Viena labiausiai paplitusių priežasčių, kodėl šunys pakliūva į dresuotojų rankas, yra baimė. Nepaisant fakto, kad nuo prijaukinimo praėjo tūkstančiai metų, augintinius gąsdina petardos, sirenos, automobilių gausmas ir kiti technologiniai veiksniai. Taip pat egzistuoja socialinis nerimas, susijęs su nepažįstamais žmonėmis ir gentainiais.

 

Baimės akys didelėsPortrait,Of,An,Adorable,Dachshund,-,Isolated,On,Grey,Background.

 

Trumpalaikė baimė yra normali emocija, būdinga daugeliui rūšių ir padedanti išgyventi grėsmingoje situacijoje. Kita vertus, bailumas gali būti individualus bruožas. Stipri, neadekvati dirgikliui, ilgai trunkanti, dažnai pasikartojanti emocija tampa elgesio problema, nes sutrikdo įprastą šuns gyvenimą. Baimė apriboja vystymąsi ir socializaciją. Gyvūnas nenori tyrinėti aplinkos ir bendrauti, nesijaučia saugus viešose vietose. Ilgainiui baimė lemia stresą ir ligas.

 

Probleminis elgesys liūdina šeimininką. Kyla įvairių jausmų – nuo nusivylimo ir bejėgystės, kad negali padėti augintiniui, iki nerimo ir įtampos, jog agresyvus keturkojis pakenks aplinkiniams, taip pat pavydo, kad kiti žmonės gali vestis bičiulius į viešas erdves. Didėja atsiribojimas nuo visuomenės.

 

Atsižvelgiant į dirgiklį, šunų baimes galima skirstyti į dvi kategorijas: socialinę ir nesocialinę. Pirmoji orientuota į gentainius ir nepažįstamus žmones. Šuo atsisako žaisti, kontaktuoti su kitais gyvūnais, slepiasi, vengia žmonių, gali pulti gindamasis. Apie tokius sakoma, kad yra nedraugiški. Antroji kategorija orientuota į garsus (sprogimai, perkūnija), situacijas (važiavimas automobiliu, nagų kirpimas, vizitas į kirpyklą), aplinką (aukštį, paviršius, šešėlius ir pan.). Viena ar kita baimė nustatoma iki 44 % augintinių.

 

Socializacijos lygis

   

Palankiausias metas supažindinti šuniuką su aplinka yra amžius nuo 7 savaičių iki 4 mėnesių. Tinkama socializacija sumažina įvairių baimių riziką. Jauniklių nervų sistema nėra brandi, todėl imli naujai informacijai. Neigiami įvykiai jauname amžiuje sėja baimę ir lemia netinkamą elgesį. Pozityvi patirtis skatina brandžią, adekvačią reakciją į dirgiklius, norą bendrauti ir tirti aplinką. Helsinkio universiteto (Suomija) mokslininkai skelbia, kad bailumą ar drąsą gali nulemti nujunkymo laikas. Optimaliausia keliauti į naujus namus – nuo 8 sav. amžiaus. Ankstyvas arba labai vėlyvas atskyrimas nuo vados susijęs su silpnesne adaptacija ir mažesne socializacija. Kitaip tariant, praleidus tinkamą momentą pakinta raida. Vėliausias atskyrimo terminas – 12 savaičių. Kita vertus, nedrąsūs šuniukai (introvertai) iškeliauja į naujus namus vėliausiai, išlieka jautrūs visą gyvenimą. Tačiau tai susiję ne su socializacijos stoka, o su individualiu charakteriu.

 

Veislės įtaka

   

Remiantis moksliniais duomenimis, reakciją lemia veislė, pavyzdžiui, ispanų vandens šunys ir šelčiai dažniausiai yra atsargūs, įtarūs, vengia nepažįstamų gentainių ir žmonių, o airių kviečiaspalviai terjerai – vieni drąsiausių. Čihuahua ir borderkoliams dažniau būdinga kitų šunų baimė, o miniatiūriniai šnauceriai nesutaria su praeiviais gatvėje. Kai kurios veislės stereotipiškai laikomos reaktyviomis, pavyzdžiui, Romanijos vandens šuo, Džeko Raselo terjeras. Kitos priešingai – vadinamos labai drąsiomis, pavyzdžiui, vokiečių aviganis, bulterjeras. Reikšmingą vaidmenį atlieka gyvūno dydis. Mažo ūgio keturkojai yra bailesni, dažniau jaučia grėsmę palyginti su dideliais. Kita vertus, nykštukinės veislės nepakankamai dresuojamos ir socializuojamos, kas lemia elgesio problemas. Dekoratyvinių šunų nepageidaujamas elgesys toleruojamas labiau, palyginti su didesniais gentainiais. Manoma, kad mažesnių šunų reaktyvumas ir mažas atsparumas stresui gali būti nulemtas genetikos.

