Mes ne tik namų šeimininkės, mes neprivalome būti gražios ar seksualios, mes galime nenorėti vaikų, turime vienodai dalyvauti valstybės valdyme ir uždirbti nemažiau nei vyrai – išėjusios į gatves, konferencijose, straipsniuose ar knygose skelbia feministės, moterys, kovojančios už abiejų lyčių – moterų ir vyrų lygybę.

 

moteru padetis

Kas yra feminizmas?

 

Feminizmas – judėjimas, siekiantis gerinti moterų padėtį visuomenėje. Jo atstovai, ypač vakaruose, rūpinasi, kad mažėtų atskirtis tarp moterų ir vyrų uždarbio, taip pat bando gerinti moters padėtį politikoje ir laužyti nusistovėjusius stereotipus. Feminizmas labai susiskaidęs ir, deja, nevieningas judėjimas. Vieni feministai teigia kovojantys už visų asmenų lygybę ir būtent dėl to feminizmas neretai siejamas su seksualinių mažumų judėjimais, kitiem aktualios tik moterų teisės, o į vyrą žvelgiamą kaip į priešišką, moterį varžančią lytį. Egzistuoja įvairūs feministiniai judėjimai: nuo lengvų iki pačių radikaliausių. Radikalios feministės, galima sakyti, nusiteikusios  prieš vyrus ir yra įsitikinusios, jog didžiausia šių laikų problema – kapitalistinė sistema, paremta patriarchato valdymu. Šios feministės trokšta pakeisti vyrų ir moterų santykius, joms neegzistuoja lyčių skirtumai, o kvotos ir draudimai – vienas iš būdų įgyvendinti siekius. Būtent šio tipo feministės dažniausiai susilaukia kritikos strėlių. Kritikai įsitikinę – taip feministės kelia grėsmę tradiciniam ir, pasak jų, sėkmingam šeimos modeliui, trikdo lyčių principus, nusistovėjusią ir veiksmingą bei prigimtinę visuomenės santvarką. Kai kurie tyrėjai teigia, jog feminizmas gimė iškart susiformavus socialiniams santykiams. Tačiau feminizmo terminas susiformavo tik 1890-aisiais. Vis dėlto visais laikais, įvairiomis formomis moterys bandė priešintis patriarchalinei struktūrai, mėgino keisti savo padėtį. Deja, didesnio proveržio sulaukta tik XIX-ojo amžiaus viduryje.

 

Moters padėtis Antikos laikais (1250 m. pr. Kr. – 476 m.)

 

Hado karalystėje įkalinta Persefonė, Dzeuso pagrobta mergelė Europa, ir nuolat vyro išduodama Hera. Daugelis Antikos mitų – patriarchalinės sistemos veikimo principų liudijimas. Mitologija – tai pasaulio ir visuomenės atspindys, tad nenuostabu, jog Senovės Graikijoje moteris nebuvo laikoma valstybės piliete. Net didieji išminčiai, filosofai, kurių darbais ir mintimis remiamasi iki šių dienų moterį laikė menkesniu, vyrui neprilygstančiu padaru. Moters menkumą Aristotelis grindė aiškindamas, jog pastarųjų kūnas, kitaip nei vyrų, skleidžia mažiau šilumos, moteris žemesnis sutvėrimas dar ir todėl, jog, pasak filosofo, iracionalumas jų sieloje dominuoja prieš racionalumą. Filosofas Demokritas  teigė, jog „moteris daug greičiau linksta į piktas mintis negu vyras“, o Platonas buvo įsitikięs, kad „iš tų, kurie gimė vyrais, bailiai ir neteisieji po mirties veikiausiai gyveno moteryse.“

 

Moters padėtis viduramžiais (476 m. – 1517m.)

 

Jau pasaulio sukūrimo knygoje – Biblijoje, rašoma apie iš vyro šonkaulio gimusią moterį – Ievą, kuri paragavo uždraustojo vaisiaus ir taip žmogui užvėrė rojaus vartus. Taigi net bibliniai motyvai, pasakojimai liudija apie požiūrio į moterį ir vyrą skirtumą, suvokimą, jog moteris – prastesnis sutvėrimas už vyrą, silpnesnės valios, lengviau puolantis į nuodėmę. Bibliniuose tekstuose slypėję motyvai, juose išreiškiamas pasaulio ir šeimos modelis turėjo nemažai įtakos ir viduramžiais dominuojančiai lyčių sampratai. Viduramžiais moteris buvo atsakinga už namų ruošą ir vaikų priežiūrą, žinoma, intensyviausiu metų laiku ji padėdavo vyrui žemės ūkyje. Tiek mergaitėms, tiek berniukams sutuoktinį išrinkdavo tėvai. Valstybes valdydavo karaliai, sostą užimti galėdavo tik sūnus. Mergaitės gyvybė anuomet nebuvo labai vertinama. Mergaitė mažiau naudinga ūkio darbuose, o norint ištekinti dukrą, reikėdavo sukrauti nemenko turto kraitį. Kadangi pirmosios aukštosios mokyklos buvo skirtos dvasininkams, raštininkams ir valdininkams ruošti, ilgą laiką išsilavinimą įgyti galėjo tik berniukai. Vėliau mokyklos skirstytos į atskiras berniukų ir mergaičių mokyklas. Moteris neturi sielos – viduramžiais buvo įsitikinę vyriškos lyties atstovai. Jie netgi abejojo, ar moteris apskritai tos pačios rūšies individas kaip ir vyras – t.y. ar ji žmogus. Nepaisant legendų ir mitų apie velniškos prigimties būtybes, moteris, ir viduramžiais buvo moterų, savo galybe lenkusių ar net pranokusių vyrus: galingosios Bizantijos imperijos imperatorienė Teodora, kompozitorė, poetė ir mokslininkė, šventąja paskelbta Hildegarda Bingenietė, Bolonijos universitetą baigusi prancūzų rašytoja Kristina de Pizan bei žinoma karžygė, prancūzų kovotoja Žana dar’k.

 

Moteris naujaisiais laikais (1517 m. – 1917 m.)

 

Paradoksalu, tačiau naujieji laikai šioje srityje daug naujovių neatnešė. Moters misija ir toliau buvo rūpinti namais ir vaikais, skleisti gėrį bei grožį. Naujaisiais laikais moterys darbuojasi feodalo ūkyje, o po pramonės perversmo stojasi ir už mašinų mechanizmų. Deja, nors moterims ir buvo suteikta galimybė dirbti, paplito ir moterų bei netgi vaikų išnaudojimas, jie uždirbdavo žymiai mažiau nei tą patį darbą dirbantys vyrai. Taip pat buvo ribojamas ir moterų darbo laikas. Valdžioje ir toliau sukiojosi vyrai, kurie, kitaip nei moterys, buvo visateisiai valstybės piliečiai. Vergijai prilygstanti moters padėtis pamažu ėmė keistis skleidžiantis apšvietos epochos idėjoms. Pastarosios pasižymėjo tuo, jog skatino visų piliečių lygybę ir išsilavinimą. Būtent apšvietos epocha padėjo moterims prasiveržti į universitetus.  Įgytas išsilavinimas dažniausiai nebūdavo panaudojamas praktiškai, visgi visuomenėje įvykęs lūžis, daugelį moterų paskatino siekti mokslo aukštumų, įgyvendinti, rodos, tik vyrams įmanomas svajones. Išgarsėti moterims nebuvo lengva, juolab kad skeptiškas požiūris į pripažinimo siekiančią moterį niekur nedingo. Pavyzdžiui garsi anglų rašytoja Jane Austen sako kūrinius galėjo leisti tik anonimiškai, o panašiu laiku kūrusi Charlote Bronte išgarsėjo Kurerio Belo slapyvardžiu, Charlotės draugės Elizabeth Gaskell knygų taip pat nepuošė tikroji jos pavardė.

 

Pasaulį užplūdusios feminizmo bangos

 

Pirmoji Feminizmo banga pasaulį užplūdo XIX amžiaus viduyje. Pirmosios feminizmo bangos atstovės buvo vadinamos sufražistėmis ir siekė, jog moterims, kaip ir vyrams būtų užtikrinta balsavimo teisė. Sufražistiniai judėjimai pirmiausiai kilo Norvegijoje, Prancūzijoje ir JAV, vėliau išplito Anglijoje ir Švedijoje. Nuo šių kraštų toli esanti Naujoji Zelandija buvo pirmoji vastybė, suteikusi moterims teisę balsuoti. Įstatymiškai ši teisė įtvirtinta 1893-iais metais. Naujosios Zelandijos pavyzdžiu pasekė Australija (1902 m.), Suomija (1906 m.), Norvegija (1913 m.) bei Danija ir Islandija (1915 m.) Deja, daugumoje kitų Europos valstybių, taip pat ir Lietuvoje, teisė balsuoti moterims suteikta tik po Pirmojo pasaulinio karo. Demografinę padėtį pakeitęs karas, nusinešęs begalės vyrų gyvybes tapo įrodymu – moterys geba susitvarkyti ir be vyrų, tad, kaip ir jie, privalo turėti teisę balsuoti.

