Kokiu žmogumi vaikas taps, lemia labai daug skirtingų veiksnių. Genetika, aplinka, kurioje auga, patirtys, materialinė ir socialinė padėtis, religija, populiarioji kultūra ir kt. Tačiau kone didžiausia reikšmė teikiama tėvų vaidmenims. Jie – patys pirmieji ir svarbiausi atžalos mokytojai ir autoritetai.

 

vaikai

Charakterį formuoja prigimtis ir aplinka

 

Mokslininkai, tyrinėjantys asmenybės formavimosi ypatumus, mano, kad asmens charakterį lemia genų kombinacijos ir aplinkos veiksnių sąveika. Dauguma sutinka, kad genai truputį svarbesni, lemia daugiau nei 60 % asmens charakterio savybių. Tai rodo tyrimai, atlikti su kartu arba skirtingose šeimose augusiais dvyniais. Iškelta prielaida, kad jei didžiausią įtaką žmogaus charakteriui daro genai, dvynius atskyrus ir užauginus skirtingose šeimose jų asmenybės vis tiek išliktų panašios. Švedijoje ištyrus 500 atskirai ir 600 kartu augusių dvynių paaiškėjo, kad jų asmenybes labiausiai lėmė genetika, o auklėjimo poveikis buvo mažesnis. Vokietijoje apklausus apie 2000 dvynių nustatyta, kad temperamentas, jautrumas stresui, sąžiningumas bei nuolaidumas – paveldimos charakterio savybės. Daugelį kitų būdo bruožų taip pat lemia tėvai, tačiau jie neperduodami genetiškai, o perimami – jų išmokstama. Pavyzdžiui, charakterio tipas perimamas iš vieno tėvų, su kuriuo atžala tapatinasi labiau. Taip pat svarbu, kaip suaugusieji ją auklėja, kokias savybes skatina, o kokias – slopina.

 

Kuriam charakterio tipui priskirti?

 

Pasak psichologų, kiekvieną žmogų galima priskirti tam tikram charakterio tipui. Jų yra 11: psichopatinis, šizoidinis, paranojinis, ribinis (isterinis), narcizinis, mazochistinis, depresinis, hiperaktyvus, vengiantis, demonstratyvus ir obsesinis. Šie tipai pavadinti pagal psichinių sutrikimų pavadinimus, tačiau nerodo, kad žmogus serga kuria nors liga. Jie parodo būdą, kaip asmenys tvarkosi su neigiamomis emocijomis. Mažų vaikų asmenybė ir charakteris dar tik formuojasi, todėl net gerai pažįstant savo atžalą gali būti sudėtinga, netikslu priskirti jį kuriam nors tipui. Tačiau galima atsižvelgti į tėčio ir mamos charakterio tipus, nes labai tikėtina, kad vaikas perims vieną jų. Šis tipas įgyjamas vaikystėje, išlieka visą gyvenimą, tačiau atskiras savybes įmanoma koreguoti netgi suaugusiesiems. Žinoma, tam reikia tvirtos valios.

 

Psichopatiniam charakteriuibūdinga pasiduoti impulsams, nepaisyti moralės normų, siekti adrenalino, meluoti, demonstruoti pranašumą prieš kitus, manipuliuoti, nejautrumas. Stiprinti blogąsias šio asmenybės tipo savybes gali nusikalstamas ar amoralus tėvų elgesys, fizinio ir emocinio kontakto su jais stygius (ypač tėčio nebuvimas berniukams), prastos ekonominės ir socialinės gyvenimo sąlygos, nepriežiūra, itin griežtas auklėjimas.

 

Šizoidinio tipo žmonės keistuoliai,atsiskyrėliai, mėgsta vienatvę. Lengvai pasiduoda aplinkinių emocijoms, gali būti labai gabūs vienoje srityje, bet jiems sunku tinkamai tvarkyti gyvenimiškas situacijas. Kai kurie tyrimai rodo, kad šio tipo asmenybės formavimąsi skatina perfekcionistai, meilės stokojantys ir nerūpestingi tėvai.

 

Paranojiniam charakteriui būdinga įtarumas, atsargumas, kaltų ieškojimas, įvairios baimės. Tačiau šio tipo asmenys turi didelių siekių ir stiprią motyvaciją. Dažnai užima valdančiąsias pozicijas. Paranojinio tipo bruožus gali stiprinti perdėtai atsargus ir baimingas suaugusiųjų elgesys.

 

Isterinio tipo žmonėsnegeba valdyti jausmų, yra labai nepastovūs, viską mato juodai arba baltai, chaotiški. Nepaiso kitų emocijų, dažnai piktnaudžiauja alkoholiu. Blogąsias savybes gali stiprinti emociškai nejautrūs, autoritariškai vaikus auklėjantys tėvai, kurie juos vertina tik už pasiekimus, o ne už tai, kokie yra. Neigiamą įtaką asmenybei gali daryti ir tėvų skyrybos, vieno iš gimdytojų mirtis.

 

Narcizinis charakteris būdingas perfekcionistams, kuriems svarbiausia išvaizda, įvaizdis, pasiekimai ir įvertinimas. Šio tipo savybės stiprėja, jei gimdytojai vaiką myli ne už tai, koks yra, o už laimėjimus. Neigiamus bruožus gali stiprinti pernelyg kontroliuoti linkę, liberalūs ir atlaidūs tėvai, nepamatuotas atžalos liaupsinimas arba itin griežta kritika. Taip pat išvaizdos sureikšminimas, suaugusiųjų rodomas manipuliavimo žmonėmis pavyzdys.

 

Mazochistinio tipo žmonės visą agresiją kreipia į save.Jį skatina kritiški, pikti tėvai. Tai geri asmenys, kurie stengiasi dėl aplinkinių, tačiau neretai jaučiasi neįvertinti ir dėl to skundžiasi, kaltina gimdytojus, yra nelaimingi. Šio tipo individams gyvenimą labai apsunkina itin griežti tėvai, kurie verčia vaikus jaustis taip, lyg nebūtų nusipelnę meilės, privalo kentėti psichologiškai ar kęsti skausmą už blogą elgesį.

 

Depresinio charakterio žmonės taip pat kreipia agresiją į save, bet dėl to nekaltina kitų. Jie atsidavę mylimam asmeniui, juo labai rūpinasi, nori kuo labiau susilieti. Aplinkiniais rūpinasi, kol visiškai pavargsta. Nemoka pykti, apsiginti, dažnai juos išnaudoja kiti. Neigiamus asmenybės bruožus stiprina tėvų depresija, priklausomybės, psichologinės vaikystės traumos.

 

Hiperaktyvaus tipo asmenys pasižymi aktyvumu. Ištikus nesėkmėms blaškymasis dar labiau padidėja. Negeba sukoncentruoti dėmesio, labai šnekūs, gali varginti aplinkinius. Neigiamą įtaką šio tipo asmenybėms daro alkoholio ir tabako vartojimas nėštumo metu, vaiko fizinių bei emocinių poreikių netenkinimas, nepriežiūra, psichologinis smurtas, dažnas barimas, bendravimo trūkumas.

 

Vengiantis charakteris būdingas užsidariusiems asmenims, kurie vengia, bijo viešumo, nejaukiai jaučiasi susipažindami su naujais žmonėmis. Mėgsta susikurti savo gyvenimo rutiną. Bijo ir tingi, vengia pradėti ką nors naujo, kritikos. Šio charakterio tipo neigiamus bruožus skatina emocinių poreikių netenkinimas vaikystėje bei bendraamžių atstūmimas.

 

Obsesiniam charakteriui būdinga pedantiškumas, laikytis taisyklių, punktualumas, tvarka, nuoseklumas, noras kontroliuoti kitus. Mėgsta veikti pagal kruopščiai parengtą planą. Pasižymi stipria savikontrole, bet menkai reiškia emocijas. Neigiamas savybes gali stiprinti pernelyg kontroliuojantys arba globėjiški gimdytojai, vaikystės traumos, t. y. įvairių rūšių smurtas.

 

Kaip stiprinti gerąsias savybes?