 

Mieste daugiau baimių

 

Įdomu, jog baimes gali lemti šuns gyvenamoji aplinka. Miesto keturkojai yra atsargesni ir labiau įtarūs, palyginti su kaimiečiais. Kai kurie veterinarijos gydytojai pastebi, kad didmiesčių augintiniams dažniau diagnozuojami psichikos sutrikimai, pavyzdžiui, nerimas, obsesinis kompulsinis sindromas, hiperaktyvumas. Rizikos grupėje – gyvūnai, laikomi mažuose butuose ir paliekami vieni didžiąją dienos dalį. Spėjama, kad būkles lemia kelių veiksnių kombinacija: šėrimas, aplinkos toksinai, stresas, prasta socializacija. Miestuose gausu dirgiklių, tokių kaip staigus ir garsus triukšmas, galintis sukelti su baime susijusias ir kitas elgesio problemas. Kita vertus, kaimo šunys žymiai rečiau kontaktuoja su gentainiais ir svetimais žmonėmis, ypač vienkiemiuose, gyvena gamtos apsuptyje, toliau nuo šiuolaikinių technologijų. Šios tendencijos tinka keturkojams, kurie laikomi voljeruose ir kurie periodiškai paleidžiami palakstyti, tačiau netaikomi tiems, kurie vis dar rišami prie grandinės.

 

Kalytės pralaimi patinams

 

Tyrimai rodo, kad kalytės įprastai bailesnes nei šunys, o sutikusios nepažįstamų gentainių ar žmonių atsitraukia ir laikosi saugaus atstumo. Savybė susijusi su estrogenais ir oksitocinu, kurie skatina saugoti vados jauniklius. Kalytės rečiau puola į konfrontaciją, nebent su tos pačios lyties atstovėmis. Sterilizuoti augintiniai labiau reaguoja į dirgiklius, galimai dėl lytinių hormonų, kurie daro įtaką smalsumui, bendravimui, poravimosi elgesiui, stokos. Nustatytas reikšmingas ryšys tarp lyties ir sterilizacijos. Nekastruoti patinai yra žymiai drąsesni, palyginti su nesterilizuotomis kalėmis, tačiau operuoti abiejų lyčių gyvūnai gali būti vienodai bailūs. Įdomu, kad pašalinus lytines liaukas didėja nepasitikėjimas gentainiais, tačiau nepakinta reakcijos į triukšmą ar praeivius. Gali būti, kad eliminavus feromonus šunims sunkiau komunikuoti tarpusavyje. Ramus šuo po kastracijos gali tapti agresyvus gentainių atžvilgiu. Egzistuoja priešingas pavyzdys, kai reaktyvūs patinai operuojami, kad sušvelnėtų elgesys ir palengvėtų dresavimas.

 

Amžiaus faktorius

 

Vyresni šunys mažiau bijo gentainių, galbūt dėl hierarchijos struktūros. Pasitikėjimas ypač išauga nuo 6 metų amžiaus. Panaši tendencija stebima nepažįstamų žmonių atžvilgiu. Baimės mažėjimas su amžiumi rodo, kad šunys gali priprasti prie dirgiklių ir sukurti strategijas, kaip susidoroti su tokiomis situacijomis. Be to, jautrių keturkojų šeimininkai taip pat gali pritaikyti savo taktikas ir sąmoningai vengti situacijų, kuriose šuo jaučiasi nepatogiai ir bijo. Reikia atsižvelgti, kad su metais silpsta augintinių klausa ir rega, todėl mažėja reakcijos į įvykius. Suprantama, kad nepažįstama aplinka gąsdina jauniklius. Pasirodo, jauni šunys (4–6 m. amžiaus) yra jautriausi iš visų suaugusių individų. Šiuo metu jiems gali trūkti šeimininkų dėmesio (jei nekartojamos išmoktos komandos), susilpnėja socializacija (jei šeimoje gimė vaikas ir sumažėjo kelionių). Ilgas buvimas namuose didina jautrumą dirgikliams.

 

Mokytis ir dar kartą mokytis

 

Šunys, kurie nėra dresuojami privačiai ar specialiose mokyklose, neauklėjami ir nemokomi komandų, dažniau bijo nepažįstamų dalykų. Anot Helsinkio universiteto mokslininkų, minimalus užsiėmimų skaičius, galintis pagerinti augintinio elgesį, – bent vienas kartas per savaitę. Taisyklių įsisavinimas itin svarbus šuns paauglystės laikotarpiu, t. y. nuo 4 iki 9 mėn. amžiaus, tačiau kartoti ir priminti reikia visą gyvenimą. Mieste laikomų šunų baimės glaudžiai susijusios su laiku, kurį jie praleidžia lauke. Augintiniai, kurie gatvėse ir parkuose vaikšto mažiau nei 2 val. per dieną, dažniau bijo gentainių ir nepažįstamų žmonių, palyginti su tais, kurie lauke būna daugiau kaip 3 val. Manoma, kad dresūra ir fizinis aktyvumas (ilgi pasivaikščiojimai, žaidimai) patenkina specifinius poreikius ir mažina stresą. Įspūdžių gausi patirtis, kai šuo keliauja su šeimininku, padeda užmegzti pasitikėjimu grįstus santykius bei didina prisitaikymą prie besikeičiančių aplinkybių. Keturkojis jaučiasi saugus ir bijo mažiau. Kita vertus, šeimininkas gali nenorėti dresuoti bailaus augintinio, kurio reakcijos – ūmios ir sunkiai valdomos, nes tai kelia daug streso ir nepatogumų. Jei gyvūnas vis dažniau paliekamas namuose ir nemokomas susidoroti su baimėmis, niekada ir neišmoksta, tačiau praranda galimybę gyventi spalvingą gyvenimą.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė