Požeminiai bunkeriai – slapti žmonijos istorijos liudininkai. Jie buvo kuriami tam, kad apsaugotų valdžią ir visuomenę nuo karo, branduolinės grėsmės, gamtos katastrofų. Nuo tolimų Arkties konstrukcijų iki slaptų požeminių politinių lyderių kompleksų – kiekvienas jų pasakoja skirtingą išlikimo strategijos istoriją.

 

Siekis apsisaugoti nuo nelaimiųKetrzyn,,Poland,-,July,,2019,Wolf's,Lair,Was,Adolf,Hitler's

 

Bunkerių statybos istorija prasidėjo iš būtinybės apsaugoti žmones ir valdžios institucijas nuo karo grėsmių. Pirmieji bunkeriai buvo statomi dar Pirmojo pasaulinio karo metais – daugiausia Vokietijoje ir Prancūzijoje, kur karo frontuose reikėjo saugių vietų nuo artilerijos apšaudymų. Tuomet šie statiniai buvo tik paprasti požeminiai įtvirtinimai, dažnai iškastos tranšėjos ar betono patalpos, skirtos kariams slėptis nuo sprogimų. Tačiau Antrojo pasaulinio karo metais bunkeriai tapo masiniu reiškiniu – imta naudoti ne tik kariuomenės, bet ir valstybės vadovų apsaugai. Nacistinės Vokietijos diktatorius Adolfas Hitleris turėjo kelis bunkerinius kompleksus – žinomiausias jų „Vilko irštva“ Rytų Prūsijoje (dabartinėje Lenkijoje). Būtent čia jis vadovavo karinėms operacijoms Rytų fronte. Tuo pat metu Didžioji Britanija Londone įrengė „Cabinet War Rooms“ – slaptą požeminį karo kabinetą, iš kurio Winstonas Churchillis vadovavo šalies gynybai. Dažniausiai tokie bunkeriai buvo statomi iš ypač storų gelžbetonio konstrukcijų, po žeme, kad apsaugotų nuo tiesioginių bombų smūgių, todėl puikiai atliko ne tik slėptuvės, bet ir veikiančios vadavietės funkciją.

 

Po karo pasaulis atsidūrė naujoje realybėje – prasidėjo šaltojo karo epocha. Branduolinės ginkluotės varžybos tarp JAV ir Sovietų Sąjungos iš esmės pakeitė bunkerių paskirtį. Jie buvo statomi ne tik apsisaugoti nuo įprastų bombų, bet ir nuo galimos branduolinės atakos. 6-ajame dešimtmetyje JAV pradėtos įgyvendinti vyriausybės veiklos tęstinumo programos, kurių tikslas buvo užtikrinti, kad branduolinio karo atveju prezidentas, Kongreso nariai ir kariuomenės vadovybė galėtų išlikti gyvi, toliau valdytų šalį iš požeminių slėptuvių. Vienas garsiausių tokio tipo bunkerių pastatytas 1958–1961 m. po prabangiu „The Greenbrier“ kurortu Vest Virdžinijoje. Jis skirtas JAV Kongresui ir galėjo sutalpinti šimtus žmonių su visa išgyventi reikalinga infrastruktūra: nuo oro filtravimo sistemų iki radijo stočių. Sovietų Sąjungoje analogiški bunkeriai taip pat statyti Maskvoje ir kituose strateginiuose miestuose. Vienas jų – legendinis „Bunker 42“ po Tagankos rajonu, pastatytas 1950-aisiais 65 m gylyje, kad išlaikytų branduolinio sprogimo smūgį. Panašios slėptuvės kurtos ir Europoje, Kinijoje, Šiaurės Korėjoje – visur, kur branduolinė įtampa skatino valdžią ruoštis blogiausiam scenarijui.

 

Paslėpti Baltieji rūmai

 

Požeminiai tuneliai ir bunkeris taip pat įrengti po Baltaisiais rūmais. Šios požeminės slėptuvės ištakos siekia prezidento Franklino D. Ruzvelto laikus, kai po 1941 m. Perl Harboro išpuolio nuspręsta įrengti papildomą apsaugos sistemą po rytiniu Baltųjų rūmų sparnu. 32-asis JAV prezidentas inicijavo du projektus: vieną – tiesiai po Baltųjų rūmų teritorija, o kitą – su rampa, vedančia į Iždo departamento saugyklas, kad galėtų naudotis neįgaliojo vežimėliu. Iš pradžių ši slėptuvė pravertė kaip paprasta apsauga nuo oro antskrydžių, tačiau netrukus tapo strateginės gynybos dalimi.

 

Antrojo pasaulinio karo metais egzistavo reali baimė, kad Vokietija gali bandyti susprogdinti Vašingtoną. Baltieji rūmai laikyti potencialiu taikiniu, todėl, kilus grėsmei, F. D. Ruzveltas naudodavosi slaptu prieglobsčiu Merilando kalnuose, pavadintu „Shangri-La“, kuris vėliau tapo žinomas kaip Kemp Deividas. Jo vieta ilgą laiką buvo griežta paslaptis – visuomenė manė, kad prezidentas lieka sostinėje, o iš tiesų jis dirbo iš šios paslėptos bazės. Po karo, prezidentaujant Harry Trumanui, bunkeris iš esmės perstatytas ir sustiprintas. Darbai pradėti dieną prieš prasidedant Amerikos karinėms operacijoms Korėjos kare. Vėlesniais dešimtmečiais bunkerio egzistavimas buvo retai viešai pripažįstamas. Net prezidento Richardo Nixono laikais, kai Vašingtone vyko masinės demonstracijos, bunkeris naudotas itin retai. R. Nixono patarėjas Johnas Deanas savo knygoje „Blind Ambition“ rašo, kad jam pirmą kartą patekus į prezidento slėptuvę ji pristatyta kaip vieta, iš kurios galima stebėti politinius protestus. Jis pasakojo dar sykį ten grįžęs su keliais Baltųjų rūmų pareigūnais neoficialiai peržiūrėti satyrinio pornografinio filmo, kuriame panaudoti vaizdo montažo fragmentai, parodijuojantys prezidento dukters Tricios Nixon vestuves. Žiūrėdami filmą pareigūnai vertino, ar reikia imtis teisinių veiksmų prieš kūrėjus, kad apgintų prezidento šeimos reputaciją.

