsnius didelės apimties žurnale su gražiomis iliustracijomis skaitytojų nesužavėjo. 2013 m. iš tiesų pradėjo atrodyti, kad „Time“ laikas baigėsi. Naujienos persikėlė į internetą ir tapo vis sunkiau konkuruoti. Sumažėjus reklaminių plotų pardavimui, kompanija panaikino daugiau kaip 500 darbo vietų.

Nauja era ir kontroversiški metų žmonės

Sunkiausiais „Time“ gyvavimo metais žurnalo vyriausiąja redaktore tapo Martha Nelson. Ji ėmėsi pamažu žurnalo turinį perkelti į internetą. Šį darbą tęsė kita vyriausioji redaktorė Catherine Mayer. Galiausiai iš tiesų prasidėjo nauja era ir nuo 2017-ųjų daugiau skaitytojų vartė elektroninį „Time“ numerį nei popierinį. Tai iš tiesų buvo C. Mayer nuopelnas, tačiau akcininkai nusprendė ją atleisti. Šis atleidimas tapo vienu didžiausių skandalų žurnalo istorijoje. C. Mayer padavė „Time“ bendrovę į teismą už diskriminaciją dėl lyties ir amžiaus. Teismo procesas baigėsi 2018-aisiais. Moteris gavo dosnią kompensaciją, tačiau leidinio reputacija patyrė nemenką žalą. O tai sumažino ir jo vertę. Tuo pasinaudojo žymus verslininkas amerikietis Marcas Benioffas ir jo žmona Lynne. Jie 2018 m. spalio 31 d. įsigijo „Time“ už 190 mln. Žurnalas vis dar pasiekia skaitytojus, taip pat kasmet skelbia metų žmogų. Tai daroma nuo pat 1927-ųjų. Ir kiekvienais metais kyla daugybė diskusijų, ar tikrai tas asmuo iš tiesų vertas tokio titulo. „Time“ istorijoje būta labai abejotinų metų žmogaus nominantų. Tarp jų – Josifas Stalinas, Adolfas Hitleris. Tačiau metų žmogaus titulą gavo Steve‘as Jobsas, Barackas Obama ir daugelis kitų. Kaskart žurnalo skaitytojams redaktoriai primena, kad ši nominacija nėra apdovanojimas už pasiekimus. Metų žmogumi tampa tas asmuo, kuris padaro reikšmingiausią įtaką pasauliui per praėjusius 12 mėnesių. Ir toji įtaka nebūtinai pozityvi. Beje, metų žmogumi kartais tampa ne žmogus, o įvykis ar judėjimas. Štai 2017 m. šį titulą gavo filmas „The Silence Breakers“. Jame grupė žmonių atviravo apie asmeninę seksualinio priekabiavimo patirtį. 2023 m. metų žmogumi išrinkta amerikiečių dainininkė Taylor Swift, o 2024 m. įtakingiausiu pasaulyje tituluotas antrai kadencijai išrinktas JAV prezidentas Donaldas Trumpas.

Autorius Eglė Stratkauskaitė