Skauda kūną – gydyk sielą

Lina Kalnikaitė

Vis dažniau kalbama apie tai, kad fizinė savijauta glaudžiai susijusi su emocine būsena, patiriamu stresu ir vidiniais išgyvenimais. Kur baigiasi medicininiai paaiškinimai ir prasideda gilesni savęs pažinimo ieškojimai? Į šiuos ir kitus klausimus atsako energetinių praktikų specialistė Lina Kalnikaitė.

Vis dažniau kalbama apie kūno ir emocinės būsenos ryšį. Kaip jį aiškinate ir kokią vietą jis užima jūsų veikloje?

Mano požiūriu, kūnas ir emocinė būsena yra glaudžiai susiję. Per savo praktiką ne kartą įsitikinau, kad ilgalaikis stresas, slopinamos emocijos, vidiniai konfliktai ar nuolatinis savo poreikių ignoravimas anksčiau ar vėliau atsispindi ir fizinėje savijautoje.

Todėl mano darbe šis ryšys užima labai svarbią vietą – visada ieškau ne tik to, kas vyksta, bet ir kodėl tai vyksta. Man svarbu suprasti visą žmogaus istoriją – jo išgyvenimus, emocinę būseną ir tai, kas galėjo turėti įtakos dabartinei savijautai. Tik tada galiu dirbti ne su pasekmėmis, o su tuo, kas slypi giliau.

Kada fizinis skausmas gali būti ne tik medicininė, bet ir emocinė ar dvasinė problema? Kokie ženklai tai išduoda?

Pirmieji pokyčiai prasideda ne fiziniame kūne, o žmogaus energetiniame lauke. Jame atsiradęs disbalansas kurį laiką gali būti nejaučiamas, tačiau ilgainiui ima keistis savijauta – atsiranda energijos stoka, vidinis sunkumas, nuolatinė įtampa, dingsta gyvenimo džiaugsmas, o kartais ir aiškus krypties pojūtis.

Jei šie signalai ilgą laiką ignoruojami, kūnas pradeda kalbėti garsiau. Ir fizinis skausmas dažnai tampa ne pradžia, o pasekme – ženklu, kad žmogus per ilgai nepaisė vidinės būsenos. Tai nereiškia, kad kiekvienas skausmas yra emocinės ar dvasinės kilmės. Tačiau tokiais atvejais verta pažvelgti plačiau ir ieškoti ne tik fizinių, bet ir emocinių bei energetinių priežasčių.

Kaip atskirti, kada verta ieškoti emocinių ar dvasinių negalavimo priežasčių, o kada svarbiausia nedelsti ir kreiptis į gydytoją?

Jeigu skausmas yra ūmus, intensyvus, lydi aukšta temperatūra, kraujavimas, staigus organų veiklos sutrikimas ar kiti pavojingi simptomai – pirmenybė visada tenka tradicinei medicinai. Gydytojai suteikia būtinąją pagalbą, suvaldo ūminę būklę ir apsaugo gyvybę.

Dvasinės ir emocinės paieškos niekada neturi pakeisti būtinojo gydymo – jos turi jį papildyti. Geriausias rezultatas pasiekiamas tuomet, kai veikiama išvien: medicina sutvarko fizines pasekmes kūne, o energetinės ir dvasinės praktikos padeda pašalinti šaknį – priežastį, kodėl ta liga ar skausmas apskritai atsirado.

Kokios gyvenimo situacijos ar išgyvenimai dažniausiai atsispindi fizinėje savijautoje?

Dažniausiai fizinėje savijautoje atsispindi ilgalaikis stresas, netektys, skyrybos, konfliktai šeimoje ar darbe, finansinis nesaugumas, perdegimas, neišsakytos emocijos, ilgą laiką slopinamas pyktis, baimė, kaltė. Taip pat situacijos, kai žmogus nuolat ignoruoja savo poreikius, palaiko toksiškus santykius, dirba nemėgstamą darbą arba ilgą laiką gyvena nuolatinėje įtampoje.