 

Ryškiausias bunkerio panaudojimo atvejis užfiksuotas per 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro išpuolius. Tą dieną, kai sužinota apie lėktuvą, skrendantį Vašingtono kryptimi, Baltųjų rūmų darbuotojai skubiai evakuoti į nepaprastųjų situacijų operacijų centrą. Vėliau viešai paskelbtose nuotraukose matyti, kaip G. W. Busho administracijos nariai aptarinėja situaciją prie ilgo stalo su ekranais ir ryšio įranga. Nors pats prezidentas G. W. Bushas tuo metu buvo Floridoje, grįžęs į Vašingtoną trumpam nugabentas į šį požeminį centrą, kai kilo dar viena galima grėsmė.

 

Garsiausi pasaulio bunkeriai

 

Svalbardo pasaulinė sėklų saugykla. Ši unikali požeminė saugykla įrengta Arkties salyne, atšiaurioje ir nuolat apledėjusioje Svalbardo teritorijoje. Ji sukurta taip, kad išliktų dešimtmečius ir yra tarsi augalijos Nojaus arka, sauganti milžinišką kiekį sėklų. Čia kaupiamos sėklos iš viso pasaulio, nuo avinžirnių iki kviečių, kad būtų išsaugota augalų įvairovė net po katastrofų, branduolinio karo ar staigių klimato pokyčių. Tarptautinė genetinių išteklių saugykla finansuojama Norvegijos vyriausybės ir pasaulinių augalų išsaugojimo iniciatyvų. Saugykla įrengta stabilioje, amžinu įšalu padengtoje vietovėje, todėl išlieka saugi net nutrūkus elektros tiekimui ar susidūrus su ekstremaliomis sąlygomis.

 

Stalino bunkeris Rusijoje. Maždaug 65 m gylyje po Maskva, šalia Tagankos metro stoties, įrengtas „Bunker 42“ – vienas slapčiausių šaltojo karo objektų. Pradėtas statyti 1950-aisiais, Stalino valdymo metu, kaip požeminė Sovietų Sąjungos karinės vadovybės bazė branduolinio karo atveju. Kompleksas sudarytas iš sustiprintų kamerų ir kelių metrų storio gelžbetonio sienų, o jo infrastruktūra sukurta taip, kad būtų galima išgyventi visiškai izoliuotai: nuo autonominės oro filtravimo sistemos iki vandens ir maisto atsargų. Bunkeris turėjo tiesioginę jungtį su Maskvos metro linijomis, todėl vadovybė galėjo būti evakuojama greitai ir nepastebimai. Jo išplanavimas atitiko visus tuo metu galiojusius branduolinės gynybos reikalavimus: įrengtos ryšių salės, operacijų kabinetai ir patalpos nuolatiniam personalui. Šiandien „Bunker 42“ veikia kaip lankytojams atviras muziejus, suteikia galimybę iš arti pamatyti, kaip atrodė realus sovietinis branduolinės parengties centras bei kokia technologija naudota siekiant išgyventi galimą atominę ataką.

 

Burlingtono bunkeris. Tai vienas slapčiausių ir geriausiai saugomų Jungtinės Karalystės objektų, įrengtas buvusios kasyklos teritorijoje Viltšyre. Šaltojo karo metais tapo avarine britų vyriausybės būstine branduolinės atakos atveju. Kompleksas suprojektuotas taip, kad galėtų priimti apie 4000 žmonių, daugiausia vyriausybės narių. Šis bunkeris turi viską, ko reikia savarankiškai išgyventi: kepyklų, skalbyklų, medicinos punktų, elektros generatorių, vandens gręžinių, ryšio centrų, kelių mėnesių maisto ir degalų atsargas. Objektas buvo įslaptintas daugiau kaip pusę amžiaus, o jo tikroji paskirtis atskleista tik 2004 m., kai Didžiosios Britanijos vyriausybė paviešino dokumentus. Nors bunkeris nebenaudojamas pagal pirminę paskirtį, jo būklė ir ateities planai iki šiol nėra visiškai aiškūs – vieta išlieka riboto patekimo zona, o dalis kompleksų tebėra saugomi.

 

Budapešto bunkeris. Budapešto senamiesčio teritorijoje, po Pilies kalnu, slypi platus natūraliai susiformavusių urvų ir žmogaus iškastų tunelių tinklas. Antrojo pasaulinio karo metais ši vieta paversta požemine ligonine, kurioje gydyti civiliai, sužeisti kariai ir miesto gyventojai. Ligoninė veikė ir vėliau, per 1956 m. Vengrijos sukilimą, kai Budapeštas susidūrė su smurto protrūkiais. Po karo kompleksas kurį laiką buvo uždarytas, o šaltojo karo metais dalis patalpų virto slėptuvėmis nuo galimos cheminės atakos. Vėliau objektas restauruotas ir atidarytas lankytojams kaip „Hospital in the Rock“ muziejus.

 

Autorė Monika Budnikienė