Istoriškai karai buvo vieni didžiausių medicinos pažangos katalizatorių. Per Pirmąjį pasaulinį karą veido traumas patyrę kariai buvo susitaikę, kad likusį gyvenimą liks atskirti nuo visuomenės. Chirurgas Haroldas Gilliesas, sukūręs naują veido rekonstrukcinės chirurgijos metodą, pradėjo plastinės chirurgijos pradžią, kuri leido žmonėms vėl pasijusti gražesniems.

 

Kariai, patyrę traumas, tapo atskirtaisiais

AFP / „Scanpix“ nuotrauka.

AFP / „Scanpix“ nuotrauka.

 

Pirmasis pasaulinis karas žmones suluošino labiau nei bet koks kitas anksčiau vykęs mūšis. Jo metu naudota sunkioji artilerija, kulkosvaidžiai ir nuodingos dujos padarė iki tol neregėto sunkumo bei masto sužeidimų. Karių kūnai suluošinti, nudeginti ir apipurkšti dujomis, net 280 000 kovotojų liko su siaubingais veido sužalojimais. Kariai, patyrę veido traumų, buvo išskiriami civiliniame gyvenime, nuo jų laikėsi nuošaliau. Anot istorikų, tai buvo laikas, kai praradęs galūnę tapdavai didvyriu, o praradęs veidą virsdavai monstru. Didžiojoje Britanijoje veido traumas patyrę kariai vadinti „vienišaisiais tomiais“. Išvykę iš ligoninės teritorijos jie buvo priversti sėdėti ant ryškiai mėlynai dažytų suolų, kad visuomenė žinotų, jog į juos nedera žiūrėti. Nors plastinė chirurgija dar tik buvo tobulinama, tačiau vienas chirurgas Anglijoje, dr. Haroldas Gilliesas, stengėsi tokiems nelaimėliams padėti vėl grįžti į normalų gyvenimą. Kiekviena operacija buvo unikali, prireikdavo vis kitokių žinių, nes norint atkurti sužalotą kareivio veidą, reikėjo įvertinti, kokių funkcijų jis neteko, ir sukurti jį tokį, kad bent dalimi atitiktų tų dienų standartus. Nebuvo nei vadovėlių, kurie padėtų, nei antibiotikų.

 

Taisė kitų klaidas

 

H. Gilliesas, gavęs iš Didžiosios Britanijos karo biuro lėšų, įkūrė ligoninę veido traumoms gydyti, o kai kuriose palatose uždraudė veidrodžius, kad pacientai nebūtų traumuojami dėl neatpažįstamų veidų. Karą jis praleido pakeisdamas prarastą odą ir atkurdamas žandikaulius, nosis bei dantis, kad tūkstančiams veteranų būtų suteikta galimybė grįžti į civilių gyvenimą. Anot jo amžininkų, jis gražino ne tik sužalotus karių veidus, bet ir jų sielas.

 

Pirmasis pasaulinis karas įtraukė karius tokia jėga, apie kurios egzistavimą nė nenumanė, nebuvo matę tokių sužalojimų, kuriuos kasdien patirdavo karo lauko draugai. Yra pasakojimų, kad po pirmosios Somos mūšio dienos karys lauke be žandikaulio pragulėjo tris dienas ir, žinoma, negalėjo šauktis pagalbos. Niekas nenutuokė, kad tokią traumą galima išgyventi, net jei nebus suteikta tinkama pagalba. Visgi karių neišmanymas dažnai kainuodavo gyvybę. Norėdami padėti tokiems nelaimėliams, sanitarai juos paguldydavo ant neštuvų nepagalvodami, kad jie tiesiog užsprings savo krauju arba liežuviu. Medicininiai iššūkiai buvo didžiuliai. Tokie vyrai, patekę į traumatologų chirurgų rankas tikėjosi geriausio, tačiau dėl tvyrojusio chaoso visi skubėjo – tikslas buvo išgelbėti gyvybes. Chirurgai tiesiog greitai susiūdavo žaizdas, stengdamiesi sustabdyti kraujavimą. Tai darydami dažnai tinkamai neišvalydavo, neatsakingai susiūdavo. Dantytą žaizdą neretai susiūdavo neatsižvelgdami į prarastos odos kiekį. Gyjantys randai sutraukdavo odą, paversdama vyrus rodyti šlykščias grimasas. Dėl žandikaulio sužalojimų dažnas negalėjo valgyti ar gerti. Kai kuriuos teko slaugyti sėdinčius, kad neuždustų atsigulę. Kiti buvo apakinti arba palikti su skyle, kur kadaise buvo nosis. Kai šie vyrai patekdavo į H. Gillieso rankas, reikėdavo viską ištaisyti, išardyti ir pradėti iš naujo. Tuo metu kario veido atkūrimo procesas trukdavo daug mėnesių, kartais metų, o kai kuriais atvejais daugiau nei dešimtmetį.

