Jeigu norisi adrenalino ir paslapties dvelksmo, šios vietos turėtų būti įtrauktos į jūsų kelionių maršrutus. Kai kas mano, kad jose veikia nežemiškos jėgos, kad tai yra dingusių civilizacijų palikimas, kurių technologijos buvo išvystytos labiau negu mūsų. Tačiau mokslininkai uoliai ieško savo patikimų atsakymų. Tai, kad nesuranda, tik dar labiau žadina vaizduotę!

 

 

Bermudų trikampis

 

Šis trikampis, esantis vakarų Atlante ir užimantis 1,2 mln. km² plotą, dar vadinamas Atlanto kapinėmis, Mirties arba Velnio trikampiu. Statistiškai nelaimių čia įvyksta panašiai kaip ir kitose vietose. Tačiau stebina ne nelaimių skaičius, o jų specifika. Dažnai sėkmingai plaukę laivai ar skridę lėktuvai staiga paslaptingai dingsta. Įgula kartais net nespėja pranešti, kad įvyko kas nors blogo, pasikeitė orai ar pan. Be to, spėti užfiksuoti pranešimai stebina: pilotai ir kapitonai nustemba, kad nustojo veikti visi prietaisai, kompasai sukasi vilkeliu, o dangus netikėtai tapo geltonas, ūkanotas. Bermudų trikampyje įvyksta nemažai tokių nelaimių, kai neįmanoma rasti jokių užuominų čia buvus laivą arba lėktuvą – nei nuolaužų, nei žmonių. Pirmasis gerai žinomas paslaptingas laivo nuskendimas įvyko 1780 m., beje, jo taip ir nepavyko rasti. Kitas dingęs laivas po 60 metų atsirado visiškai sveikas, tačiau jame nebuvo nė gyvos dvasios, nė vieno žuvusiųjų kaulelio.

 

 

Dviguba nelaimė

 

1945-aisiais iš Floridos oro uosto pakilo penki kariniai orlaiviai su devyniais kariškiais bandomiesiems skrydžiams. Įskridę į Mirties trikampį, netrukus jie pranešė apie tai, kad vanduo tapo žalias, ir jie nebežino, kur esantys. Pakilę apie 3 val., paskutinius žodžius jie perdavė 6 val. 20 min. Tai buvo susitarimas visiems penkiems orlaiviams laikytis kuo arčiau vienas kito. Daugiau jų niekas gyvų nematė… Tačiau istorija tuo nesibaigė. Karinė bazė suprato, kad jų pilotams kilęs rimtas pavojus, todėl 6 val. išsiuntė dar vieną lėktuvą su 12 oreivių. 7 val. 30 min. ir jis dingo amžiams. Nors tyrėjai nustatė, kad pirmieji lėktuvai nukrito dėl to, kad jiems baigėsi degalai, niekas negali deramai paaiškinti prietaisų sugedimo ir keistos spalvos vandens, kurį matė oreiviai. Teigiama, kad antrasis lėktuvas užsidegė ir susprogo. Tačiau nuo ko? Daugybė klausimų iki šiol lieka neatsakytų, o Atlanto kapinės ir toliau priglaudžia drąsuolius, pasiryžusius aiškintis Bermudų paslaptis.

 

 

Galimi paaiškinimai

 

Keistos nelaimės aiškinamos įvairiai. Be ateivių ar piratų pagrobimų, racionalios priežastys gali būti šios: magnetizmas, infragarsas arba metanas ir eteris. Įrodyta, kad Bermudų trikampis yra viena iš dviejų vietų visame pasaulyje, kur kompaso rodyklė rodo tiksliai Šiaurę. Kita vieta – Velnio jūra Ramiajame vandenyne, kurioje taip pat įvyksta daug keistų katastrofų. Abejose vandenyno vietose įgulos nariai prieš avarijas teigė, kad jų prietaisai sugedo, o kompasas kaip pašėlęs sukosi ratu. Manoma, kad šiuos reiškinius sukelia magnetinės žemės lauko anomalijos. Infragarsu galima paaiškinti tik laivų katastrofas. Aiškinama, kad kai vandenyje kyla žemės drebėjimai, laivas pradeda vibruoti, ir žmogus negali ištverti kilusio galingo infragarso. Trečioji versija – kad nelaimės gali įvykti dėl pakitusio vandens tankio. Iškilus didžiuliams metano burbulams, vandens tankis staiga sumažėja, ir laivas nuskęsta. Metanas patenka ir į atmosferą, todėl tai veikia ir pilotus.

 

 

Nazca linijos

 

Prieš 1500–2000 metų viename slėnyje, esančiame tarp šiaurinių Čilės ir pietinių Perų vietovių, gyveno nazca tauta. Ir būtų jie nuėję užmarštin lyg dar viena nedidelė senovės tauta, jeigu ne paslaptingi piešiniai iš linijų, išraižyti ant žemės 80 km atstumu. Kai kurie jų tokie dideli, kad visumą įmanoma pamatyti tik iš paukščio skrydžio, kiti – mažesni – įžvelgiami ir nuo aukštesnių kalnų. Iš viso suskaičiuojama per 300 piešinių: gyvūnų atvaizdų, pavyzdžiui, voro, driežo ar beždžionės, geometrinių figūrų ar abstrakčių formų. Labiausiai stebina tai, kad linijos yra beveik idealiai tiesios, o kai kurios tęsiasi net iki 8 ar 14 km! Net įsivaizduoti sunku tokio dydžio geometrinę figūrą… Kaip šie piešiniai išliko? Slėnis, kuriame gyveno nazca tauta, panėšėjo į dykumą. Plokščia akmenuota dirva, padengta juodais vėjo nugairintais akmenimis, sudarė natūralias sąlygas linijoms išgraviruoti. Ši dykuma vadinama „pampa“. Tai reiškia, kad čia visiškai nesiaučia vėjai, o lietus drėkina žemę vos kartą per metus. Nuėmus juodus akmenis, matosi šviesus smėlio sluoksnis. Taip ir tiestos nepaprasto dydžio linijos, kurias saugo pati gamta. Vis dėlto paaiškinti, kaip pirmykščiai žmonės, neturėję įmantrių matavimo prietaisų, lėktuvų ir pan., sugebėjo jas „nupiešti“ tokias lygias ir taip tiksliai, iki šiol niekam nepavyksta.

 

 

Versijų įvairovė

 

Pirmieji linijų tyrimai pradėti XX a. pradžioje, kai jos buvo pirmą kartą pastebėtos 1927 m. Peru archeologo, išėjusio žygio į kalnus. Gausu tiek mokslinių, tiek itin egzotiškų jų paaiškinimų. Viena versija kalba apie tai, kad linijas nupiešė ateiviai, kad ilgiausios jų yra ateivių erdvėlaivių nusileidimo takai. Kita versija skelbia, jog linijos yra lenktynių trasos, mat ant Nazca tautos keramikos rastos išraižytos skirtingos komandos su skirtinga apranga. Ieškota ryšio ir su darbininkais, tuo pačiu metu stačiusiais Peru piramides. Dar daugiau būta moksliškų paaiškinimų. Vieni mokslininkai linijas laikė astronominiu kalendoriumi, siejo su žvaigždėmis, dangaus kūnais. Kiti ieškojo religinio jų paaiškinimo arba – atvirkščiai – praktinio. Tarkime, manyta, kad linijos galėjo žymėti požeminius vandenis, drėkinimo kanalus. Tarp smalsuolių sklando dar vienas linijų paaiškinimas. Manoma, kad senų senovėje žmonės turėjo skraidymo aparatus. Tai gali skambėti beprotiškai, tačiau kartais randama į malūnsparnius panašių piešinių, išraižytų šventyklose ir pan. Vašingtone, Amerikoje, saugomas Kolumbijoje surastas 1500 metų senumo lėktuvo modelis. Todėl visai tikėtina, kad tokios ilgos linijos, kurios, beje, eina tiesiai link esančių priekyje objektų, buvo skirtos oreivystei. Vis dėlto jokia versija nepaaiškina gyvūnų piešinių…

