Pribuvėjystė – tai ne profesija, o pašaukimas. Tą tvirtina Ingula Rin, priimanti gimimus Lietuvoje ir užsienyje. Jos kasdienybėje susipina senosios gimties tradicijos, žolininkystė, menas ir gyvenimo filosofija, kurioje svarbiausia – pagarba žmogui ir gamtai. Su Ingula Rin kalbamės apie senąsias tradicijas, kurios nepamirštamos, kol bent viena moteris jas perduoda kitai – kaip dovanas ateities kartoms.

 

Ingula Rin

Ingula Rin

Pristatote save kaip tradicinę pribuvėją. Kaip atradote šį amatą?

 

Niekada neturėjau tikslo tapti pribuvėja, nesirinkau to kaip profesijos. Tačiau pribuvėjystė – tai iš esmės pašaukimas, kurį tavyje pirmiausia atpažįsta kiti. Jis gali nubusti ir labai anksti. Žinau, kad majų tradicijoje vos 7 metų mergaitės sapnuoja, jog jos priims gimimus. Ten tai vadinama Nahual. Tai tiesiog pašaukimas arba tikslas, kuriam tu ateini į šį pasaulį. Majai tiki, kad jeigu neseki savo keliu, savo Nahual, žmogus suserga. Tai tarsi tarnystė pašaukimui. Tai suvokti ir atpažinti labai stipru.

 

Pamenu, kai buvau maža mergaitė, visada vaidindavau besilaukiančią. Patiko tas iš pagalvės padarytas ar tiesiog pačios stipriai išpūstas apvalainas pilvukas. Matyt, tokiu būdu jau anuomet pašaukimas šnibždėjo man į ausį (šypsosi). Visgi šį amatą savyje atpažinau gerokai vėliau, kai žmonės pradėjo kviesti ir mano pribuvimu pasitikėti labai jautriu – gimties – laikotarpiu. Į pribuvėjystę buvau atvesta aplinkinių, draugų ir tuo metu susiklosčiusios politinės situacijos.

 

Kaip vyko tas atvedimas?

 

Buvau radikali mama naminukė. Didelė sociumo dalis gimtį ligoninėje suvokė kaip normą. Štai man gimtis ligoninėje visada atrodė taip, lyg kažkas nuo manęs būtų slepiama, atimta. Juk tiek milijonų metų mes gimdėme su pribuvėjomis savoje aplinkoje! Mano pajautimu, ligoninė vaikeliui ateiti tiko tik kaip skubus atvejis – ne norma. Mintis apie ligoninę man kuždėjo problemos žinutę. Drauge gilią padėką bei suvokimą, kad, jeigu reikės, šiais laikais įmanoma gauti medicininę pagalbą (tai mūsų gebėjimas evoliucionuoti ir kurti – yra kuo didžiuotis). Tad kai pati laukiausi savo vaikų, rinkausi gimdyti ten, kur jaučiausi saugiausiai ir su tais žmonėmis, kurie man padėtų likti savo ašyje ir ryšyje su vaikeliu, nes per mano kūną jis gimsta. Buvau gimdyvė naminukė.

 

Kai laukiausi trečio sūnaus, mūsų buvusi pribuvėja dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo negalėjo vykti į gimdymus. O mes, nėštukės, nenorėjome jos traukti į dar didesnę bėdą. Tada prasidėjo „mama – mamai“ judėjimas. Pati besilaukdama nuvažiavau pagelbėti draugei, o ji atvyko pas mane, kai man reikėjo gimdyti. Paskui jau sniego gniūžtės principu: su manimi susisiekdavo moterys, kurios žinojo, kad nepabūgau atvykti padėti vienai iš mūsų, tad pasiprašydavo ir jos, kad pribūčiau. Ir pribūdavau, jau su savo kūdikėliu ant rankų.

 

Tokiu būdu, kaip musė į barščius, buvau įmesta į gimties kelią. Tuomet pasakiau sau, kad laikas mokytis amato. Rinkausi tradicinį kelią. Iš lūpų į lūpas, būdama šalia mokytojų, kurie eina šiuo keliu iš kartos į kartą. Išvykau į Meksiką. Kai buvau šio amato kelyje, sužinojau, kad mano prosenelė buvo pribuvėja ir kaimo gyduolė. Tada suvokiau, kad esu savo valtyje – pašaukimas teka per mane, ir nuolankiai klausau jo.

 

Ką jums reiškia būti pribuvėja? Ar tai ryšys su gamta?

 

Įdomus ir geras klausimas. Pribuvėjystė pati savaime stipriai susijusi su gamta. Gimimo ciklas niekaip nuo jos neatsiejamas. Liudyti naujo žmogaus atėjimą į šį pasaulį yra stebuklinga gamtos dovana. Kaskart, kai gimsta žmogus ar kitas gamtos kūrinys, man tai yra stebuklas. Nors fiziologiškai suprantu, kas vyksta, tačiau kai į rankas įkrenta tobulas gyvybės slėpinys, gali tik stebėtis ir žavėtis gamtos kūryba. Esu be proto įsimylėjusi šią Žemę ir jos kūrinius. Atsiveriant gimimo ar kūrybos portalui jaučiuosi palaiminta. Gimtis man yra meditacija, kaip ir kūryba. Tuomet gali prisiliesti prie Kūrėjo. Gal net ne prisiliesti, o pajusti jo darbus ir visą gamtos galybę. Stiprus patyrimas išties būti tokiu liudininku ir tam tikru gamtos portalu. Esu dėkinga už galimybę šiame įsikūnijime būtent taip gyventi ir jausti.

