Skyrybos sudrebina gyvenimo pamatus neatsižvelgiant į amžių. Suaugusiems vaikams skauda širdį ir kyla ne mažiau klausimų nei nepilnamečiams. Šeimos griūtis verčia iš naujo peržiūrėti vertybes, padeda atrasti naujus vaidmenis santykiuose ir išbando tolerancijos ribas.

 

Nauja realybėUnsuccessful,Relationships,,Failed,Marriage,,Relations,Break,Up,,Misunderstanding.,Silent,Sad

 

Tėvų skyrybos suaugusiems vaikams gali būti itin skausmingos, nors visuomenėje neretai manoma kitaip. „Mūsų kultūroje egzistuoja mitas, esą suaugusiųjų neturėtų paveikti tai, kad jų pagyvenę tėvai nebenori būti kartu“, – sako psichoterapeutė, knygos „Home Will Never Be the Same Again“ bendraautorė dr. Carol Hughes.

 

Dešimtmečius atliekami tyrimai, kaip skyrybos veikia nepilnamečius vaikus, tačiau apie jų poveikį suaugusiesiems duomenų vis dar labai mažai. Tuo pačiu metu vadinamųjų pilkųjų skyrybų skaičius sparčiai auga. Amerikos psichologų asociacijos duomenimis, 1990 m. ištuokos tarp 50-mečių ir vyresnių sudarė 8,7 %, o 2019 m. – jau 36 %. Pilkosios skyrybos dažnėja, nes žmonės gyvena ilgiau ir keičiasi požiūris į vertybes. „Daugelis savo laimę šiandien vertina labiau nei tradicinius įsipareigojimus „kol mirtis mus išskirs“. Galbūt partneriai toleravo vienas kitą, kol vaikai buvo maži ar gyveno po vienu stogu, tačiau senatvės kartu nebeįsivaizduoja“, – teigia C. Hughes.

 

Patyrę tuščio lizdo sindromą ir išsiskyrę tėvai pradeda gyvenimą nuo balto lapo, o jų vaikai mėgina susitaikyti su vienintelio stabilaus dalyko gyvenime – šeimos – griūtimi. Tai, kad atžalos jau perkopė 30-metį, nereiškia, jog skyrybos neapverčia jų pasaulio aukštyn kojomis. „Tėvų skyrybos dažnai sukelia suaugusiems vaikams stiprų kaltės jausmą, nes jie jaučiasi atsakingi ir tiki, kad galėjo padaryti ką nors, jog šeima išliktų“, – sako psichoterapeutė dr. Elizabeth Thayer. Po skyrybų suaugusioms atžaloms neretai tenka tarpininkų vaidmuo sprendžiant konfliktus, padidėja finansinė našta, prireikia skirti tėvams daugiau laiko, derinant tai su nuosava karjera ir šeimos gyvenimu.

 

Kelias priėmimo link

 

Nors neįmanoma paveikti tėvų sprendimo, galima kontroliuoti savo reakcijas. „Nesvarbu, kokio amžiaus esate, galite jausti kaltę, pyktį, atsakomybę ar apleistumą. Be to, atsižvelgiant į skyrybų aplinkybes, gali tekti patirti spaudimą stoti į vieno iš tėvų pusę, – sako E. Thayer. – Tačiau skirtumas tas, kad suaugusieji geba apdoroti savo jausmus. Jie suvokia, kokias emocijas išgyvena, ir gali jas išreikšti, o mažamečiai dažnai nesupranta, kas vyksta, todėl jų reakcijos pasireiškia pykčio protrūkiais.“

 

Didžiąją gyvenimo dalį tėvai buvo kartu, todėl lengva susitelkti į netektį. „Įprasta, kad skyrybas patyrę vaikai užstringa vadinamojoje „niekada“ fazėje, – pasakoja C. Hughes. – Kyla minčių, jog niekada nebematys tėvų viename kambaryje arba kad šeimos šventės niekada nebebus tokios, kokios buvo.“ Suaugusiojo akimis tėvų skyrybos gali būti net didesnė trauma, nes, palyginti su mažais vaikais, jie ilgiau patyrė, ką reiškia augti pilnoje šeimoje. „Žlunga viltys ir lūkesčiai dėl ateities, pavyzdžiui, bendrų atostogų ar pagalbos rūpinantis anūkais. Subyra svajonė apie idilišką tėvų senatvę artimųjų apsuptyje“, – atskleidžia psichologė. Tai gali neigiamai paveikti psichinę sveikatą ir būsimus santykius.

 

„Suaugę vaikai, išgyvenantys tėvų skyrybas, dažniausiai nepatiria staigios emocinės krizės, kaip nepilnamečiai, tačiau jiems neretai sustiprėja nerimas ir pasireiškia depresijos simptomai“, – teigia JAV Brigamo Jango universiteto mokslinių tyrimų plėtros specialistė dr. Brittany Freeze. Psichoterapeutė dr. E. Thayer taip pat įspėja, kad gali smukti pasitikėjimas savimi. Kai tėvams nepavyksta išsaugoti santuokos, kyla abejonių, ar panašus likimas neištiks ir asmeninių santykių, atsiranda įsipareigojimų baimė. „Pastebėta, kad pilkųjų skyrybų atveju labiau nukenčia ne viengungiai, o vaikai, jau sukūrę šeimas. Jiems didesnė tikimybė patirti skyrybas ateityje, nes gali būti, jog didžiąją gyvenimo dalį nematė sveikos santuokos ar konstruktyvaus konfliktų sprendimo pavyzdžio“, – teigia B. Freeze.

 

Bendravimo sunkumai

 

Dėmesys sau. „Kreipkitės į psichologą arba ieškokite palaikymo grupės, ypač jei jaučiate, kad tėvų skyrybos trukdo kasdieniam gyvenimui. Galbūt tėvai dažnai skambina patarimo, jaučiatės įtraukti į jų problemas arba pablogėjo miegas. Terapija suteikia galimybę išgyventi visus jausmus, neskirstant jų į gerus ar blogus. Tai svarbi priėmimo proceso dalis, – sako C. Hughes. – Be to, galite mokytis įgūdžių, kaip įsisąmoninti emocijas ir įvardyti jas tėvams, kaip atsikratyti situacijos neigimo bei gynybinių mechanizmų, kaip nustoti keisti tai, kas nuo jūsų nepriklauso.“

 

Dalijimasis informacija. Nepilnamečiai vaikai dažnai būna apsaugoti nuo skyrybų detalių, tačiau suaugusios atžalos dažnai įtraukiamos į konfliktus, pavyzdžiui, prašant pagalbos, patarimo ar užtarimo. Kartais tėvai pamiršta, kad vis dar yra tėvai, ir žiūri į sūnų ar dukrą kaip į kitą suaugusįjį, verčia stoti į vieno pusę, o tai skaldo šeimą. „Prieš kalbėdami su tėvais apie savo jausmus, pagalvokite, ką norite sužinoti apie skyrybų priežastis ir kas padėtų suprasti bei susitaikyti su faktu“, – sako B. Freeze.

 

Priežiūra. Pilkųjų skyrybų atveju yra tikimybė, kad bent vienas iš tėvų liks vienišas vyresniame amžiuje, ir vaikams teks rūpintis jo gerove. Mažiau sudėtinga, jei atžalos gyvena netoliese, sunkiau – jei jas skiria tūkstančiai kilometrų. „Bet kuriuo atveju, svarbu iš anksto pasikalbėti apie tai, ką galite ir ko negalite padaryti. Kitaip tariant, nustatykite ribas. Kartais reikia aptarti ne tik savaitgalio pietus, bet ir skambučių dažnį“, – pataria E. Thayer. Jei kyla nerimas dėl mobilumo ar sveikatos problemų, verta pasikonsultuoti su gydytojais ar pasitelkti socialinio darbuotojo pagalbą. Priežiūros naštą tikslinga dalinti tarp visų vaikų. „Jūs prisiimate atsakomybę už savo gyvenimą ir sprendimus, o tėvai – už savo pasirinkimą“, – primena specialistė.

 

Tarpininkavimas. „Ne vaikų pareiga stengtis, kad tėvai sutartų ar bent toleruotų vienas kitą per šventes. Tai tėvų darbas. Kuo geriau jie susitvarko su skyrybomis, tuo mažiau atsakomybės už šeimos santykių palaikymą tenka vaikams. Jei tėvai bendrauja tarpusavyje, neleidžia vaikams jaustis, lyg reikėtų pasirinkti pusę, stengiasi sugyventi taikiai, atžalos patiria mažiau streso valdant konfliktus“, – priduria E. Thayer. Jei nerimaujama dėl bendrų šeimos švenčių, verta atvirai pasikalbėti apie baimes. C. Hughes rekomenduoja: „Mama, aš tave labai myliu ir norėčiau, kad ateitum į mano gimtadienį. Tačiau jei negali būti draugiška tėčiui, prašau nedalyvauti. Galbūt reikia daugiau laiko, kad visi galėtume susirinkti drauge.“ Svarbu suprasti, kad nutrūko santuoka, o ne šeima. Tiek tėvai, tiek vaikai turi koreguoti savo elgesį taip, kad santykiai tęstųsi.

 

Nauja pradžia

 

Vienišių klubas. „Pilkųjų skyrybų paradoksas tas, kad tiek tėvai, tiek vaikai dažnai atsiduria pažinčių ir romantinių santykių stadijoje. Tėvai gali atvirauti apie pasimatymus, o jei vaikai jaučiasi nepatogiai, svarbu nustatyti ribas, – pataria B. Freeze. – Pasakykite, kokių detalių nenorite girdėti ir kokia informacija skaudina.“ Išsiskyrę tėvai paprastai neskuba pristatyti naujos antrosios pusės šeimai, kol neįsitikina santykių rimtumu. Priešingai nei vaikystėje, suaugusios atžalos gali pasirinkti – bendrauti ar ne.

 

Atmetimo reakcija. „Atminkite, kad neprivalote draugauti su naująja tėvų pasija. Aiškiai tai pasakykite. Galite diplomatiškai užsiminti, kad džiaugiatės jų laime, tačiau nesate pasirengę susitikti ar įsileisti šį žmogų į savo gyvenimą, – pataria C. Hughes. – Reikia tikėtis, kad tėvai supras – jūs vis dar liūdite dėl iširusios šeimos, net jei jie džiaugiasi naujais partneriais. Pokalbiai gali būti nemalonūs, bet būtini norint nustatyti ribas ir prisitaikyti prie pokyčių.“ Tačiau svarbu įsisąmoninti, kad tėvai turi teisę gyventi savo gyvenimą ir atsivesti antrąją pusę į bendras šeimos ar giminės šventes.

 

Lėta adaptacija. „Pirmiausia pripraskite prie minties, kad tėvai užmezgė naujus santykius, vėliau prisitaikykite prie pakitusios šeimos dinamikos ir papildomų žmonių artimiausiame rate. Pradėkite pažintį nuo neįpareigojančio susitikimo prie kavos, o ne nuo kalėdinės užstalės, – pataria E. Thayer. – Neskubėkite įtraukti vaikų – tėvų anūkų, kad jie neprisirištų per anksti. Jei naujieji santykiai iširs, patirs papildomą traumą.“

 

Situacijose, kai kyla konfliktas ar kažkas nepatinka, svarbu ne kaltinti naują partnerį, o paanalizuoti, kokie poreikiai lieka nepatenkinti. „Galbūt skaudu matyti tėvą su kita moterimi, ypač jei mama sunkiai išgyveno skyrybas. Bet reikia suprasti, kad tėvai greičiausiai išsiskyrė, nes manė, jog tai teisingas sprendimas tiek sau, tiek šeimai. Kai pamatysite tėvus laimingus kaip asmenybes, tikėtina, patys tapsite laimingi ir ramūs dėl ateities“, – atskleidžia B. Freeze.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė