Senovės Egipte magija buvo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis. Tikėta, kad žodžiai, slapti ritualai ir dievų vardai gali apsaugoti nuo ligų, atbaidyti piktąsias dvasias ir padėti įveikti priešus. Šias paslaptis geriausiai išmanė žyniai, kuriems buvo priskiriama ypatinga galia – gebėjimas per magiją kreiptis į dievus ir net paveikti jų valią.

 

Pasaulį gaubusi magijaScene,From,The,Tomb,Of,Inherkhau,Showing,Him,In,Front

 

Senovės egiptiečių pasaulyje magija nelaikyta neįprastu ar antgamtiniu reiškiniu – ji buvo kasdienio gyvenimo dalis. Egiptiečiai ją vadino heka. Pagal jų mitologiją, būtent šia galia dievas kūrėjas naudojosi kurdamas pasaulį. Tikėta, kad magiškų galių turi tiek dievai, tiek žmonės, tačiau ne kiekvienas mokėjo jomis tinkamai naudotis. Tam reikėjo išmanyti šventuosius tekstus, žinoti dievybių vardus, suprasti simbolių reikšmes ir laikytis griežtų ritualų.

 

Senovės egiptiečiai tikėjo, kad magija gali paversti simbolinius veiksmus tikrove. Ištartas užkeikimas, sudaužyta figūrėlė ar ant kūno nešiojamas amuletas, jų įsitikinimu, galėjo pakeisti žmogaus gyvenimą. Magiją pasitelkdavo siekdami apsisaugoti nuo nelaimių, gydyti ligas, užtikrinti sėkmingą gimdymą, apsaugoti namus ir net paveikti politinius įvykius. Magijos naudojimas savaime nebuvo laikomas blogiu – svarbiausia buvo tikslas ir aplinkybės. Ji galėjo padėti išsaugoti gyvybę, bet taip pat buvo naudojama siekiant pakenkti priešams.

 

Žyniai – dievų paslapčių saugotojai

 

Didžiausią autoritetą magijos srityje turėjo šventyklų žyniai. Jie laikyti slaptų žinių, kurias dievai perdavė žmonėms, saugotojais. Tikėta, kad šios žinios padeda apsisaugoti nuo likimo smūgių ir įveikti nematomas grėsmes. Ypatingą vietą tarp jų užėmė žyniai skaitovai, dar vadinti kheri-heb. Jie mokėjo skaityti senovinius religinius ir maginius tekstus, saugomus šventyklų bei valdovų rūmų bibliotekose. Raštingumas senovės Egipte nebuvo plačiai paplitęs, todėl gebėjimas skaityti rodė išskirtinę žmogaus padėtį visuomenėje.

 

Apie šiuos žynius pasakota neįtikėtinų istorijų. Jiems priskirta galia atgaivinti iš vaško nulipdytus gyvūnus ar net priversti ežero vandenis atsitraukti. Tačiau žyniai skaitovai atlikdavo apeigas, skirtas faraonui apsaugoti ir mirusiesiems padėti atgimti pomirtiniame pasaulyje. Jie skaitydavo užkeikimus, vadovaudavo ritualams ir prižiūrėdavo, kad šventos apeigos būtų atliekamos nustatyta tvarka. I tūkstantmetyje pr. Kr. dalį šių funkcijų, kaip rodo išlikę šaltiniai, perėmė magijos praktikuotojai, vadinti hekau.

 

Ne visi magija užsiimantys žmonės priklausė aukščiausiems šventyklų sluoksniams. Egipte veikė ir įvairių sričių specialistai. Deivės Sechmetos žyniai garsėjo gydymo ritualais. Ši deivė buvo siejama su ligomis ir epidemijomis, tačiau tikėta, kad jos tarnai taip pat gali padėti nuo jų apsisaugoti. Žemesnę padėtį užėmė skorpionų kerėtojai, maginėmis priemonėmis mėginę apsaugoti žmones nuo nuodingų gyvių. Užkeikimus naudojo ir pribuvėjos, vaikų prižiūrėtojos bei moterys, į kurias kreiptasi siekiant išsiaiškinti, kokia dvasia ar dievybė galėjo sukelti nelaimę.

 

Slapti užkeikimai ir magiškos lazdelės

 

Magijos ritualams reikėjo kruopščiai pasirengti. Palankiausiu laiku laikyta aušra, kai prasidedanti diena simbolizavo atsinaujinimą. Prieš atlikdamas apeigas, magas turėjo pasirūpinti ritualine švara: susilaikyti nuo lytinių santykių, vengti kontakto su rituališkai nešvariais laikytais žmonėmis, išsimaudyti ir apsivilkti švarius arba naujus drabužius.

 

Svarbią vietą apeigose užėmė magiškos lazdelės. Kai kurie magijos praktikai nešiodavosi metalines lazdeles, vaizduojančias su magija siejamą gyvatės pavidalo deivę. II tūkstantmetyje pr. Kr. naudotos ir pusmėnulio formos dramblio kaulo lazdelės, išraižytos grėsmingų dievybių atvaizdais. Šie daiktai simbolizavo mago galią iškviesti galingas būtybes ir priversti jas paklusti. Ant lazdelių pavaizduotos dievybės turėjo kovoti su blogio jėgomis ir saugoti ritualų dalyvius.

 

Ypač vertinti rašytiniai užkeikimai. Skaityti ir rašyti mokėjo tik nedidelė visuomenės dalis, todėl maginių tekstų rinkiniai tapdavo brangiu šeimos turtu, perduodamu iš kartos į kartą. Užkeikimą paprastai sudarydavo dvi dalys: ištariami žodžiai ir nurodymai, kokius veiksmus reikia atlikti. Tikėta, kad net menkiausia tarimo klaida gali susilpninti apeigų poveikį. Ypač svarbu buvo tiksliai ištarti slaptus dievų vardus.

 

Žodžiais būdavo sustiprinama amuletų, statulėlių ar specialiai paruoštų mišinių galia. Kai kuriuose maginiuose receptuose minimi šiandien neįprastai skambantys ingredientai, pavyzdžiui, juodo šuns kraujas ar sūnų pagimdžiusios moters pienas. Ritualuose taip pat naudota muzika, šokiai ir įvairūs judesiai. Trepsėjimas, rodymas pirštu ar garsus šauksmas galėjo tapti svarbia užkeikimo dalimi.

 

Nuo ko saugojo magija?

 

Senovės egiptiečiai daugelį nelaimių siejo su nematomų jėgų veikimu. Tikėta, kad ligas, nelaimingus atsitikimus, skurdą ar nevaisingumą sukelia supykusios dievybės, mirusiųjų dvasios, demonai ar priešiški burtininkai. Todėl magija lydėjo žmogų nuo gimimo iki mirties. Ypatingą apsaugą stengtasi užtikrinti nėščiosioms, gimdyvėms ir mažiems vaikams. Tikėta, kad garsūs šauksmai ir barškučių, būgnų bei tamburinų skleidžiami garsai gali atbaidyti priešiškas dvasias. Kai kurios dramblio kaulo lazdelės buvo naudojamos simboliniam apsauginiam ratui aplink gimdymo ar kūdikio priežiūros vietą nubrėžti. Ant jų išraižytos grėsmingos būtybės vaizduotos puolančios gyvates ir kitus blogio įsikūnijimus.

 

Namų apsaugai ypač svarbūs buvo du dieviškieji globėjai – Besas ir Taueret. Besas, dažnai vaizduotas kaip žemaūgė, liūto bruožų turinti būtybė, turėjo ginti šeimą nuo piktųjų dvasių. Begemotės pavidalo deivė Taueret buvo siejama su nėštumu, gimdymu ir motinų bei vaikų apsauga. Jų atvaizdai puošė baldus, namų apyvokos daiktus ir papuošalus. Ypač svarbia laikyta apsauga naktį, nes tikėta, kad tamsiuoju paros metu chaoso jėgos tampa galingiausios.

 

Gydymas dievų vardais

 

Senovės Egipte medicina ir magija buvo glaudžiai susijusios. Užkeikimai nelaikyti gydymo pakaitalu – jie dažnai papildydavo gydytojų taikomas priemones. Išlikusiuose medicininiuose ir maginiuose papirusuose aprašyti ritualai, kuriuos galėjo atlikti gydytojai, deivės Sechmetos žyniai ir skorpionų kerėtojai. Juose dažnai kreipiamasi į antgamtines būtybes, laikytas ligų sukėlėjomis. Tikėta, kad žinant demono vardą galima įgyti jam galią ir priversti jį palikti ligonio kūną. Kai kuriuose ritualuose naudotos nemalonaus kvapo medžiagos, pavyzdžiui, mėšlas, kuriuo mėginta išvilioti demonus. Kitais atvejais pasitelktas medus, turėjęs juos atbaidyti.

 

Ypatingą reikšmę turėjo mitologinių įvykių atkūrimas. Gydytojas galėjo prisistatyti dievu Totu – rašto, išminties ir maginių žinių globėju, kuris, pagal mitą, išgydė sužeistą dievo Horo akį. Tikėta, kad pakartojus dieviškojo išgijimo istoriją pasveiks ir ligonis. Gydymo užkeikimai būdavo iškalami ant akmeninių stelų ir statulų, kad jais galėtų naudotis daugiau žmonių. Vienas tokių pavyzdžių – faraono Ramzio III statula, ant kurios buvo užrašyti užkeikimai nuo gyvačių ir jų įkandimų.

 

Ypač paplitusios buvo maginės stelos, vadinamos cippi. Jose vaizduotas jaunasis dievas Horas, nugalintis pavojingus gyvūnus ir roplius. Užrašuose pasakojama, kaip priešai nunuodijo Horą, o jo motina Izidė maldavo išgelbėti sūnų. Saulės dievas Ra pasiuntė Totą, kuris Horą išgydė. Ši istorija turėjo suteikti vilties kiekvienam sergančiajam.

 

Tikėta, kad sunaikinus simbolinį priešo atvaizdą galima susilpninti ar net sunaikinti patį priešą. Ypač svarbios buvo apeigos prieš Apopį – milžinišką chaoso gyvatę, amžiną saulės dievo Ra priešą. Egiptiečių mitologijoje Apopis nuolat stengėsi sutrikdyti saulės kelionę ir sugriauti pasaulio tvarką.

 

Magija, lydėjusi į pomirtinį pasaulį

 

Senovės egiptiečiai tikėjo, kad magijos žmogui reikės ne tik gyvenime, bet ir po mirties. Pomirtinis pasaulis buvo laikomas pavojinga vieta, kurioje mirusiojo laukė įvairios kliūtys, demonai ir dieviškieji teisėjai. Todėl jo kūną ir dvasinę esybę reikėjo apsaugoti maginėmis priemonėmis. Mumifikuojant kūną, tarp tvarsčių būdavo dedami amuletai, turėję apsaugoti mirusįjį nuo pavojų. Kapuose taip pat palikdavo maginių tekstų, pavyzdžiui, „Mirusiųjų knygą“, kurioje surašyti užkeikimai, turėję padėti keliauti per požeminį pasaulį. „Mirusiųjų knyga“ nebuvo viena nekintama knyga – tai įvairių užkeikimų rinkinys, kurio turinys skirtinguose rankraščiuose galėjo skirtis.

 

Egiptiečiai tikėjo, kad viena iš mirusiojo dvasinės esybės dalių, vadinama ba, gali judėti tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Ji buvo vaizduojama kaip paukštis su žmogaus galva. Keliaudama per požeminį pasaulį, ba turėjo įveikti priešiškas būtybes, pasitelkdama tinkamus žodžius ir ritualinius veiksmus. Buvo būtina žinoti demonų vardus, mokėti atsakyti į jų klausimus ir ištarti užkeikimus, padedančius įveikti pavojingas vietas.

 

Ypač svarbus buvo mirusiojo teismas. Pagal egiptiečių religinius įsitikinimus, pomirtinio pasaulio teisėjai įvertindavo mirusiojo gyvenimą. Šiam išbandymui taip pat buvo skirti specialūs maginiai tekstai. Sėkmingai įveikęs požeminio pasaulio išbandymus, mirusysis galėjo tapti akh – ypatingų galių turinčia dvasine būtybe. Tikėta, kad ji gali daryti poveikį gyvųjų pasauliui ir padėti savo artimiesiems.

 

Magija buvo pasitelkiama ir kapams apsaugoti. Ant kai kurių kapaviečių sienų iškaldavo grasinimus kapų plėšikams, įspėjančius, kad juos persekios pavojingi gyvūnai arba ištiks dieviškosios bausmės.

 

Autorė Monika Budnikienė