Vieni žmonės užsispyrusiai kopia karjeros laiptais bankuose, užsiima verslu, kiti pasirenka visišką kraštutinumą – apsigyvena pievose, atsiriboja nuo žmonių. Tačiau ką daryti, jeigu tavo pašaukimas pasirodo besąs rūpintis vilkais? Ar tamsiomis naktimis gaudyti miškuose brakonierius? Ar kovoti dėl medžioklės įstatymų pataisų Seime? O gal, kaip eigulys Petras Dabrišius, ateiti vieną dieną į mišką netoli Telšių ir suprasti, kad čia – ta vieta, nuo kurios viskas ir prasidės…

 

 

Kaip prasidėjo tokia nepaprasta jūsų draugystė su vilkais?

 

Manau, kad tai yra mano likimas. Iš tiesų visą gyvenimą mėgau šunis. Vaikystėje neturėjau galimybės pažinti vilkų, tačiau pamenu, kai mačiau netoli girios nušaunamą vilką. Šis įvykis man labai įstrigo. Žaislų anuomet nebuvo daug, tai žaisdavome su tuo, kas papuldavo po ranka. Pavyzdžiui, atnešdavo pagalių pečiui kurti, o tarp jų aš ieškodavau panašių į kokį nors žvėrelį. Ir radęs bent šiek tiek panašų į vilką labai apsidžiaugdavau. Beje, vilko niekada būdamas mažas nevadinau vilku. Man jis buvo „aliūkinas“, o mano sūnus, kuris jau turėjo progą augti su vilkais, juos vadino „inkanais“. Nežinia, iš kur vaikams šauna į galvą tokie žodžiai. Jie tarsi žino, kad reikia vadinti taip ir ne kitaip.

 

Kurį laiką dirbau medžiotoju – medžiojau žmones, kurie nelegaliai medžioja žvėris. Esu tos nuomonės, kad jei ką nors paėmei iš gamtos, ji tau padėjo išgyventi, tai turi grąžinti jai ką nors ir atgal. Vilkai visais laikais buvo persekiojami, žudomi, o aš norėjau parodyti, kad iš tiesų jie – jokios piktosios dvasios. Medžiotojai ir dabar lyg kokiu trofėjumi džiaugiasi nušautu vilku. Niekas jų negloboja. Iš pradžių į mane, kaip vilkų medžioklės žinovą, kreipėsi filmų apie vilkus kūrėjai, prašydami informacijos. O vėliau taip išėjo, kad atsirado ir „Žvėrinčius“ (Petro Dabrišiaus įkurtas draustinis, kuriame laisvai, o kai kurie aptvaruose, gyvena vilkai ir kiti žvėrys – aut. past.).

 

 

Netgi visiškai nutolusiems nuo gamtos žmonėms vilkas atrodo išdidus, stiprus, išmintingas gyvūnas. Ar jie iš tiesų tokie ir yra, ar tai labiau pasakų ir mitų sukurtas įvaizdis?

 

Iš tiesų visi mes esame miško žmonės, dar prieš šimtą metų gyvenę miškuose ar prie jų. Būdavo, susirandi sau žmoną, atsivedi ją į neužimtą vietą ir įsikuri. Vilkas labai panašus į žmogų, tik jis gyvena gamtoje, o mes jau nutolę nuo jos. Vilkui, kaip ir žmogui, svarbiausia teritorija, šeima ir vaikai.

 

Gamtoje viena aukščiausių sukurtų organizacijų yra vilkų. Tai bendruomenė, itin stipriai atsakinga už savo vaikus. Dideli vilkai nepaprastai rūpinasi mažaisiais, niekada nepapjautų vilkiuko. O šie labai gerbia vyresniuosius tol, kol visiškai subręsta. Palikuonis jau gali būti praaugęs vilkę-motiną, bet vis tiek jai paklus tol, kol pats nepereis į kitą „sluoksnį“. Tai nerašytos taisyklės, tačiau labai tvirtos. Vilkams vadovauja išmintingiausias, stipriausias būrio vilkas. Įdomu tai, kad informaciją kitiems jis siunčia mintimis, akimis sekundės greičiu. Vos susižvalgę vilkai jau žino, kur reikia eiti ir ką daryti. Panašūs į žmones jie ir tuo, kad niekada nesiporuoja su broliais ir seserimis. Puikiai žino, kurie yra jų šeimos nariai, ir ieško sau poros iš kitos šeimos. Be to, žuvus vilkei, turinčiai mažų vilkiukų, jais visuomet rūpinasi kiti šeimos vilkai. Pas žuvusios vilkės seserį net atsiranda pieno, kad ji galėtų toliau auginti mažylius.

 

 

Ar gali būriui vadovauti vilkė?

 

Tarp vilkų vyrauja matriarchatas – čia viskam vadovauja vilkės, nes jos geriausiai žino, kaip auginti vaikus. Juk vaikai yra ateitis, vilkų giminės pratęsimas. Šis gamtos šauksmas toks stiprus, kad visas vilkų gyvenimas sukasi būtent apie vilkiukus. Pavyzdžiui, vieną kartą Rusijoje medžiotojai medžiojo vilkus su tokiomis vikšrinėmis mašinomis. Vilkai buvo išbėgę iš miško, todėl jiems kilo didelis pavojus, reikėjo kuo skubiau pasislėpti miško gūdumoje. Bebėgant vilkų porai, staiga vienas atsigulė ant kelio ir leidosi nužudomas, o kitas tuo metu pabėgo. Vėliau paaiškėjo, kad nužudytasis buvo patinas ir pasiaukojo jis tam, kad vilkė spėtų pabėgti pas jų vaikus – mažus vilkiukus.

 

 

Pasirodo, vilkių motiniški instinktai stipresni netgi už kai kurių moterų. Močiutės pasakoja, kad kaime palikus neprižiūrimą kūdikį jį galėdavo išsinešti vilkė. Tai gal pasaka apie Mauglį – visai ne pasaka?

 

Tikrai ne pasaka. Vilkai gali užauginti ir kitų gyvūnų vaikus. Kai pas mane gyvenanti kalė atsivedė šuniukų, jais labiau rūpinosi vilkė. Kalė eidavo, kur norėdavo, paduodavau ėsti, tai pirmoji puldavo prie maisto. O svetima vilkė atnešdavo maisto tos kalės šuniukams ir tik po to pati paėsdavo.

 

Vilkai taip rūpinasi savo palikuonims, kad, tarkime, duoda net 9 % riebumo pieną, pusiau suvirškina maistą, atryja jį ir sumaitina vaikams. Augdami vilkiukai gauna ir meilės, ir pamokų, ir kokybiško maisto. Moterys šiais laikais atsisako maitinti kūdikius savo pienu vien dėl to, kad nukentės jų krūtys… Visų pirma jos galvoja apie save, o tik tada apie vaiko gerovę.

 

 

Yra daugybė legendų, kuriose vilkai turi magiškųjų galių. Kaip manote, kodėl būtent šis gyvūnas toks svarbus?

 

Vilkų energetika yra ypatinga. Iš tiesų, jie – magiški gyvūnai. Juk ir Romą, ir Čečėnijos miestus, ir Vilnių „statė“ vilkai. O kur dar beveik visose tautose sutinkami vilkolakiai… Niekas nežino, tiesa tai ar mitas. Sakoma, kad nužudžius vilką vien dėl malonumo gali sulaukti atpildo. Nebūtinai tau pačiam nutiks kas nors negero, bet gali susirgti tavo vaikas arba kitos nelaimės užklupti. Jeigu vilką medžiotojas tik sužeidė, bet jis turėjo labai kentėti, tarkime, liko be kojos, tai tą žmogų vis tiek visą gyvenimą gali persekioti vilko pyktis.

 

 

Girdėjau apie vadinamą „Vilkų terapiją.“ Uždarote žmogų pačiame vilkų rezervato viduryje pastatytame namelyje ant polių visai nakčiai, naktį išlenda visi rezervato gyventojai ir vis kaukia, kol žmogelis vos nenualpsta iš baimės. Ar tikrai žmonės prašosi tokios terapijos ir kokia jos nauda?

 

Apskritai dauguma žmonių nėra nakvoję vieni miške. O jeigu dar žaibuoja ar griaudi perkūnas, pasidaro iš viso baisu. Taip ir su vilkais. Žmoguje tarsi užkoduota baimė perkūnui ir vilkui. Ir kai lieki naktį vienas, o aplink tave ratus suka vilkai, jų kauksmas eina tiesiai per širdį. Tuomet sugrįžti į pirmykščius laikus, suvoki, kokia trapi tavo gyvybė, kurią reikia saugoti. Kaip aš sakau, tą naktį miške vilkai „nurašo“ ir tavo banko sąskaitas, ir viską, kas nėra svarbu šiame gyvenime. Kitais žodžiais tariant, išgrynina tave ir tavo mąstymą.

 

 

Vienas pašnekovas kartą pasakė, kad su žmonėmis, kurie nemyli gyvūnų, jis net kavos neina gerti. Ar jūs sutiktumėte su tokia pozicija?

 

Kokie nors atribojimai nėra gerai. Visi mes mylime gyvūnus, nes esame tos pačios gamtos dalis. Tik ne visi turėjome sąlygas augdami matyti gyvūnus, su jais būti, susipažinti. Daugybė miesto gyventojų yra „asfalto“ arba „šiltnamio“ žmonės, kurie neturėjo galimybių augti gamtoje, tačiau dėl to ant jų nereikia nei pykti, nei kaltinti. Gyvenimas toks painus ir sudėtingas, kad kai kurie iš viso nebežino, ką verta mylėti.

 

 

Esate miškų, vienumos žmogus. Ar nepavargstate tiek daug bendrauti su žmonėmis, priimti visus „Žvėrinčiuje“?

 

Čia lankosi daugybė įvairiausių žmonių. Kai kurie ateina gerą energiją atsinešdami, kiti – pikti, viskuo nepatenkinti. Gamta visus priima, ji yra visų. Tik kartais mes „prisirišame“ prie kai kurių vietų, kaip nutiko ir man. Vieną žiemą šiame miške medžiojau, po to viskas susiklostė taip, kad čia įsikūriau. „Pajungė“ mane šis miškas, ir turiu jam tarnauti. Dabar vykdau taip vadinamą ekologinį švietimą, rūpinuosi vilkais, kitais gyvūnais. Kartais geriau būti visiškai laisvu, nieko neprivalėti daryti, nepasakoti apie gyvūnus, neaiškinti. Tačiau man taip skirta – ir viskas. Ir šią misiją vykdau.