Tačiau iš savo praktikos matau dar vieną dalyką – daugelis žmonių pripranta prie tokios savijautos. Jie ima manyti, kad nuolatinis nuovargis, įtampa ar skausmas yra natūrali gyvenimo dalis arba neišvengiama amžiaus pasekmė. Mano požiūriu, kūnas taip siunčia signalą, kad kažkas gyvenime ar vidinėje būsenoje reikalauja dėmesio ir pokyčių.

Jeigu žmogų nuolat vargina skausmai ar nuovargis, tačiau medicininiai tyrimai rimtų sutrikimų nerodo, nuo kokių pokyčių rekomenduotumėte pradėti?

Jeigu medicininiai tyrimai rimtų sutrikimų nerodo, pirmiausia rekomenduočiau nenumoti į tai ranka ir nesusitaikyti su mintimi, kad „taip tiesiog yra“. Nuolatinis nuovargis ar skausmas nėra būsena, prie kurios reikėtų priprasti.

Tokiu atveju siūlyčiau pradėti nuo konkrečių dalykų – įvertinti miego kokybę, fizinį aktyvumą, mitybą, kasdienius įpročius ir rutiną. Ar normaliai ilsitės? Ar skiriate laiko atsipalaidavimui ir kokybiškam poilsiui? Taip pat verta atkreipti dėmesį į ilgalaikį stresą ir jo šaltinius, nes jie daro didelę įtaką savijautai.

Svarbiausia – ne kuo greičiau nuslopinti simptomą, o suprasti, kodėl jis apskritai atsirado ir tik radus priežastį galima tikėtis ilgalaikių pokyčių.

Jūsų praktikoje turbūt netrūksta istorijų, kai pasikeitęs žmogaus santykis su savimi pakeitė ir jo savijautą. Koks atvejis labiausiai įsiminė?

Per savo praktiką mačiau ne vieną istoriją, kai pasikeitus žmogaus požiūriui į save keitėsi ir jo savijauta. Vienas labiausiai įsiminusių atvejų buvo klientas, kuris ilgą laiką gyveno nuolatinėje įtampoje, visų poreikius kėlė aukščiau už savuosius ir nekreipė dėmesio į siunčiamus kūno signalus.

Didžiausias lūžis įvyko ne per vieną dieną. Jis prasidėjo tada, kai žmogus leido sau sustoti, pažvelgti į savo gyvenimą ir prisiimti atsakomybę už vidinę būseną. Nuo to momento pradėjo keistis ne tik jo emocinė būsena, bet ir fizinė savijauta. Tokios istorijos man primena, kad kūno pokyčiai dažnai prasideda nuo vidinių pokyčių.

Kaip bėgant metams keičiasi emocinės ir dvasinės sveikatos suvokimas?

Manau, kad iš esmės žmonės labai nepasikeitė. Daugelis vis dar pirmiausia ieško greito sprendimo – kaip kuo greičiau atsikratyti nemalonių pojūčių ar problemos. Tik tada, kai įprasti būdai nepadeda, dalis jų pradeda ieškoti gilesnių priežasčių ir domėtis savo emocine ar dvasine būsena.

Tačiau pastebiu ir kitą tendenciją – vis daugiau žmonių nesigėdija apie tai kalbėti. Temos, kurios anksčiau buvo laikomos tabu, šiandien aptariamos daug atviriau. Tai padeda žmonėms lengviau ieškoti pagalbos ir daugiau dėmesio skirti ne tik fizinei, bet ir vidinei savijautai.

Jeigu šio interviu skaitytojas prisimintų tik vieną jūsų mintį apie kūno ir vidinės savijautos ryšį, kokia ji būtų?

Nereikėtų laukti, kol kūnas pradės kalbėti skausmu. Kuo anksčiau išmokstame pastebėti savo emocinę, fizinę ir energetinę būseną, tuo daugiau galimybių turime pasirūpinti savimi laiku.

Autorė Jūratė Survilė