Užmegzti normalius santykius su anyta marčiai nėra jau taip sudėtinga, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Reikia tik nusistatyti tam tikras taisykles ir jų laikytis.

 

 

Pirmoji taisyklė: laikykitės distancijos

 

Blogiausia yra nubusti rytą ir išgirsti, kaip anyta virtuvėje šnibžda savo sūnui: „Kavą jai verdi, taip? Oi, išlepinai tu ją, jaučia mano širdis – užsisės tau ant sprando…“ Jums iškart kyla noras kur nors išnykti, ir išnykti taip, kad archeologai aptiktų tik po kokių 300 ar 350 metų…

 

Na, o vyrui – argi jam smagu virti kavą „akompanuojant“ mamai? O anytai – ar labai malonu stebėti, kaip jos Saulutė, Zuikelis palinkęs ties virykle? Visiems šios dramos herojams nesaldu. Tai kodėl gi kartu gyventi? Būtina išsiskirti! Juk taip galima išvengti daugybės problemų: anyta nustos kištis į jaunos šeimos reikalus, o ši galės pusnuogė vaikštinėti po virtuvę ir niekieno netrukdoma pusryčiauti.

 

Jeigu tikėsime tyrinėjimais, moteris taip įsivaizduoja savo laimę: vyras, vaikai ir gyvenimas be anytos. Bet, kad ir kaip būtų gaila, pusė jaunavedžių, nuolankiai nulenkusių galvas, išsiruošia gyventi pas tėvus. Bet kodėl gi? Juk susituokė tam, kad taptų atskira šeima!

 

Moterys, pamąstykite: ar ne geriau jėgas, kurias kasdien švaistote kovai su anyta, skirti atskiro gyvenamojo būsto paieškai? Meilė giminaičiams proporcinga atstumui iki jų. Taigi, be abejonių ir apmąstymų, pagalvokite apie visus galimus atsiskyrimo variantus: nusipirkti arba išsinuomoti butą, išvykti į kitą miestą… Nėra beviltiškų situacijų, yra tik žmonės be iniciatyvos.

 

Jeigu kol kas esate priversti gyventi kartu su vyro giminaičiais (pavyzdžiui, esate jų išlaikomi studentai), laikykitės pagrindinio bendravimo principo – distancijos! Mintyse nubrėžkite ribą: čia – jūsų šeima (jūs ir vyras), o ten – tėvų šeima. Beje, distancijos derėtų laikytis ne tik nuo šešuro ir anytos, bet ir nuo savo mamos ir tėčio, tarsi vyrui rodant teisingo požiūrio į ne šeimos narius pavyzdį. Bendraukite, padėkite vieni kitiems, gerbkite vieni kitus, bet savo mini valstybėlės sienas saugokite budriai.

 

 

Antroji taisyklė: neleiskite vyrui skųstis

 

Jeigu vyras, tapęs šeimos galva, taip ir liko „mamos sūneliu“ ir neįsivaizduoja savo gyvenimo be jos patarimų – situacija nepavydėtina. Mama ir sūnus – jau šeima, ir jūs esate jiems svetima šioje gyvenimo šventėje. Ne anyta čia kalta, o vyro požiūris į jus.

 

Net savarankiškiausias ir brandžiausias vyras, sukūręs šeimą, kartais pasijunta mažu vaiku. Vaikystėje, užsigavęs kelį, susipykęs su draugu ar užsimanęs saldainio, pas ką bėgdavo pagalbos? Aišku, pas mamą. Taip elgiasi ir dabar, nors tai daug nervų kainuoja.

