Jaunieji tėveliai dažnai nekantriai laukia pirmųjų kartų atžalos gyvenime. Apklausos rodo, kad daugiau nei pusė gimdytojų pradeda itin nerimauti, jei mažylio raida šiek tiek atsilieka nuo medikų sudarytų rekomendacijų. Gydytojai ir mokslininkai pataria, ką svarbu žinoti, norint išjudinti pasyvią atžalą.

 

vaikai

Verstis – iki 6 mėnesių

 

Raida. Pagal vaiko raidos rekomendacijas, tėvams nereikėtų nerimauti, jeigu vaikas nenori verstis iki 6 mėnesių. Visgi pediatrai pastebi, kad dažniausiai atžalos virsti ant šono ar nuo pilvo ant nugaros pradeda 2–4 mėnesių. Nuo nugaros ant pilvo dažniausiai apsiverčia sulaukę pusmečio.

 

Pagalba. Kūdikių priežiūros specialistai pastebi, kad neretai didesnio svorio vaikai verstis pradeda vėliau. Tad norint paskatinti tai daryti, naudinga ne tik stiprinti nugaros, pilvo ir šoninius raumenis, bet ir parodyti mažyliui, kaip reikia verstis. Tarkim, atžalą paguldyti ant nugaros ir leisti jai kaire rankute įsikibti į suaugusiojo dešinę ranką. Priešingoje pusėje padėti daiktą, tarkim, žaislą ar veidrodėlį, ir po truputį raginti vaiką verstis. Pratimą rekomenduojama pakartoti kelis kartus į abi puses. Tuomet galima parodyti, kaip virsti nuo pilvo ant nugaros. Guldymas ant pilvo skatina vaiką laikyti galvą, o tuomet tobulėja jo liemens judesiai.

 

Griebti žaislą – iki 4 mėnesių

 

Raida. Pediatrai pastebi, kad jau antrąjį gyvenimo mėnesį kūdikis gali trumpai delne išlaikyti įdėtą bei akimis sekti ryškų žaislą. 4 mėnesių mažylis įprastai jau siekia jį sudominusio daikto ir griebia jį visu delnu, o sulaukęs pusmečio tiksliu judesiu paima žaislą. Tuomet mažasis gali jį perimti iš vienos rankos į kitą.

 

Pagalba. Norint, kad atžala pradėtų siekti daiktų rekomenduojama vystyti akių ir rankų koordinaciją. Tarkim, gulinčiam vaikui virš lovytės pakabinti žaislą ir jį iki 20 cm priartinti prie akių ar tiek pat nutolinti. Ši veikla dažniausiai mažylį sudomina, skatina daiktą siekti, griebti jį pirštais. Ant pilvo paguldyto vaiko dėmesį prikaustyti ir ranką tiesti link barškučio skatina žaislo padėjimas atokiau, leidimas jį palaikyti rankytėje bei čiulpti.

 

Atsisėsti – iki 8 mėnesių

 

Raida. Maždaug 5 mėnesių mažylis, suaugusiųjų paimtas už rankučių, gali pradėti riestis ir tarsi norėti atsisėsti. Po mėnesio kūdikis jau dažniau bando sėdėti, priekyje ar šonuose pasiremia rankomis, o sėdėdamas kėdutėje tiesia rankas į žaislus. Sulaukęs 7–8 mėnesių gali bandyti sėstis įsikibęs, sugebėti trumpai savarankiškai pasėdėti pasirėmęs rankomis priekyje. Po mėnesio mažylis jau geba trumpą laiką savarankiškai tvirtai pasėdėti, o sulaukęs 10-ties mėnesių sėdi ilgai ir tiesia nugara.

 

Pagalba. Pediatrai pastebi, kad tėvai, skubindami vaiką sėsti, jau nuo 4 mėnesių tai daryti jį skatina apkamšę pagalvėmis arba sodindami į vertikalią nešynę. Šiais atvejais, anot medikų, gali pradėti krypti atžalos stuburas. Jeigu vaikas jau rodo norą sėstis, tuomet galima jam šiek tiek padėti, tarkim, paskatinti sėstis laikantis už tėvų pirštų. Mažyliui galima padėti atsisėsti ant u formos pagalvėlės (suaugusiajam prilaikant) ar leisti įsitaisyti ant lotoso poza sėdinčio tėčio ar mamos kojų, nugaryte remiantis į gimdytojo pilvą.

 

Šliaužti ar ropoti maždaug 8 mėnesį 

 

Raida. 5–7 mėnesį kūdikis dažnai pradeda šliaužti, tačiau ši veikla mažylį gali sudominti ir apie 9 mėnesį. Visgi pastebima, kad vaikai kartais nešliaužia, bet iškart pradeda ropoti arba priešingai. Sulaukusi 10 mėnesių atžala gali iš sėdimos padėties atsistoti keturpėščia, o tuomet pasisūpuoti ant keturių. Po mėnesio ar dviejų mažylis be didelių pastangų jau gali keisti padėtis, vikriai ropoti.

 

Pagalba. Kūdikių priežiūros specialistai tikina, kad šliaužiojimas ir ropojimas yra itin svarbiraidos dalis, nors daugelis tėvų nori, kad šį etapą vaikas „prašoktų“ ir iškart pradėtų vaikščioti. Šių veiklų metu atliekami judesiai teigiamai veikia stuburo vystymąsi, stiprėja nugaros, rankų, delnų raumenys. Mokslininkai pastebėjo, kad ropoję ar šliaužioję vaikai rečiau patiria traumas nei tie, kurie iškart atsistojo ant kojų. Jeigu vaikas šiek tiek kelia užpakaliuką, jį reiktų paskatinti šliaužti ar ropoti lengvai stumtelint į priekį. Galima išbandyti ir kitus būdus: paguldyti vaiką ant pilvo, priglausti savo delną prie jo padukų ir vos stumtelėti. Norint, kad mažylis pradėtų šliaužti rekomenduojama po ant grindų gulinčio vaiko pilvu padėti suvyniotą audinio atraižą, kad mažasis išmoktų pilvą kilstelėti. Arba priekyje mažylio padėti žaisliuką, kad bandytų jį pasiekti. Galima namuose sukurti kliūčių ruožą, kad vaikas galėtų šliaužti ar ropoti po daiktais ar virš jų.

 

Stotis maždaug 8 mėnesių 

 

Raida. Statomas jau 6-erių mėnesių kūdikis gali tvirtai kojomis pilnu padu remtis į grindis. Mėnesiu ar dviem vėliau pastatytas, tačiau vis dar laikomas už liemens, gali pradėti šokčioti, o sulaukęs 9 mėnesių šį judesį lovytėje gali išbandyti ir pats. Prilaikomas už rankų, stovintis šio amžiaus vaikas jau gali išlaikyti pusiausvyrą. Sulaukęs 10 mėnesių jis pajėgia stovėti įsikibęs į lovytę ar į kitą daiktą. Po mėnesio ar dviejų mažylis jau gali prie atramos stotis pats.

 

Pagalba. Atlikti mokslininkų tyrimai rodo, kad vaiko stojimąsi ir vaikščiojimą lėtina vaikštynės ir šokliukai. Štai Dublino (Airija) mokslininkai stebėjo 109 mažylius ir paskaičiavo, kad 24 valandų ėjimas vaikštynėje vaiko savarankišką vaikščiojimą pavėlina 3,3 dienos, o stovėjimą – 3,7 dienomis. Apsisprendusiems jų neatsisakyti, rekomenduojama naudoti, kaivaikas jau moka savarankiškai sėdėti ir nedaugiau nei po 2 valandas kasdien maždaug kas 30 minučių darant pertraukas.Tėvams nereikėtų baimintis ir svirduliuojančio vaiko bandymų stotis. Anot medikų, tai treniruoja kojų raumenis ir skatina žengti pirmuosius žingsnius. Tad pastebėjus mažylio pastangas vertėtų jam pagelbėti. Tarkim, prilaikant atžalai leisti šokčioti (vystosi kojų raumenys, sąnariai, judesiai), norinčiam stotis užtikrinti atramą. Jau šiek tiek pastovintį rekomenduojama ne tik skatinti, bet ir jam padėti truputį prilaikant, taip mažylis pastovės ilgiau.