 

Kokios moterys renkasi gimdyti su pribuvėja, o ne ligoninėje?

 

Dažniausiai lengvai gimdo ir ne ligoninėje renkasi gimdyti, švelniai tariant, laukinukės. Tos, kurios vis dar turi stiprų ryšį su savo kūnu. Jų kūnas ir siela nesukaustyti gėdos ar baimės. Nesutikau nė vienos, kuri būtų silpnutė. Galingos moterys lieka namuose. Jos „prie žemės“, bet tuo pačiu metu ir jų dvasia galinga. Atrodo, kad jos integravusios visą savo esatį ir prigimtį, tad savo naujus šeimos narius renkasi pasitikti jaukiame ir saugiame rate. Neatiduoda šio proceso į svetimas rankas ir yra aktyvios jo dalyvės. Žaviuosi tomis moterimis, nes šiandien būti savimi nėra lengva.

 

Ligoninėje skausmas gali būti malšinamas medikamentais, o koks moters santykis su skausmu gimdant lydimai pribuvėjos? Ar naudojami natūralūs skausmo malšinimo būdai?

 

Taip, tikrai naudojame ir siūlome įvairius natūralius skausmo slopinimo būdus. Šiltas vanduo, ugnis, judesys, net maistas gali tarnauti kaip priemonė nuo skausmo, pavyzdžiui, kakava su datulėmis. Įvairios kūno praktikos, rebozo skaros, akupunktūra, akupresūra ir pan. Taip pat muzika, šokis, meilė ir prisilietimas su meile. Sunku net papasakoti, kiek visko galima pasitelkti. Visgi manau, kad geriausiai skaumą malšina ir žmones aukščiausiai link debesų pakelia meilė ir pagarba sau bei savo kūnui.

 

Ar turite su gamta susijusių ritualų, kuriuos įtraukiate į savo amatą, gyvenimą?

 

Esu gamtos kūrinys, tad ryšys su gamta man yra kaip oras. Žmogaus kūryba graži, bet visatos – dar gražesnė. O kai šie kūrybiniai pradai jautriai susijungia, įvyksta stebuklas ir susikuria nauja gyvastis ar esatis. Esu augantis organizmas, besikeičiantis, tad dabar atrodo, kad buvimas gamtoje ir ryšio su ja palaikymas yra tiesiog ritualas savaime.

 

Esu gamtos dalis, tad kai tik prarandu ryšį su savimi ar su artimais žmonėmis, man būna itin sunku. Atrodo, kad nuolatos noriu jausti ryšį su visata. Ir tas ryšys padeda kasdienėje praktikoje. Susijungti su tais, regis, nematomais slėpiniais – kad ir vaikučiais pilveliuose. Suprantu, kiekvienas jų turi savo temperamentą ir man smagu susijungti su jais. Klausytis, ką jie kalba ir kokie jie yra. Sykiu klausytis gamtos ritmų. Mėgstu stebėti ir atpažinti orus. Tiesiog gera palaikyti ryšį su Kūrėju, kuris yra kiekviename žingsnyje.

 

Koks yra ryšys tarp žolininkystės ir gimdymo proceso? Kaip šios žinios perduodamos iš kartos į kartą?

 

Tai neatsiejamas ryšys (šypsosi). Nuo senų senovės pribuvėjystė ėjo išvien su žolininkyste – ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Taip yra visur, kur tik nėra nutrūkęs ryšys su senoliais, žiniuoniais, gyduoliais. Visur augalai žengia šalia, ranka rankon. Augalai auga tam, kad mus gydytų. Jie nuolat bendrauja su mumis, yra gyvame ryšyje. Pavyzdžiui, yra „siuvimo“ augalai, kurie užtraukia žaizdas. Yra augalai, valantys gimdą. Kiti – atpalaiduoja ir padeda atsiskirti placentai, jei sunkiau jai gimti. Dar kiti augalai užkerta kelią infekcijoms. Negaliu atsistebėti, kiek daug mums duota iš gamtos. Tik imk, naudokis – viskas nemokamai, su meile.

 

Kokie augalai jums svarbiausi?

 

Augalai, kaip ir žmonės, gimsta ir ateina. Pasikviečia į savo gyvenimą. Dažnai tam tikru gyvenimo etapu pradedu labiau girdėti ar pastebėti kokį nors augalą. Pradedu juo domėtis ir dažnai jis būna reikalingas. Tarkime, moters kieme auga medis ir jis mane traukia. Galiausiai išsiaiškiname, kad jis gali gydyti šlapimo takų infekciją, kuria moteris serga.

