Žmonija, nuolat kovodama su ligomis ir rūpindamasi sveikata, vis didesnes viltis deda į vaistines žoleles. Tūkstančius metų žolelėmis gydomi įvairūs negalavimai ir ligos. Netgi dabartiniame genetinės inžinerijos ir pažangios medicinos amžiuje maždaug pusė mūsų vartojamų vaistų yra augalinės kilmės.

 

 

Klaidingas įsitikinimas

 

Išsivysčiusių valstybių žmonės mano, kad tradiciniai gydymo metodai ir pažangi medicina yra skirtingi pasauliai. Tačiau labiau įsigilinę matome, kad jų istorijos glaudžiai susijusios. Abiem atvejais naudojami vaistiniai augalai ir žolelės. Visame pasaulyje liaudies medicinoje iš augalų gaminami vaistai nuo įvairių ligų, o šiuolaikiniai sintetiniai medikamentai taip pat yra kilę iš augalinių medžiagų. Jie ne tik malšina skausmą, mažina karščiavimą, bet ir saugo organizmą nuo tam tikrų širdies ligų. Nedaug kas žino, kad šią savybę jam suteikia pelkinė vingiorykštė (Filipendula ulmaria) – augalas, aptinkamas centrinėje Europoje ir mėgstantis upių pakrantes bei pelkes. Pavadinimas „aspirinas“ kilo iš seno mokslinio gėlės Spirae ulmaria pavadinimo.

 

 

Augalų ir gyvūnų ryšys

 

Kodėl žmonės augalus pradėjo naudoti medicininiams tikslams ir kaip sužinojo apie jų gydomąsias savybes? Naujų vaistų atradimas ir jų išbandymas trunka labai ilgai. Įdomu, kaip mūsų protėviai išsiaiškino tam tikrų augalų savybes.

 

Pirmykščiams žmonėms maisto ieškojimas buvo išbandymų ir klydimų procesas. Tik asmeninė patirtis – gera ir bloga – padėjo išsiaiškinti augalų skirtumus. Paaiškėjo, kad vienus augalus valgyti yra nepavojinga, kiti – nuodingi arba, vartojami tam tikromis dozėmis, turi gydomųjų savybių. Per šią patirtį įgytos žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą.

 

Žinios apie gydomąsias žolelių savybes prasiplėtė, kai žmonės pradėjo stebėti gyvūnų pasaulį ir daryti išvadas. Pavyzdžiui, įsitikinta, kad augalai, kuriuos ėda greiti gyvūnai, kaip antai arkliai, antilopės, bizonai, pasižymi didele energijos koncentracija. Galbūt žmonės nusprendė, kad šias savybes turėtų perimti minėtų gyvūnų medžiotojai. Daugelyje kultūrų vadinamuosius magiškus augalus pradėta sieti su tam tikrų rūšių gyvūnais. Šį ryšį lėmė augalo savybės ir jo forma, kuri nors truputį turėjo priminti gyvūną.

 

Brazilijos atogrąžų miškuose gyvenantys indėnai pastebėjo, kad augalo Piripirioca svogūnėlis panašus į tapyro akį. Šis kiaulę primenantis žinduolis turi didelį šnipą, minta vaisiais, lapais ir vandens augalais. Piripirioca veikė gyvulį kaip narkotikas ir leisdavo medžiotojams arčiau prisėlinti. Jie šiuo augalu pradėjo trinti savo kūnus, strėles ir šunų letenas.

 

 

Skrendanti mirtis

 

Nuo seno Venesuelos atogrąžų miškų medžiotojai gyvūnus šaudė strėlėmis, pamirkytomis kurarėje – stipriuose, auką paralyžiuojančiuose nuoduose. Žinoma keletas kurarės rūšių. Tačiau paprastai tai yra daugiau kaip 30 augalų mišinys. Prieš naudodami kurarę medžiotojai visų pirma ją išbando su beždžionėmis. Paralyžiuojantį, nervų jungtis blokuojantį kurarės poveikį nustatė prancūzų fiziologas Klodas Bernardas (1813–1878 m.). Dabar sintetiniai kurarės dariniai plačiai naudojami kaip raumenis atpalaiduojantys vaistai.

