??????????

Žurnalo „Forbes“ duomenimis, milijardieriaus Bernardo Arnault turto vertė šiuo metu siekia daugiau nei 211 mlrd. JAV dolerių. Nemažai laiko užėmęs antrą vietą turtingiausių pasaulio žmonių sąraše, pakilo laipteliu į viršų ir aplenkė Eloną Muską. Gimęs turtingoje šeimoje ir nestokojęs ryžto siekti visko, ko trokšta, tapo pavyzdžiu kiekvienam svajotojui.

 

Spartūs karjeros pokyčiai

 

Bernardas Arnault gimė 1949 m. kovo 5-ąją Rubės mieste, Prancūzijoje. Nuo mažens pasižymėjo verslumu ir gerais strateginiais sprendimais. Mokėsi Maxence Van Der Meersch vidurinėje mokykloje, vėliau įstojo į prestižinį Ecole politechnikos institutą ir 1971 m. įgijo inžinieriaus specialybę. Karjerą pradėjo dirbdamas tėvo Jeano Leono Arnault statybos įmonėje. Įgavęs patirties įtikino tėvą likviduoti statybų padalinį ir žengti į nekilnojamojo turto rinką. Pavadinta „Férinel Inc.“, naujoji įmonė iš pradžių pardavinėjo būstus atostogoms. 1974 m. vyras paskirtas įmonės direktoriumi, o 1977 m. tapo generaliniu direktoriumi. Dar po 2 m. perėmė iš tėvo įmonės prezidento pareigas. Vyro verslo užmojai buvo dideli, tačiau kai 1981 m. į valdžią atėjo Prancūzijos socialistai, Bernardas su žmona ir dviem mažais vaikais išvyko į JAV. Trejus metus sėkmingai vystė daugiabučių namų statybas Palm Byče, Floridoje. Kai Prancūzijos socialistai perėjo prie konservatyvesnio ekonomikos kurso, sugrįžo į gimtąją Prancūziją. Kaip pats vėliau teigė, Amerikoje praleistas laikas paliko neišdildomą įspūdį. Prieš išvykdamas pardavė savo Viduržemio jūros stiliaus namą Niujorko priemiestyje kaimynui, magnatui Johnui Kluge, kuris nedelsdamas jį nugriovė, kad niekas neužgožtų vaizdo. Toks kaimyno poelgis Bernardą šiek tiek sutrikdė, bet 1997 m. leidiniui „Forbes“ duodamas interviu atskleidė, kad tai buvo gera pamoka. „Kai reikia ką nors padaryti, padarykite tai! Prancūzijoje turime daug gerų idėjų, bet retai jas įgyvendiname“, – tuomet sakė vyras.

 

Neišmatuojama rizika

 

Grįžęs iš JAV tapo prabangos prekių bendrovės „Financière Agache“ vadovu. Laikas bėgo neįtikėtinai greitai, o idėjos, kaip užsidirbti, keitė viena kitą. 1984 m. Prancūzijos vyriausybė ieškojo, kas perimtų tekstilės imperiją, kurią sudarė kelios steigiamos įmonės, įskaitant vienkartinių vystyklų įmonę ir tuo metu gerai vertintus „Christian Dior“ mados namus. Bernardas savo jėgomis kartu su Antoine‘u Bernheimu, Prancūzijos banko „Lazard Frères and Co.“ vadovu, surinko 95 mln. dolerių, reikalingų bankrutavusiai tekstilės įmonei „Boussac Saint-Frères“ įsigyti. Tiesa, Arnault šeima skyrė 15 mln. JAV dolerių, o Antoine‘as sumokėjo likusius. Įmonei tuo metu priklausė tokie prekių ženklai kaip „Christian Dior“, „Conforama“ ir universalinė parduotuvė „Le Bon Marche“.

 

Tinkamus sprendimus mokantis priimti vyras iškart suprato, kad visas jo dėmesys bus skirtas „Christian Dior“ mados namams. Po įspūdingo sandorio praėjus vos metams vyras jau sėdėjo generalinio direktoriaus kėdėje. Dar po 4 metų įsigijo mados ir kvepalų skyrių. Labai protingas ir dalykiškas Bernardas pasinaudojo šiuo lengvu įsitvirtinimu prabangos versle, kad pradėtų kurti tai, kas taptų didžiausiu pasaulyje prabangos konglomeratu. Jis žinojo, kad įsigijęs „Dior“ užvaldys prabangos rinką. Savo imperiją ėmė kurti pardavęs kelis nusipirktos įmonės padalinius, kurie neturėjo nieko bendro su prabangių prekių rinka, todėl trukdė išgryninti verslo idėją. Šis pardavimas verslininko kišenę papildė 400 mln. JAV dolerių ir leido įsigyti tuo metu vertingiausios Europos įmonės „LVMH“ (Louis Vuitton Moët Hennessy) akcijų. 1989 m., įsigijus „LVMH“ akcijų už 1,8 mlrd. JAV dolerių, jam suteikta galimybė valdyti 24 % grupės akcijų. Tarp Bernardo ir Henry Racamier, buvusio „LVMH“ dukterinės įmonės „Louis Vuitton“ pirmininko, įsiplieskė arši kova dėl valdžios. Po daugiau nei metų Bernardas laimėjo daugybę teisminių kovų, Henry nušalintas, o B. Arnault, galiausiai perėmęs įmonę, atleido kai kuriuos darbuotojus, įskaitant daugelį vadovų, kad galėtų imtis naujų iššūkių. „LVMH“ perėmimas buvo vienas žiauriausių Prancūzijos verslo istorijoje, o Bernardas įvertintas kaip aršus ir stiprus verslininkas. Daugelis žmonių palaikė jo verslo strategiją ir polinkį rizikuoti. Tarp gerbėjų buvo Gillesas Cahenas-Salvadoras, finansų įmonės „LBO France“ vadovas. Jis leidiniui „BusinessWeek“ teigė, kad tokie žmonės kaip Bernardas rodo gerus pavyzdžius Prancūzijos ekonomikai.