 

Antroji feminizmo banga užgimė 7-tame dešimtmetyje. Tuomet moterys siekė pokyčių socialiniuose santykiuose, jų netenkino šeimos modelis, paremtas dirbančio, šeimą išlaikančio vyro ir namų šeimininkės, vaikais ir buitimi besirūpinančios moters santykiais. Gatves užplūdusios feministės kovojo už teisę į abortą bei vienodą moterų ir vyrų darbo užmokestį, apsivilkusios kelnes ir nusirėžusios ilgas kasas jos priešinosi seksualizuotam moters įvaizdžiui, siekė išryškinti moterų ir vyrų lygybę. Judėjimas daugelyje valstybių išjudino šeimos struktūros pamatus, pradėjo klibėti ir seniai sustabarėję stereotipai.

 

Šiuo metu pasaulyje besigirdintys feminisčių balsai – trečiosios feminizmo bangos atgarsiai. Nors antrosios bangos atstovės tebegyvos ir toliau vykdo savo veiklą, naujoji karta – tai dar radikalesnės moterys, susirūpinusius ne tik savo valstybėje, bet ir kituose pasaulio kampeliuose besireiškiančiais moterų teisių pažeidimais. Trečioji feminizmo banga aktyviai kovoja prieš moterų išnaudojimą ir seksualizavimą, “metoo” judėjimas neatsiejamas nuo feministinės veiklos. Nemažiau feministėms rūpi aborto galimybės laisvė, siekiama užtikrinti lytinį švietimą bei reikiamą pagalbą krizės metu.

 

Vakarų pasaulio moteris

 

Vakarietiška šių laikų  visuomenė, rodos, priima bet kokią moterį, nesvarbu, ar ji trokštų susilaukti trijų vaikų ir tapti namų šeimininke, ar įnirtingai koptų karjeros laiptais,  o gal bandytų suderinti šeimą ir darbą – vietos po saule atsiras bet kuriai. Tačiau vyraujantys stereotipai neleidžia moterims ir vyrams lygiavertiškai pasidalinti ūkio darbais, vaikų priežiūra. Moterys dažniausiai išeina motinystės atostogų, taip maždaug dviem metams iškrisdamos iš darbo rinkos. Neretas drįsta teigti, jog tai moterys yra atsakingos už vaikų auklėjimą ir šeimos lizdo sukimą, o karjeros siekianti ar buities pareigomis su vyru besidalinanti moteris lieka nesuprasta. Negana to, vaiko sūpuoti netrokštanti moteris jaučiasi smerkiama, nes juk ji nevykdo savo kaip moters pareigų. Įveikti vis dar gajus, moterų padėtį visuomenėje ribojančius, moteriškąją lytį engiančius stereotipus – vienas iš svarbiausių šių dienų feminisčių siekių. Išsivysčiusiuose ir nuo tradicijų labiau atitrūkusiuose Vakarų kraštuose moterys sėdi aukščiausiuose valstybių postuose, valdo didžiules įmones, yra įprasta darbus namuose ir vaikų priežiūra dalintis su vyru. Tačiau net ir daug moterų emancipacijos klausimu pasiekusioje Europos Sąjungoje yra spragų, kurias būtina užpildyti. Kovotojams už moterų teises vakarų pasaulyje labiau aktualūs ekonominiai rodikliai, nelygiavertė moters ir vyro padėtis siekiant karjeros, netolygus darbo užmokestis, didesnis moterų skurdo lygis ir ženklus moterų ir vyrų skirtumas vadovaujančiuose postuose. Europos Sąjungoje moterys vidutiniškai uždirba 16,4 proc. mažiau nei vyrai. Nei penktadalio nesiekia vidutinis moterų skaičius įmonių valdybose. Nuo smurto ir priekabiavimo darbo ar namų aplinkoje nukenčia apie 40-50 proc. Europos Sąjungoje gyvenančių moterų.