 

Be abejo, esama augalų, kurie yra stebuklingi pagalbininkai gimties ir moters reprodukcijos srityje. Tai trikertės žvaginės, rūtos, aviečių lapai, šventagaršvės ir t. t. Kiekvienas jų naudojamas tam tikru etapu. Pasitelkiu tinktūras ir užpilus iš įvairių šalių augalų. Pavyzdžiui, labai mėgstu auksinę šaknį kaip imuniteto stiprintoją, pasiflorą – kaip raminantį augalą. Yra daug augalų ir kiekvienas jų atneša po dovaną. Tik reikia mokėti su juo kalbėtis. Nebijoti skanauti, ragauti, liesti. Jie viską pasakoja ir niekada nieko neslepia, nemeluoja. Ką kartais mėgsta daryti žmogus…

 

Žinau, kad kuriate muziką ir tapote. Kaip šios kūrybinės veiklos prisideda prie pribuvėjystės? O gal tai atskira jūsų gyvenimo sritis?

 

Kūryba, kaip ir pribuvėjystė, yra neatsiejama manosios esaties dalis. Per muziką ir tapybą išsilieja emocijos, suvokimai, patyrimai. Tai manoji terapija. Kadaise supratau, kad be šios šventosios trijulės negaliu kvėpuoti. Turiu kurti gyvenimą ir priimti jo kūrybą manyje, kad gyvenčiau visavertį gyvenimą su visomis jo spalvomis.

 

Kartą teko liudyti mažo žmogaus išėjimą. Metus laiko tapiau jam skirtą paveikslą – tiek, regis, truko mano terapija, integracija viso to, kas įvyko. Tuo metu buvau tarsi kitoje dimensijoje – toje erdvėje, kur atsiveria varteliai: vienos sielos ateina, kitos išeina, trečios tik pažvelgia pro duris ir nedrįsta užeiti. Tapyba man padeda integruoti tai, ko neįmanoma papasakoti žodžiais. Tai mano asmeninė meditacija. Kai užsidarau studijoje, panyru į spalvotą pasaulį.

 

Muzika – taip pat mano terapija. Muzikuoju nuolat. Esu gyvenimo ritmo ir melodijos pagauta paukštė. Tačiau, skirtingai nei tapybą, muziką pasitelkiu ir gimtyje. Kai kurios moterys taip gražiai ir be įtampos išdainuoja savo vaikelius. Kitos apsigaubia garsu lyg nematoma saugumo skraiste. Muzika kuria stebuklus čia ir dabar.

 

Gimdymus priimate ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kaip jus atranda būsimos gimdyvės?

 

Kaip tik šiuo metu laukiu gimties užsienyje. Naminukų pasaulinė bendruomenė gana gražiai susijungusi. Pagalbos paieškos atkeliauja į tam tikras grupes. Taip ir susijungiame pagal poreikį.

 

Koks požiūris į tradicines pribuvėjas Lietuvoje? Ar šis kelias dar skamba kaip egzotika ir marginalus, netikėtas pasirinkimas?

 

Tokio požiūrio vis dar esama – jis buvo suformuotas sovietiniais laikais. Tuomet pribuvėjystę suvokė kaip neigiamą ir purviną profesiją. Dabar šis požiūris pamažu kinta. Stengiuosi išeiti iš pogrindžio ir ramiai, iškelta galva nešti savo protėvių tradicijas tiek mūsų žemėse, tiek svetur. Mes turime tiek daug kuo pasidalinti! Darykime tai su pagarba ir meile.

 

Ar skiriasi gimdymo kultūra Lietuvoje ir kitose šalyse? Kokių iššūkių patiriate dirbdama tarp skirtingų šalių ir kultūrų?

 

Svetur man net lengviau. Daug metų dirbau šalia savo mokytojos Meksikoje. Ten tradicinės pribuvėjos integruotos į sistemą, jos gerbiamos bendruomenių. Jutau, kad esu normalus žmogus, nuoširdžiai dirbantis savo darbą – geriausiai, kaip galiu. Žmonijos labui. Ten niekas manęs nekaltino darant ką nors neleistino ar neaiškaus. Gimdymas – tai priėmimas. Priėmimas per kito žmogaus tėkmę ir ritmą. Ir tam reikia gebėti nusilenkti, kartais net priklaupti.

 

Ar jaučiate poreikį sukauptas žinias ir tradicijas perduoti ateities kartoms?

 

Palengva bręstu mokiniams. Manau, kad kai jau galutinai būsime pasiruošę keliauti kartu, tie mokiniai atsiras ir eis šalia. Tokiu būdu tradicijos ir pereis iš kartos į kartą. Tai amatas, reikalaujantis tvirto ryšio, pasitikėjimo vienas kitu bei buvimo labai arti. Tenka kvėpuoti vienu ritmu ir pajautimu. Tikrai norėčiau, kad mūsų kraštų pribuvėjystės tradicijos nenutrūktų. Noriu, kad tai taptų gerbiama bei saugoma kaip kultūrinis amatas ir paveldas. Tikiu, kad kažkada taip ir bus.

 

Autorė Laura Auksutytė