 

Mados popiežiaus titulas

 

Sunku įsivaizduoti, kokia prancūzų mada egzistuotų šiandien, jei ne rizikingi milijardieriaus sprendimai. Perėmęs „LVMH“ pasamdė naujus dizainerius, kurie madai leido sužydėti iš naujo. Po metų leidinys „Women’s Wear Daily“ verslininką pavadino Mados popiežiumi. Įsibėgėjo dizainerių rotacija – Johną Galliano perkėlė į „Christian Dior“ mados namus, o įžūlų britų mados dizainerį Alexanderį McQueeną – į „Givenchy“. Iškart po to verslininkas pasamdė jauną amerikiečių dizainerį Marcą Jacobsą ir paskyrė jį „Louis Vuitton“ kūrybos direktoriumi. Visi šie žingsniai suteikė Bernardui tvirtą pagrindą, ant kurio galėjo sukurti tvirtą „LVMH“ ateitį. 10-ajame dešimtmetyje įsigijo daugiau prekių ženklų: „TAG Heuer“, „Sephora“ ir keletą alkoholinių gėrimų įmonių.

 

XXI a. pasikeitus ekonomikai, teko susidurti su daugybe problemų. Žmonės nebuvo linkę išlaidauti prabangos prekėms, kaip anksčiau. Dėl to „LVMH“ patyrė didelių nuostolių, tačiau verslininkas buvo ryžtingas ir toliau daugiausia dėmesio skyrė kokybei bei prabangai. Pasibaigus krizei toliau pirko prabangos prekių ženklus ir jiems atstovaujančius mados namus. Viena tokių tapo italų kompanija „Fendi“, kurią įsigijo 2003-iaisiais. 2010 m. nusipirko garsiąją Prancūzijos universalinę parduotuvę „La Samaritaine“ , jau po metų – Italijos juvelyrikos prekės ženklą „Bulgari“ ir Amerikos juvelyrikos bendrovę „Tiffany & Co“.

 

Meno kolekcionierius ir filantropas

 

1973 m. B. Arnault vedė Annie Dewavrin, susilaukė dukters Delphine ir sūnaus Antoine‘o. Po skyrybų 1991 m. vedė Kanados pianistę Helene Mercier. Jiedu tapo trijų vaikų tėvais: Alexandre, Jeano ir Frederico. Visi vaikai dirba „LVMH“ įmonėje ir tęsia tėvo verslo idėjas. B. Arnault taip pat gerai žinomas kaip meno kolekcionierius. Jo namuose galima rasti Yveso Kleino, Henry Moore‘o, Andy Warholo ir Pablo Picasso kūrinių. 1999–2003 m. buvo „Phillips de Pury & Company“ aukcionų namų savininkas. 2014 m. pastatė „Fondation Louis Vuitton“ šiuolaikinio meno muziejų Bois de Boulogne, Paryžiuje, o jį suprojektavo kanadiečių kilmės amerikiečių architektas Frankas Gehry. Dėl nenugalimos aistros menui Bernardas pasirūpino, kad „LVMH“ taptų pagrindiniu meno mecenatu Prancūzijoje. Netgi paskelbė tarptautinį konkursą, kuriame gali dalyvauti dailės mokyklų mokiniai. Kasmet laimėtojui suteikiama stipendija, skirta kuriamam prekės ženklui plėsti.

 

Sėkmingai investavo į tokias dideles įmones kaip „Zebank“, „Boo.com“, „Liberty Surf“, „Netflix“, „Colony Capital“, „Carrefour“, „Princess Yachts“ ir „Royal van Lent“. Filantropas įsipareigojo paaukoti 200 mln. Eur Paryžiaus Dievo Motinos katedrai atstatyti po gaisro. Įmonė „LMVH“ nuolat užsiima įvairia filantropine veikla, remia humanitarinius, medicininius tyrimus ir mokslines organizacijas, tokias kaip „Gelbėkit vaikus“, Paryžiaus ligoninių fondą ir Monako princesės Grace fondą.

 

Autorius Monika Budnikienė