 

Kad ir koka atžalos charakterio tipas, svarbiausi jos asmenybę ir charakterį stiprinantys veiksniai vaikystėje – tėvų meilė, artimas ryšys su jais, pozityvus šiltas bendravimas. Suaugusiesiems patariama:

 

  • Elgtis gerai mokyti pavyzdžiais, patiems ugdant gerąsias charakterio savybes. Vaikai perima tai, ką mato ir girdi.
  • Stengtis tapti geresniais tėvais, nei buvo jūsų, nekartoti jų tėvystės klaidų.
  • Būti dėmesingiems atžaloms, stengtis atskleisti jų galimybes, pradėti ugdyti anksti.
  • Suvokti savo asmenybės trūkumus, spręsti psichologines problemas ir neleisti, kad jos neigiamai veiktų vaiko asmenybę.
  • Tvardyti neigiamas emocijas, vaiką auklėti be pykčio.
  • Mokyti gerumo aiškiai pasakant, kokius gerus darbus galėtų daryti. Tarkime, konkrečią dieną pasiūlyti mokykloje pastebėti nuskriaustą, pasistengti jam padėti, pasikalbėti, susidraugauti, pažaisti ir pan.

 

Įdomu

 

  • Tyrimai rodo, kad vaiko intelektą labiausiai (iki 75 %) lemia genai. Tačiau jo neugdant gabių tėvų atžalos protiniais gabumais niekuo nesiskirs nuo bendraamžių.
  • Asmens verslumui didžiausią įtaką daro ne genai, o šeimos pavyzdys. Vaikai, kuriuos augina verslininkai, turi 60 % didesnę tikimybę tapti verslininkais, palyginti su atžalomis, kurių tėvai – samdomi darbuotojai.
  • Charakterio savybės greitai supykti ir susierzinti labiau įgimtos bei paveldėtos nei įgytos. Dėl ypatingo genetinio ir cheminio mechanizmo kai kuriems asmenims labai sunku susitvardyti.
  • Vaikystėje fizinį ir psichologinį smurtą kentę mažamečiai užaugę pasižymi menka saviverte. Daugeliu atvejų jaučiasi bejėgiai, negalintys nieko pakeisti. Juos dažnai kamuoja depresija arba niūri nuotaika.
  • Vaikystėje patyrus žeminimą ir skausmą formuojasi nuolatinis įtarumas, nerimas ir nepasitikėjimas.
  • Ištirta, kad net iki 70 % smurtą kentusių atžalų suaugusios irgi smurtauja. Mat tokiu būdu pasąmoningai siekia atsikratyti bejėgiškumo ir baimės.
  • Smurtą patyrę vaikai dažnai tampa šalti, žiaurūs ir atstumiantys. Jie gali tapti nejautrūs skausmui, stokoti empatijos, vengti bet kokio psichologinio artumo.
  • Suaugusiesiems, vaikystėje kentėjusiems nuo smurto, neretai stinga tėvystės gebėjimų.

 

Specialisto komentaras

Aleksandras Segal, vaikų psichologas

 

Sąmoningai ugdant įmanoma suformuoti beveik visas pageidaujamas vaiko charakterio savybes. Tai labai priklauso nuo tėvų žinių, gebėjimų, išsikeltų tikslų. Pavyzdžiui, valią galima formuoti nuo ankstyvos vaikystės. Šiuo atveju labai svarbu, kokios sąlygos diktuojamos vaikui. Kai jis kažko nori, ar duodama greitai, ar iškeliami reikalavimai, ką pirmiausia turi padaryti. Antru atveju formuojama valia, mokoma pasiekti tikslą. Vėlesnėse raidos stadijose koreguoti charakterio savybes taip pat įmanoma, tačiau tampa sudėtingiau. Vieni asmenybės bruožai formuojasi ankstyvoje vaikystėje ir išlieka daugiau ar mažiau stabilūs visą gyvenimą. Tam tikrų specifinių savybių atsiranda vėliau. Pavyzdžiui, organizaciniai gebėjimai formuojasi ne nuo gimimo, o šiek tiek vėliau, kai atžala pradeda lankyti darželį, mokyklą. Pirmais gyvenimo metais už vaiką viską sprendžia, jo veiklas organizuoja dažniausiai mama.

 

Mažamečio elgesį tikrai galima formuoti ir koreguoti, tik reikia suprasti, kokie psichologiniai mechanizmai veikia. Tačiau taip pat derėtų suvokti, kad dviejų vienodų žmonių nėra, visiems negali tikti tie patys metodai. Taigi kiekvieno vaiko ugdymas irgi individualus.