 

 

Sokotra – nežemiška palaimos sala

 

Sokotros sala priklauso salynui, esančiam prie Afrikos kyšulio ir Arabų pusiasalio. Tačiau kitos salos labai mažos, ir tik viena Sokotros sala stebina savo fauna bei flora. Sakoma, jeigu nori pasijusti kaip ateivių planetoje, reikia pabūti šioje vietoje. Dideli minkšti agurkų medžiai, išskleistą skėtį primenantys lapai ir šakos, keista akmenimis grįsta žemė, šikšnosparniai, skraidantys aplink – tai tik pradžia to, ką galima išvysti „ateivių“ saloje. Teigiama, kad net trečdalis gyvūnų ir augalų Sokotros saloje yra daugiau niekur kitur nesutinkami. Nepaprasti vorai ir paukščiai ne vieną rimtai glumina. Be to, mokslininkai nepaliauja veržęsi į šią saugomą paslaptingą salą atlikti vis naujų tyrimų.

 

 

Didieji akmenys

 

Neįprastai dideli akmenys randami beveik visose pasaulio šalyse. Yra jų ir Lietuvoje, pavyzdžiui, žymusis Puntuko akmuo. Jie visuomet būna apipinti legendomis, versijomis ir iki šiol kelia vietinių bei turistų susidomėjimą. Tačiau vieni įspūdingiausių tokių akmenų rasti Didžiojoje Britanijoje. Ši vieta vadinama Stounhendžu. Statinį sudaro ratu išdėstyti didžiuliai akmeniniai žiedai. Didžiausio žiedo skersmuo siekia apie 30 metrų, už jo yra žiedo formos pylimas, dar toliau – apvali duobė. Šie žiedais sudėti nepaprastai dideli ir sunkūs akmenys statyti kelis tūkstantmečius. Didžiausią smalsumą skatina tai, jog visiškai neaišku, kaip žmonės juos sunešė. Juk į aukštį reikėjo pakelti apie 50 tonų! Be to, nėra žinoma ir tai, kodėl jie apskritai nešti ir statyti. Kai kas mano, kad tai buvo astronominis kompleksas, nes dauguma akmenų atkartoja dangaus kūnų judėjimą svarbiausiais metų laikais. Įdomu ir tai, kad lygiadieniais kylanti saulė tampa tobulai „įrėminta“ tarp didžiųjų akmens luitų. Manoma, kad taip nutinka neatsitiktinai. Kiti tvirtina, kad senovės žmonės juos naudojo religiniais tikslais. Galbūt čia buvo šventyklos po atviru dangumi ar vyko šamanų ritualai.

 

 

Uluru uola

 

Australijos viduryje vienoje lygumoje stūkso didinga raudona uola. Jos ilgis – 3,8 km, aukštis – 348 metrai. Vietiniai, aborigenai, nuo seniausių laikų Uluru uolą garbina kaip dievų buveinę. Jie tiki, kad uolą suformavo vėžlio dvasia, o paimti net mažiausią jos gabalėlį – itin blogas ženklas. Aplink dieviškąją uolą aborigenai gyvena jau 40 tūkst. metų, bet jų buitis, kasdienybė beveik nepasikeitusi. Šiuo metu žemės aplink Uluru vėl grąžintos seniausiems gyventojams. Mokslininkai negali paaiškinti, kaip tokia lygumoje esanti pavienė uola galėjo susiformuoti. Manoma, kad ji yra tik milžiniško luito viršūnė, o kita jos dalis leidžiasi po žeme dar 6 metrus. Sakoma, kad gražiausia Uluru sala leidžiantis saulei – tuomet ji bent kelis kartus keičia savo spalvą.