 

Grįžtate iš darbo pavargusi kaip šuo. Didelio noro stovėti prie viryklės, žinoma, nejaučiate. Staiga pasigirsta telefono skambutis: aname laido gale – anyta. Vyras pribėga prie telefono: „Taip, mama… Ne, mama, dar nevakarieniavau… Ji ilsisi… Nieko, pakentėsiu, esu įpratęs… Ne, pusryčių taip pat nieko nevalgiau, tik vieną kitą sumuštinį… Taip, vėl… Ką? Keptas kalakutas, sakai? Oi, man jau seilės varva! Taip, suprantama, tuoj būsiu!“ Ir, pridengęs ragelį delnu, džiaugsmingai praneša: „Mus mama kviečia vakarienės!“

 

Jums, suprantama, tuoj pat krauju pasrūva akys ir (kur tas nuovargis dingo!) apima baisus noras: a) nedelsiant kibti jam į plaukus; b) griebti telefono ragelį ir išrėkti anytai, ką galvojate apie ją, jos sūnelį ir kalakutą; c) įsikniaubti į pagalvę ir karčiai pravirkti.

 

Pakelkite galvą, nusišluostykite ašaras ir leiskite savo vyreliui suprasti, kas jis yra iš tikrųjų. Papasakokite apie savo didelį nuovargį, o svarbiausia – paaiškinkite, kad kitiems atvirauti apie savo šeimyninį gyvenimą reikėtų kuo mažiau. Bet kuri šeima turi būti uždara sistema, kurioje galioja auksinė taisyklė: nedaryti nieko, kas pakenktų kitam. Nereikia bėgti pas mamą šaukiant, kad tau šiandien suplyšo kojinės ar kad vakare kažką negero užvalgei ir dabar maudžia skrandį. Motina iškart pagalvos: „Tai todėl, kad ji neprižiūri jo drabužių ir nemoka gaminti valgyti!“ – ir tučtuojau pasiūlys viena ir kita. Nieko gera iš tokio rūpinimosi tikėtis negali. Užtat nesantaikos su anyta – tikriausiai.

 

 

Trečioji taisyklė: neleiskite savęs įdukrinti ir nesipirškite į drauges

 

Lietuvoje itin gaji nuomonė, kad gera marti bet kokia kaina turi pelnyti anytos palankumą. Užmirškite.

 

Nereikia nertis iš kailio norint jai pataikauti ar padaryti gerą įspūdį. Bendraujant su anyta ir pasiginčyti galima – tai natūralu. Kaip ir bendraujant su kitais žmonėmis.

 

To, kad jūs – jau suaugusi moteris, užmiršti jokiu būdu negalima. Nereikia vaidinti ir vaiko, tada požiūris į jus bus kaip į nebrendilą: jus mokys, auklės, patarinės. Tad geriau bendrauti su anyta kaip lygiai su lygia. Įsižeis? Tegu. Įpras.

 

Tiesa, draugėmis jūs vargu ar tapsite. Kodėl? Ogi bent jau todėl, kad pasiskųsti savo vyru jai negalėsite. Tik komedijoje „Figaro vedybos“ anyta puola padėti intrigų su grafu kankinamai marčiai ir susižavėjusi šnibžda: „Ji tokia žavi būtybė! Ach, kai asmeniniai interesai mūsų, moterų, nesupriešina, mes visos kaip viena pasirengusios apginti mūsų vargšę, engiamą lytį nuo išdidžių, siaubingų ir netoliaregiškų vyrų!“

 

Trumpiau tariant, nebūsite jūs anytai nei tikra draugė, nei dukra. Ir nieko bloga čia nėra. Šiuolaikinėse šeimose, beje, anyta ne visada vadinama mama, ir tai nekenkia tarpusavio santykiams. Atvirkščiai, jie tampa daug švelnesni ir delikatesni.

 

 

Ketvirtoji taisyklė: venkite „bobiškų“ rietenų

 

Šiuolaikinės šeimos narių bendravimo stilių gerokai lemia išsilavinimas. O jis pastaruoju metu smarkiai išaugo – tiek anytų, tiek marčių. Vis labiau tampa suprantami „amžinos varžovės“ elgesio motyvai. Anytos pamažu įsisąmonina, kad jų nepasitenkinimas sūnaus žmona ne visada susijęs su jaunos merginos trūkumais, o marčios mokosi pagarbiau žvelgti į moterį, išauklėjusią vyriškį, kurį išsirinko sau į vyrus.

 

Gerai, jeigu taip. Bet ką daryti, jeigu giminaite jums tapo senų pažiūrų tetulė? Su visu šauksmų, skandalų ir nuoskaudų rinkiniu. Su savo kategoriška anytiška tiesa, kuri telpa į du žodžius: „Aš – mama!“ Su postringavimais apie tai, kaip ji skausmuose gimdė, naktimis nemiegojo, keitė vystyklus ir laikė sūnų už rankos prie mokyklos durų stebėdama, kad jis nesulamdytų kardelių, o jūs, tokia nenaudėlė, atėjote „ant kito gero“! Ką gi tada daryti? Ogi nieko. Beviltiška ką nors įrodinėti ir apeliuoti į anytos protą. Juk klasikai sako: „Jos garbus amžius neleidžia tikėtis, kad ji kada nors taps protingesnė“. Žvelkite į anytą kaip į gamtos reiškinį. Lauke lyja? Pasiimkite skėtį. Tai jūsų problema, o ne lietaus.

 

Jums šioje situacijoje svarbiausia – nepasiduoti provokacijai ir neišprovokuoti beprasmių kovinių veiksmų, juo labiau įtraukti į juos vyrą. Tokiuose mūšiuose nugalėtojų nebūna. Kad ir kuri pusė būtų stipresnė, pirmiausia nukentės šeima ir visų turnyro dalyvių laimė. Jeigu anyta širsta, rengiasi pulti, geriausia pareikšti: „Jūs visiškai teisi!“

 

 

Penktoji taisyklė: dovanokite dovanas

 

Kaip ir bet kuriai moteriai, anytai patinka dėmesys. Jeigu jūsų santykiai anaiptol neidealūs, yra vilties juos pataisyti – tik pasitelkite nuoširdų troškimą žmogui padaryti malonumą.

 

Jeigu jus kol kas pykina vos išgirdus apie brangiąją mamytę, dovanas perduokite per vyrą. Svarbiausia šioje srityje – atkaklumas. Netgi mesdama jūsų dovanas į šiukšliadėžę anyta pamažu „suminkštės“. Ne todėl, kad gali sau leisti išmesti skarelę, o todėl, kad jai vis dovanojama nieko nepaisant.

 

Suprantama, jeigu anksčiau niekada nepraktikavote panašaus pasiaukojimo, pradėti vertėtų ne nuo bronzinio žirgo su sparnais, o nuo niekučio, kurį net dovana sunku pavadinti. Įteikite anytai šokolado plytelę, moterų žurnalą ar pan. Vėliau pereikite prie rimtesnių dovanų. Tiks įmantrus česnako spaudiklis arba porcelianinis puodelis. Per gimtadienius dovanokite ką nors įspūdingesnio – tai, kuo anyta galėtų pasigirti kaimynėms.

 

 

Šeštoji taisyklė: nekaltinkite

 

Kartais anytų gaila. Tik įsivaizduokite: juk kažkada jūsų anyta taip pat buvo jauna, taip pat bijojo tapti netikusia marčia… Kodėl gi moterys namie įveda kariškas taisykles?

 

Kur kas tikslingiau būtų, mielos anytos ir marčios, remtis nekaltumo prezumpcija. Matydamos, kad kita ką nors daro arba kalba ne taip, geriau užsimerkite, suskaičiuokite iki 40-ies ir mintyse pasakykite: „Ji nekalta. Ji gimė visai kitu laiku, kitoje šeimoje. Jos kitokie įpročiai ir kitoks skonis. Ją auklėjo kiti ir ji priprato gyventi kitaip. Ir ji man ne priešas. Aš geriau nusišypsosiu ir pasakysiu, kad ji protinga, gera ir supratinga“. Labai greitai abi suprasite, kad taip ir yra.