Vis daugiau tikrųjų ekologijos šalininkų pradeda domėtis ne tik sveika gyvensena, bet ekologiška mirtimi! Ir ekologiškos laidotuvės nenuilstamai populiarėja: Didžiojoje Britanijoje jau suskaičiuojama beveik 200 tokių kapinių. Beje, sakoma, laidotuvės – paskutinė galimybė Žemėje palikti savo angliavandenilinį pėdsaką…

 

 

Rinkis – gluosnis, karklas ar bambukas?

 


Ekologiškoms laidotuvėms taip pat pritaria vokiečiai, šveicarai ir prancūzai. Bet Lietuvoje tokia „mada“ dar sunkiai suprantama, nors ekologiškos laidotuvės atsieina pigiau. Matyt, labiausiai baiminamasi, ką pagalvos kaimynai ir artimieji.
„Žmonės, kurie save vadina gamtosaugininkais, nenori palikti šio pasaulio paskutinį kartą užteršdami Žemę, – sako JAV „Green Burial Council“ vadovas Joe’us Sehee. – Dauguma žmonių atranda palaimą natūraliai sugrįždami į Žemę.“
Yra keletas „žaliojo“ laidojimo rūšių. Žmonės gali atsisakyti būti balzamuojami arba pareikalauti būti balzamuojami netoksiniu balzamavimo skysčiu, pirkti biologišką gluosnių, karklų ar bambukų karstą arba apskritai užsisakyti paprastą kapą. Laidotuvės gali vykti „natūralioje laidojimo žemėje“, kur žmonės laidojami laukinės gamtos draustiniuose be jokio ženklinimo. Yra netgi tokių kompanijų, kurios kremuoto žmogaus palaikus sujungia į „rifų kamuolį“, kuris vėliau tampa žuvų maistu.
„Green Burial Council“ vadovo Joe’o Sehee teigimu, 80 proc. žmonių, suinteresuotų ekologiškomis laidotuvėmis, iš pradžių ketino kremuotis. Tačiau ištirta, kad kremavimo metu į orą išmetama nuodingųjų medžiagų, tokių kaip azoto suboksidas ir gyvsidabris. Beje, JAV aplinkos apsaugos agentūra nekontroliuoja krematoriumų veiklos, o toje pačioje šalyje kremuojama beveik 40 proc. mirusiųjų.

 

 

Skaičiai, priverčiantys susimąstyti
Pagrindinį aplinkosaugininkų susirūpinimą kelia vandens, pesticidų ir aplinką teršiančių žoliapjovių naudojimas kapinėse. Taip pat plienas, kurio JAV kartu su karstais po žeme užkasama beveik milijonas tonų. O ir pačių mirusiųjų kūnai negerina kapaviečių žemės. Negana to, per metus laidojant sunaudojama tiek betono, kad jo pakaktų nutiesti apie 400–500 kilometrų ilgio greitkeliui. Karstai kartais yra gaminami užsienyje ir juos reikia atgabenti į tėvynę – tai savotiškai irgi palieka pomirtinį asmens taršos pėdsaką.
JAV nacionalinės laidojimo direktorių asociacijos duomenimis, tradicinės amerikietiškos laidotuvės kainuoja apie 6,56 tūkst. JAV dolerių, o „žaliosios“ laidotuvės – beveik perpus mažiau, nes nereikia mokėti už kūno balzamavimą ir paruošimą.

 

 

„Promotoriumas“ – kas tai?
Švedų biologė Susannė Wiigh-Maesak tvirtina išradusi ekologišką laidojimo būdą: palaikai apdorojami naudojant sublimacinio džiovinimo technologiją, paverčiami dulkėmis ir supilami į dėžutę iš organinės medžiagos. Paprastai mažiau nei po metų tos dulkės virsta kompostu. Šį laidojimo būdą išradusi moteris užsitikrino Švedijos vyriausybės ir Liuteronų bažnyčios, kuriai atiteks 5 proc. biologės įkurtos bendrovės akcijų, paramą.
Jönköpingo mieste jau turėjo pradėti veikti pirmasis sublimacinio palaikų džiovinimo įrenginys, vadinamasis „Promotoriumas“, turėjęs pademonstruoti pasauliui angliavandenilių balansą nepažeidžiant laidotuvių tikroviškumo. Deja, tam pasipriešino švedų biurokratai, tvirtinantys, kad žmonės dera laidoti tradiciniais būdais. Tačiau bene šimtą biologės Sussanės įkurtos bendrovės „Promessa“ sublimacinio džiovinimo mašinų jau užsisakė Pietų Korėja, taip pat šia technologija susidomėjo kai kurie Didžiosios Britanijos, Pietų Afrikos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų miestai. Vis dėlto ekologiškų laidotuvių Jönköpinge laukia apie dešimt velionių, tarp jų – du ponios S. Wiigh-Maesak giminaičiai. Beje, ekologiškų laidotuvių pageidavusių žmonių palaikai jau 6 metus laikomi šaldytuve, o tai viršija įstatymo nustatytą ribą.
Įdomu tai, kad ekologišku vadinamas laidojimo būdas sukėlė įtarimų dėl ekologiškumo: kalbama, kad Žemėje gali likti skysto azoto, kuris naudojamas „Promatoriume“, likučių ir kitų galimai pavojingų medžiagų. Be to, kadangi palaikai bus laidojami ne 2 metrų, kaip įprasta, o tik 70 centimetrų gylyje, prieš duodant sutikimą dėl tokio laidojimo būdo reikės atlikti grunto tyrimus. Vis dėlto Susannė Wiigh-Maesak įsitikinusi, kad jos metodas kur kas draugiškesnis aplinkai nei kitos laidojimo alternatyvos. „Jei mus sudegina ar užkasa, visi mūsų organiniai toksinai patenka į atmosferą ar vandenį“, – pabrėžia ji.

 

 

Dulke gimei…
Biologės Susannės išrastas laidojimo būdas susideda iš keturių etapų. Pirmiausia žmogaus palaikai užšaldomi. Po to jie kartu su karstu nardinami į skysto azoto vonią. Čia palaikai atšaldomi iki –196 °C temperatūros. Vanduo ir kiti kūno skysčiai išgaruoja, ir kūnas tampa trapus kaip stiklas. Tada palaikai patenka ant vibracinio preso, kuris juos greitai paverčia 25–30 kilogramų sveriančiais rusvai gelsvos spalvos milteliais. Virš tų miltelių pakabinamas magnetas, kuris pašalina įvairias metalines priemaišas, pavyzdžiui, plombų ar kardiostimuliatorių liekanas. Galiausiai milteliai suberiami į dėžę, pagamintą iš krakmolo (vadinasi, suyrančią) ir užkasami. Maždaug po pusmečio, ilgiausiai – po metų kūnas tampa grunto dalimi.