 

Nuo jaunystės siekė tikslų

 

1882 m. birželio 17 d. Danidine, Naujojoje Zelandijoje, didelėje šeimoje gimęs Haroldas Gilliesas tikriausiai nė nenujautė, kad taps plastinės chirurgijos tėvu. Jis buvo nepaprastai gabus, jam puikiai sekėsi akademiniai dalykai, be to, buvo žymus sportininkas bei smuikininkas. Jo nepaprastų golfo įgūdžių nesugadino net skaudanti alkūnė. Medicininį išsilavinimą įgijo „Gonville & Caius“ koledže Kembridže. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui prisijungė prie karališkosios kariuomenės medikų. Iš pradžių dirbo prancūzų kilmės amerikiečių odontologo Charleso Valadier padėjėju, tačiau bandė atlikti ir žandikaulių taisymo darbus. H. Gilliesas, išvydęs, kaip Ch. Valadier eksperimentuoja ir išbando besiformuojančius odos persodinimo būdus, nusprendė išvykti į Paryžių susitikti su žinomu burnos chirurgu Hippolyte Morestinu. Jis matė, kaip chirurgas pašalino paciento veido naviką ir uždengė jį nuo žandikaulio paimta oda. H. Gilliesas susižavėjo darbu. Grįžęs į Angliją įtikino armijos vyriausiąjį chirurgą Williamą Arbuthnotą-Lane’ą, kad Kembridžo karo ligoninėje Olderšote turėtų būti įkurta veido traumų palata. Tokia vieta greitai pasirodė netinkama vis didesniam pacientų, kuriems reikia gydymo, skaičiui, todėl atidaryta nauja ligoninė, skirta veido rekonstrukcijoms.

 

Karalienės ligoninė su 1000 lovų atidaryta 1917 m. birželį. Ten H. Gilliesas ir jo kolegos sukūrė daug naujoviškų plastinės chirurgijos metodų, atliko daugiau nei 11 000 operacijų ir padėjo per 5000 vyrų. Karalienės ligoninės tikslas buvo kuo geriau atkurti sužeistų vyrų veidus, kad jie galėtų normaliai gyventi. Daugelis pacientų bijojo, ką pasakys artimieji, kai pamatys, kaip buvo subjauroti.

 

Chirurgai jau turėjo odos transplantacijos patirties. Kai buvo baigti vyrų veido kaulinės struktūros darbai, pasiruošta rekonstruoti minkštuosius audinius. H. Gilliesas pripažino, kad subjauroti vyrai, kuriuos operavo, galiausiai taps atstumtaisiais darbo rinkoje. Tai žinodamas pristatė mokymo programas, kad padėtų vyrams rasti naujų pomėgių ir išmokti įvairių naudingų įgūdžių. Jo pacientai į sužalojimus reagavo įvairiai. Daugelis grįžo namo patenkinti atliktu darbu. Tačiau kai kurie vyrai niekada nepaliko Karalienės ligoninės nenorėdami pasirodyti smalsiam ir kartais priešiškam pasauliui.

 

Nestokojo gero humoro

 

Net pasibaigus karui H. Gilliesas toliau dirbo privačiai. Be savo vaidmens rekonstrukcinėje veido chirurgijoje, taip pat laikomas rekonstrukcinės lytinių organų chirurgijos, įskaitant lytinių organų keitimą, pradininku. Jacquesas Josephas jau tarpukariu buvo atlikęs lyties pakeitimą iš vyro į moterį, tačiau priešinga procedūra dar nebuvo atlikta. H. Gilliesas buvo įtikintas atlikti procedūrą Laurai Dillon, tuometei medicinos studentei. Jai jau buvo atlikta visiška mastektomija ir duodami egzogeniniai androgenai, o jos vardas pakeistas į Michaelio. Pirma operacija atlikta 1946 m. ir, nepaisant netobulos neovarpos formos, buvo sėkminga. Jis iš tiesų buvo vienas iš tų žmonių, kuriems sekėsi viskas, ką darė. Tačiau visada buvo pasirengęs išmokti pamokas ir pripažinti klaidas. Jo chirurginiai principai išlaikė laiko išbandymą. 1957 m. kartu su jaunu amerikiečių chirurgu Ralphu Millardu paskelbė savo antrąjį pagrindinį darbą „Plastinės chirurgijos principai ir menas“. Tiesa, didžiąją knygos dalį parašė R. Millardas, nes jam buvo sunku atitraukti H. Gilliesą nuo žvejybos.

 

Vėliau jis sustabdė klinikinį darbą, bet toliau žaidė golfą, taip pat atsigręžė į meną, surengdamas keletą savo peizažų parodų Foyles meno galerijoje Londone. Iki pat gyvenimo pabaigos erzino žmoną Kathleeną Margaretą Jackson, keturis vaikus ir draugus savo praktiniais juokeliais, ypač demonstruodamas lakuotą apsiaustą, nusimaudamas kelnes vakarienės svečių akivaizdoje, nors po jomis visada būdavo antros.

 

1960 m. rugpjūčio 3 d., atlikdamas sudėtingą sužeistos 18-metės kojos operaciją, pats patyrė nedidelę smegenų trombozę. Mirė 1960 m. rugsėjo 10 d. vienoje Londono klinikoje. Nepaisant to, kad Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais uždirbo apie 30 000 svarų sterlingų per metus, jis paliko tik 21 161 svarų sterlingų turtą.

 

Autorius Monika Budnikienė