 

Vaikščioti – iki 14 mėnesių

 

Raida. Išmokęs atsistoti ir vedamas už abiejų rankų pirmuosius žingsnius vaikas įprastai žengia apie 11–12 mėnesį. Tačiau medikai pastebi, kad vaikščioti mažylis gali pradėti nuo 10 iki 14 mėnesio.

 

Pagalba. Medikai tikina, kad vaiko koordinacija lavėja tik tuomet, kai mažasis yra vedžiojamas, tad žengiantį rekomenduojama ne naudotis vaikštyne, bet patiems tėvams prilaikyti atžalą už rankyčių. Vaikštynėje nė minutės nepraleidusį iš pradžių patariama paskatinti žingsniuoti vietoje, tuomet į šonus, dar vėliau – į priekį. Kada vaikui reikia pradėti avėti batus, fiksuojančius čiurnos sąnarius, medikai vieningai nesutaria. Vieni ortopedai siūlo jų nepamiršti dar vaikui sėdint (kad priprastų prie apavo), kiti – atžalai pradėjus stovėti ar prieš žengiant pirmuosius žingsnius. Batukai mažyliui padeda jaustis tvirčiau ir labiau apsaugo nuo traumų.
 
Naudingi patarimai

 
  • Pratinti prie vandens. Geram vaiko raumenų, kaulų, raiščių vystymuisi įtakos turi ir maudynės šiltame vandenyje. Raumenų tonusui padeda užsiėmimai baseine. Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto mokslininkai pastebėjo, kad baseinus lankę kūdikiai ne tik pasižymėjo geresne pusiausvyra, bet ir anksčiau pradėdavo griebti daiktus bei jais domėtis.
 
  • Nepamiršti mankštos. Mokslininkai nustatė, kad tik gimęs kūdikis pastatytas ir prilaikomas atlieka panašius į žingsniavimą judesius. Netreniruojant mažylio tai jam pasimiršta jau apie  2–8 mėnesį. Norint, kad vaikui šis įgūdis išliktų, kasdien rekomenduojama bent 12 minučių mankšta. Vaikams pagal raumenų tonuso būklę gali būti skiriama įvairių pratimų, pavyzdžiui, su gimnastikos kamuoliais. Siūloma juos kartoti gulint tiek ant nugaros, tiek ant pilvo.
 
  • Masažuoti. Vaiko kūną naudinga švelniai pamaigyti, paglostyti, pakutenti. Galūnes – sulenkti ir ištiesti. Kiekvieną judesį rekomenduojama kartoti 5–10 kartų.
 

Specialistės komentaras

Gydytoja osteopatė, kineziologė, kineziterapeutė, biomedicinos mokslų dr. Jurgita Buivydienė

 

Kokios dažniausios priežastys lemia, kad kūdikis vėliau nei nurodoma rekomendacijose pradeda atlikti tam tikrus judesius?

 

Kiekvienam žmogui skirtas savas laikas, kuris priklauso nuo daugelio aplinkybių. Gerai sveikatai įtakos turi psichinė būsena, tarkim, paros režimas, mityba ir fizinis aktyvumas. Bėgant metams keičiasi ir vaiko raida – ji turi vis daugiau dedamųjų dalių. Remiantis moksliniais tyrimais, vaiko vystymasis priklauso ne tik nuo jau minėtų faktorių, bet ir nuo atėjimo į motinos įsčias, motinos ir tėvo tarpusavio santykių, jų psichinės būsenos, emocijų ir pan. Tam įtakos turi ir gimdymo ypatumai: patirtas stresas, tempas, epidūrinė nejautra, cezario pjūvio operacija, vaiko pridusimas ir pan., vėliau kūdikio žindymas, gimdyvės maistas, jos poilsis. Dėl šių priežasčių dažnai vaikams nustatomas padidėjęs (hipertonusas) arba sumažėjęs (hipotonusas) raumenų tonusas, pilvo diegliai, alergijos. Tiesa, tam tikro amžiaus vaikas gali nesivartyti, nesistoti, nesėdėti, neropoti ir dėl rimtesnių raidos ar sveikatos problemų. Vaiko raida priklauso ir nuo jo charakterio savybių: galbūt jis yra lėtas svajoklis ir stebėtojas arba priešingai – aktyvus bandytojas.

 

Ką vertėtų prisiminti tėvams, kurie nerimauja dėl atžalos raidos?

 

Vaikas tinginiukas gali būti ir protingesnis už kitus – jis pats renkasi sau patogiausią būdą gyventi. Jeigu atžala gimė sveika ir jos aplinka yra palanki augimui, ji vartysis, sėdės, ropos, vaikščios tada, kada jai reikės. Jeigu vaikas bus verčiamas daryti pratimus, tuomet galima sulaukti priešiškumo. Tad tėvams reikia mokėti jausti kūdikį, atpažinti jo poreikius, skausmą, norą bendrauti ir prisiglausti.

 

Rekomenduojama laikytis ir profilaktikos priemonių: tiek tėvams, tiek vaikui paisyti paros režimo, tinkamai maitintis, kuo daugiau būti ant žemės kartu, ne tik bendrauti, bet ir supti vaiką (taip aktyvinami centrinės nervų sistemos centrai). Gulint ant žemės dirba visos raumenų grupės, todėl net ir papildomai neatliekant pratimų vaikas geriau vystosi. Visgi dėl laiko ar kantrybės stokos tėvai stabdo vaiko fizinę raidą: didesnę dienos dalį mažylį nešioja, guldo į gultukus ir pan. Tuomet ir fiziniai pratimai, kurie per dieną trunka apie 30 minučių, vaiko augimui įtakos neturės.

 

Ar tiesa, kad berniukų vystymosi raida lėtesnė nei mergaičių, o antrojo kūdikio spartesnė nei pirmojo?

 

Skirstyti vystymosi pagal lytį ar gimimo laiką nereikėtų. Tiesa, kai gimsta antroji atžala, tėvai jau turi patirties, sąmoningumo, o jų požiūris į vaiko auginimą yra pasikeitęs – jie būna labiau atsipalaidavę, atsižvelgdami į vaiko poreikius moka organizuoti paros ritmą. Dėl šių priežasčių vėliau gimusių vaikų vystymasis gali būti spartesnis.

 

Įdomu

 
  • Apklausus 410 amerikiečių tėvų paaiškėjo, kad mergaitės ropoti pradeda vidutiniškai sulaukusios 8,4 mėnesių, o berniukai – 8,9 mėnesių.
  • 24% mergaičių ir 12 % berniukų šį raidos etapą išgyvena sulaukę vos 6 mėnesių, o 5 % dailiosios lyties ir 14 % stipriosios atstovų – sulaukę pirmojo gimtadienio.
  • XIX a. pr. 40 % amerikiečių vaikų neropodavo, nes drabužiai neleisdavo laisvai judėti.
  • Apklausus  4057 vaikus auginančius tėvus paaiškėjo, kad 69 % jų dėl darbo įsipareigojimų nematė tam tikrų vaiko raidos pirmųjų kartų.
  • 24 % gimdytojų gailisi nestebėję pirmųjų atžalos žingsnių.
  • Apklausus 318 tėvų, auginančių kūdikius, pastebėta, kad 17 % mergaičių ir 14 % berniukų sėstis pradėjo sulaukę vos 3 mėnesių.
  • Lankasterio universiteto (Anglija) mokslininkai tikina, kad 2–3 mėnesių kūdikių raida efektyviausiai vystosi mažyliams baseine pliuškenantis vidutiniškai 2 valandas per savaitę. Vandenyje rekomenduojama atlikti mankštą, tarkim, ant plūduriuojančio kilimėlio kūdikį pavartyti nuo nugaros ant pilvo, pašokdinti nuo baseino krašto ar leisti siekti plūduriuojančių žaislų.
  • Mokslininkai teigia, kad  2–3 mėnesių kūdikį kasdien palaikant vertikalioje pozicijoje ir su juo žaidžiant apie 15 minučių gerėja jo ropojimo, sėdėjimo ar vaikščiojimo raida.
  • Amerikiečių mokslininkai pastebėjo, kad vaiko migdymas ant nugaros 50 % sumažina staigios mirties sindromą, tačiau  lemia vėlesnę raidą. Nustatyta, kad ant nugaros miegantys vaikai dažnai praleidžia ropojimo etapą.