 

Moterų padėtis Azijos ir Afrikos kraštuose

 

Jei Europoje feministės kovoja prieš stereotipus, tai Azijos ir Afrikos kraštuose moterims tenka priešintis, mūsų požiūriu, akivaizdiems žmogaus teisių pažeidimams. Akyse aptemsta išgirdus, kaip įvairiuose pasaulio kraštuose yra diskriminuojamos moterys, pažeidinėjamos jų teisės ir kokie ryškūs vyrų ir moterų padėties skirtumai. Deja, aktyviausios feministės Europoje, Amerikoje – Vakarų pasaulyje, o moterys labiausiai engiamos, jų teisės varžomos Rytų kraštuose, Afrikoje. Nigerijoje smurtas prieš žmoną pateisinama kaip normali, moterį auklėti padedanti priemonė. Nuo tradicijų neatitrūkusiuose Afrikos ir Rytų kraštuose vis dar egzistuoja genitalijų apipjaustymo ir kliteraktomijos tradicija. Šios procedūros moterims gali padaryti neatitaisomos žalos. Dar mergaitėms atliekama procedūra visam laikui pakeičia jų lytinius organus. Kai kurios jų nebegali turėti vaikų, kitos lieka subjaurotos arba visą gyvenimą kenčia didžiulius skausmus. Baisiausia, kad mirtis tokių tradicinių apeigų metu – natūralus reiškinys. Itin stebina, jog seksualinis moters išnaudojimas – opi problema ne tik šiuose kraštuose. Jeigu Europos sąjungos valstybėje – Maltoje prievartautojas veda savo auką, jam nebereikia prisiimti atsakomybės už savo nusikaltimą. Analogiškas įstatymas egzistuoja ir Libane. Rusijoje ir Kinijoje įstatymais apribojama moterų teisė dirbti fiziškai sunkius darbus. Nors vieni tai laikytų moteris saugančia privilegija, tačiau feministės įsitikinusios – tai žmogaus teisų pažeidimas. Kraupi moters padėtis Saudo Arabijoje, kur visa valdžia priklauso vyrams. Saudo Arabijos keliuose neišvysime vairuojančių moterų – tokios teisės jos tiesiog neturi. Griežtai musulmoniškų tradicijų besilaikančioje Saudo Arabijoje neleidžiama demonstruoti apnuoginto kūno. Nors Saudo Arabija visais būdais siekia atsikratyti seksualumo, prievartavimai šioje šalyje – natūralus reiškinys. Tik veidą demonstruoti galinčių jos piliečių gyvenimas nuo kūdikystės yra kontroliuojamas vyrų.   Be šeimos vyro palydos ar sutikimo moteris šioje patriarchalinėje valstybėje negali keliauti. Vyro sutikimo reikia norint išsiimti pasą, dirbti, studijuoti, pirkti ar išsinuomoti būstą, atsidaryti banko sąskaitą, pasitikrinti sveikatą, pasirašant teisinius dokumentus, siekiant skyrybų. O kontaktas su svetimu vyru čia laikomas nusikaltimu. Nė žingsnio be savo globėjo vyro – tokia Saudo Arabijos politika, kur moteris turi vyro globotinės statusą. Pasaulinė žmogaus teisių stebėjimo organizacija (ang. Human Rights Watch ) įvairiais būdais bando kovoti su absurdiška moters padėtimi Saudo Arbabijoje. Organizacijos surengtoje Saudo Arabijos moterų ir vyrų apklausoje išryškėjo – sistema žemina moteris ir daugelis jų nėra patenkintos savo situacija. Slapyvardžiu Zahra pasivadinusi saudo arabė apklausoje teigė: „Mes visos privalome gyventi tarp mūsų tėvų ar sutuoktinių mums nubrėžtų kalėjimo sienų.” Deja, Saudo Arabija – nevienintelė valstybė, kur moterų teisės yra šiukščiai pažeidinėjamos. Gvinėjoje moteris turi teisę dirbti tik tuomet, jei su tuo sutinka jos vyras, o Kongo demokratinėje Respublikoje tik vyras turi teisę išrinkti poros gyvenamąją vietą. Egipto įstatymai leidžia svetimaujančias moteris ir jų meilužius nužudžiusiems vyrams išsisukti nuo bausmės. Tuniso įstatymai nurodo, jog šeimos moteris paveldi dvigubai mažiau turto negu vyras. Išsiskirti norinčios moterys Izraelyje tai padaryti gali tik turėdamos vyro leidimą. Nors revoliucijos Irane išjudino moters teisių problemą, visgi dar yra ko siekti. Moteris čia varžo absurdiški draudimai: joms negalima dainuoti solo, šokti ir, žinoma, privaloma slėpti savo plaukus.