 

 

Lenktynių trasa

 

Mirties slėnis Kalifornijoje laikomas bene plokščiausia pasaulio vieta. Žiemą čia dažnai lyja, todėl dykuma tampa labai slidi. Ką tokiu metu veikia ten įprastai amžiais ramiai gulintys akmenys? Jie lenktyniauja! Po slidžiojo lietaus sezono atsiranda nemažai akmenų, atčiuožusių iš kažkur net keliasdešimt metrų, po savęs palikdami gražią švarią liniją. Manoma, kad čiuožti slidžia žeme juos priverčia stiprus vėjas. Tačiau įdomiausia tai, kad niekas niekada nėra įamžinęs šių lenktynių.

 

 

Ežeras žudikas

 

Kamerūne, Afrikoje, plytintis ežeras – mirtinai pavojingas. Tačiau ne todėl, kad jis labai gilus ar jame nardo žmonėms pavojingi gyviai. Tikrasis jo pavadinimas yra Nioso ežeras, bet visi, ypač vietiniai gyventojai, jį paprasčiausiai vadina ežeru žudiku. Mat 1986 m. jame netikėtai susiformavo anglies dioksido, sieros ir vandenilio burbulas, kuris buvo „išspjautas“ į atmosferą ir pasklido net 23 km atstumu. Per dvi valandas šis ežeras nuodingais garais nužudė apie 1 700 žmonių ir 3 500 gyvūnų. Likusieji gyvi susirgo įvairiomis kvėpavimo takų ligomis. Kada vėl ežeras žudikas sumanys „pasispjaudyti“ – niekas nežino.

 

 

Kitos stebinančios vietovės

 

  • Vostoko ežeras. Tai viena naujausių gamtos paslapčių. Šis ežeras, visiškai padengtas storu ledo sluoksniu, rastas Antarktidoje. Jame galima aptikti 15 milijardų metų senumo gyvūnų rūšių. Be abejo, kai kuriems jie keltų net siaubą, nes yra išsivystę ir daugybę amžių praleidę tamsoje. Kol kas nėra nė vienos jų nuotraukos ar pavyzdžio, tačiau visi su nekantrumu laukia pirmųjų tyrimų.
  • Augantis geizeris. Nevadoje, Amerikoje, privačioje Bilo Spū teritorijoje esantis geizeris visus glumina dėl to, kad auga! Dabar jis yra 3 metrų ilgio. Be to, geizeris keri savo spalvomis ir forma. Deja, turistai į šią žemę neįleidžiami. Tik keli išrinktieji kartais gali atvykti pasigrožėti ar nufotografuoti šį augantį gamtos stebuklą.
  • Antarktida be sniego. Makmurdo slėnis vadinamas šalčiausia žemėje dykuma. Jis ne tik nepadengtas sniegu, nors yra Antarktidoje, bet stebina dar ir tuo, kad yra raudonas. Dėl daugybės nedidelių geizerių, išmetančių didelės koncentracijos geležį, slėnis atrodo lyg kraujuojanti žemė viduryje balčiausių sniegynų.
  • Svaiginantis namelis. Šis mažas namelis paneigia fizikos ir gravitacijos dėsnius. Vos įėjus į jį, daugumai taip apsisuka galva, kad nebegali ten išstovėti, pradeda svyruoti ar net kristi. Namukas nėra kokia nors gamtos išdaiga. Jį kadaise pastatė žmonės. Visa paslaptis greičiausiai slypi tame, kad namelis stovi pasviręs. O į jį įėjus smalsuolius apima optinės apgaulės vizija, nes ir viduje viskas šiek tiek pasvirę, pakreipta akiai neįprastu kampu.