Vaiko teisių gynėjai pataria: pataria, kokias finansinio raštingumo pamokas galima išmokti vaikystėje

Kaip vaikams suprasti pinigų vertę, kada su jais pradėti kalbėti apie finansus ir kiek kišenpinigių duoti vaikui? Į šiuos klausimus atsakymų ieškota vaiko teisių gynėjų diskusijoje, kurioje dalyvavo vaiko teisių gynėja Augustė Šidlovskė, „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė ir ekonomikos mokytojas Aldas Uzdila.

Diskusiją „Vaikų finansinis raštingumas. Kada laikas pradėti mokytis?“ žiūrėkite „Vaiko teisių TV“ kanale. 

Vaiko teisių gynėja Augustė Šidlovskė pabrėžia, kad finansinis raštingumas nėra tik teorinės žinios – jis formuojasi kasdienėse situacijose, vaikams stebint tėvų elgesį ir įsitraukiant į paprastus finansinius sprendimus.

„Atsakyti, nuo kada pradėti mokyti vaiką finansinio raštingumo, sudėtinga – kiekvienas vaikas yra skirtingas. Tačiau net ir mažos kasdienės pamokos yra svarbios visiems. Su savo vaiku apie pinigų vertę pradėjome kalbėti dar prieš jam pradedant lankyti pirmą klasę“, – dalijasi vaiko teisių gynėja.

„Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė atkreipia dėmesį, kad jau ikimokyklinio amžiaus vaikai gali suprasti pinigų vertę, mokytis taupyti ir priimti nesudėtingus sprendimus. „Svarbiausia – ne tiek mokyti, kiek kuo anksčiau suteikti vaikams įgūdžių, kaip tvarkytis su pinigais. Tuomet natūraliai matome, kokių žinių vaikui trūksta“, – teigia ekonomistė.

Ekonomikos mokytojas Aldas Uzdila pabrėžia praktinių patirčių svarbą: „Niekada nėra per anksti, kai kalbame apie vaiko ugdymą. Pavyzdžiui, jei mažas vaikas nori sūrelio, verta duoti jam pinigų, kad pats galėtų jį išsirinkti ir nusipirkti – taip lengviau suprantama pinigų vertė.“

Atlygis už atsakomybes namuose ir gerus pažymius: už ar prieš?

Diskusijos pašnekovai pastebi, kad kartais tėvai už namų ruošos darbus vaikams moka. Tačiau A. Šidlovskė pabrėžia, jog piniginis atlygis už kasdienes pareigas neturėtų tapti pagrindine motyvacija. Anot jos, namų ruoša yra bendros atsakomybės dalis, o piniginis atlygis galėtų būti siejamas su papildomomis vaiko iniciatyvomis ar darbais.

A. Uzdila siūlo vaiko atsakomybę sieti su finansinėmis pasekmėmis – pavyzdžiui, neįvykdžius susitarimų, mažinti kišenpinigius. Vis dėlto J. Cvilikienė šiai pozicijai nepritaria ir teigia, kad „meduolio ir botago“ principas vaikų auklėjime ne visada veiksmingas. „Kur kas prasmingiau mokėti vaikui už darbus, kuriems samdytume pagalbą, pavyzdžiui, langų valymą,“– sako pašnekovė.

Kiek vaikui duoti kišenpinigių?

Kalbėdami apie kišenpinigius, diskusijos dalyviai pabrėžia, kad jų dydis turėtų priklausyti nuo vaiko amžiaus, brandos bei šeimos galimybių. Jaunesniems vaikams dažnai pakanka nedidelės sumos kasdienėms išlaidoms, pavyzdžiui, pietums mokykloje. Tačiau augant, poreikiai didėja – atsiranda išlaidos transportui, laisvalaikiui ar susitikimams su draugais.

J. Cvilikienė taip pat atkreipia dėmesį, kad šiuolaikiniai vaikai auga skaitmeninių atsiskaitymų aplinkoje, todėl keičiasi ir finansinio raštingumo ugdymas: „Finansinis pasaulis kasdien tampa vis sudėtingesnis, todėl svarbu, kad vaikai jame jaustųsi saugiai. Tėvų finansinės žinios dažnai nėra pakankamos, todėl svarbu mokytis kartu, kalbėtis apie pinigus ir neignoruoti šios temos.“

Diskusijoje akcentuota, kad kišenpinigiai yra svarbi priemonė mokytis planuoti, priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę. Taip pat pabrėžta, kad galimybė klysti yra būtina mokymosi dalis, padedanti geriau suprasti finansinių sprendimų pasekmes.

Ar vaikus įtraukti ir į finansinius sprendimus namuose?

Vaikų ir suaugusiųjų finansinio raštingumo mokytojas taip pat pastebi dažną įprotį pirkti impulsyviai. Anot pašnekovo, ši tendencija būdinga tiek vaikams, tiek suaugusiems: „Visada rekomenduoju atidėti sprendimo priėmimą. Įprastai 3 dienų atidėjimo taisyklė galioja mažesniems pirkiniams, mėnesio – didesniems. Per tą laiką turime laiko ramiai pasvarstyti: „Ar man tikrai to reikia?“

Vaiko teisių gynėjai pabrėžia, kad didžiausią įtaką vaikų finansiniams įpročiams daro šeima, todėl tėvams svarbu rodyti pavyzdį – planuoti biudžetą, atskirti poreikius nuo norų, atvirai kalbėti apie pinigus ir įtraukti vaikus į kasdienius sprendimus.

Diskusijos dalyviai sutaria, kad vaikų finansinis savarankiškumas turėtų būti ugdomas palaipsniui, atsižvelgiant į jų brandą. Svarbu padėti vaikams suprasti ribą tarp „noriu“ ir „reikia“ bei skatinti juos atsakingai dalyvauti šeimos finansiniame gyvenime.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Ryšių su visuomene skyrius.