 

 

Kova su piktosiomis dvasiomis

 

Daugelyje Afrikos regionų žmonės gerus ir blogus gamtos reiškinius priskiria sielai ir, padedant magijai, siekia įgyti dvasių palankumą. Vietiniai augalai, tarp jų ir vaistiniai – kovos būdas su piktosiomis dvasiomis, kurios siunčia ligas. Susidomėjimas Afrikos vaistais didėja, tačiau tyrimai parodė, kad tik nedaugelis tradicinių natūralių preparatų yra tokie pat veiksmingi kaip sintetiniu būdu pagaminti vaistai.

 

 

Stebuklingi žoliniai augalai

 

XX a. daugiausia dėmesio skirta sintetiniams vaistams, bet susidomėjimas natūraliais preparatais nemažėja. Švelnūs vaistai, pavyzdžiui, arbatos ar bičių pienelis (bičių darbininkių pagamintas skystas maistas jų motinėlei), sulaukė visuotinio pripažinimo. Populiarėja sveikatą stiprinantys ženšeniai, ežiuolės ir kiti augalai. Tačiau reikia nepamiršti, kad kai kurie augaliniai vaistai yra labai stiprūs ir didelės jų koncentracijos gali būti pavojingos. Pasitaiko nelaimingų atsitikimų dėl vaisto perdozavimo ar netinkamo naudojimo. Daug kas priklauso nuo sąlygų, kuriomis augalai auginami, surenkami ir laikomi. Jų veikliųjų medžiagų koncentracija skirtingais atvejais gali gerokai kisti.

 

Farmacijos kompanijos pastebėjo didėjantį visuomenės susidomėjimą žoliniais produktais, todėl kviečiasi ekspertus etnologus ir etnobotanikus, kurie keliauja po tolimus Afrikos, Pietų Amerikos ar Sibiro regionus ir parsiveža vietinės tradicinės medicinos pavyzdžių. Botanikai išbando šiuos augalus, išsiaiškina jų cheminę sudėtį ir savybes. Tyrimai bus atliekami dar daug metų, bet viltis, kad vieną dieną šie augalai taps stebuklingais vaistais, vis didėja.

 

 

Įdomu

 

Graikų filosofas Teofrastas (apie 370–288 m. pr. Kr.), rašęs apie botaniką, ir trimis šimtmečiais vėliau gyvenęs romėnų rašytojas Plinijus Vyresnysis (23–79 m.) tikėjo, kad kiekvienas vaistas neša žinią – savotišką Dievo ženklą.

 

Vienas augalo galios požymių yra jo spalva. Kinijoje augalų veikliosios medžiagos klasifikuojamos pagal jų spalvas ir šiltumą. Kinų žolininkai augalų gydomąjį poveikį daugiau priskiria šioms savybėms, o ne cheminei sudėčiai. Pavyzdys – paprastieji saldymedžiai, plačiai naudojami Kinijoje. Mokslininkai nustatė augalui geltoną spalvą suteikiančias molekules ir įrodė, kad jos slopina uždegimą ir žarnyno spazmus. Tačiau tradicinės kinų medicinos pasekėjai ir toliau tvirtina, kad saldymedžių veiksmingumą lemia jo spalva, o ne kiti veiksniai. Jie įsitikinę, kad saldymedžius pakeičia dažinėmis ciberžolėmis, nors vienintelis šiuos augalus vienijantis bruožas yra geltona spalva. Įdomu tai, kad abu iš tikrųjų pasižymi tomis pačiomis gydomosiomis savybėmis.

 

Kai kuriuose Afrikos regionuose tikima, kad į falą panašūs afrikinės kigelijos vaisiai yra afrodiziakai ir gali sustiprinti lytinį pajėgumą.