 

Moterų padėtis Lietuvoje

 

Lietuva išsiskiria tuo, jog asmens laisvėmis čia imta rūpinti gana anksti. XVI amžiuje Lietuva buvo gana pažangi valstybė, kurios teisės aktuose – Statutuose, buvo užtikrinta nemažai turtinių ir asmeninių moters teisių. Deja, dėl nepalankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių visų piliečių teisės Lietuvoje buvo suvaržytos. Visgi moterys kovodavo prieš Carinės Rusijos imperiją, kūrė organizacijas, užsiimdavo labdaringa veikla. XIX amžiuje Lietuvoje kaip ir visoje Europoje kilo feministinis sąjūdis. Judėjimas davė savo vaisių – maždaug prieš metus Lietuvoje minėjome garbingą sukaktį. Jau 100 metų kaip mūsų pilietės –  moterys turi teisę balsuoti. Lietuvos valstybės padėtis, istorinis kontekstas leido moterims beveik be vargo įgyti šią teisę. Tik atkūrus nepriklausomybę užtikrintos visų piliečių – tiek moterų, tiek vyrų galimybės ir teisės. Visgi anksti pripažintos moterų teisės užgesino judėjimo šalininkių norą ir toliau kovoti už lygybę. Turėdamos vienodas politines ir pilietines teises su vyrais, moterys Lietuvoje nesiekė pakeisti įsišaknijusių stereotipų, kova už teises neišaugo į kovą prieš požiūrį ir standartus. Nusistovėjęs moters kaip motinos, namų šeimininkės, seksualinio objekto ar silpnesnio už vyrą individo įvaizdis tebeliko vešėti. Antroji feminizmo banga, galima sakyti, nepasiekė Lietuvos. Septintajame dešimtmetyje ir taip turėjome nemažai problemų – Sovietų sąjungoje varžomos visų piliečių teisės ir laisvės. Dabartinės feministės, vadinančios save trečiosios feminizmo bangos atstovėmis, siekia šią spragą Lietuvoje užkamšyti. Moterys ir vyrai Lietuvoje kovoja prieš smurtą, seksualinį moterų išnaudojimą, bando užtikrinti visų šalies piliečių lygiateisiškumą, vienodas galimybes siekiant karjeros.  Ir nepaisant kritikos, feministės ir lygias galimybes užtikrinančios organizacijos tikrai turi už ką kovoti. Nors kiekvienais metais skirtumas mažėja, skaičiuojama, jog 2018 metais moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis Lietuvoje siekė net 13 procentų. Situacija nedžiugina ir kitose srityse, į krizių centrą besikreipiančių moterų kasmet tik daugėja. Dažniausiai moterys, o ne vyrai lieka namie rūpintis vaiku (remiantis 2016 metų duomenimis, pirmaisiais vaiko gimimo metais vaiko globos atostogų išeina 18,7 tūkst. moterų ir tik 1,6 tūkst. vyrų). Nors aukštojo išsilavinimo kriterijumi, moterys lenkia vyrus (334,9 tūkst ir 214,3 tūkst.) taip pat bakalauro (61,1 proc. ir 38,9 proc),  magistro (65,9 proc. ir 34,1 proc.) bei daktaro (57,3 proc. ir 42,7 proc.) laipsnį turi didesnis procentas moterų nei vyrų, visgi pelningesnes IT specialybes ženkliai dažniau renkasi vyrai (11 proc ir 89 proc.), kuomet moterys linkusios studijuoti menus ir humanitarinius mokslus (76.2 proc. ir 23,8 proc.). Ir nors universitetuose dominuoja moterys, pastaruosius dažniausiai valdo vyrai. Atotrūkis šiuo kriterijumi itin žymus: net 85,7 proc. vyrų ir tik 14,3 proc. moterų. Lietuvoje vis dar ryški ir finansinė nelygybė.

 

Įdomu

 

  • Marija Kiuri – pirmoji moteris, gavusi Nobelio premiją. Taip pat ji vienintelė moteris pelniusi Nobelio premiją net du kartus.  Vigi iki šios dienos net aštuoniems šimtams vyrų ir tik keturiasdešimt keturioms moterims išdalintos prestižinės Nobelio premijos.
  • Septintąjame dešimtmetyje vykę feministiniai sujudimai veikiausiai paskatino į kosmosą išsiųsti ir pirmąją moterį. Ja tapo rusė, Sovietų Sąjungos kosmonautė ir parašiutininkė Valentina Vladimirovna Tereškova, kuri 1963-iųjų metų birželį tris dienas sėkmingai išbuvo kosmose.
  • Nors moteris jau skrido į kosmosą, valdyti valstybių moterims vis dar nepatikėta. Įdomu tai, jog Azijos, o ne Europos valstybėje moteris pirmą kartą pasaulio istorijoje tapo šalies lydere. Net septynioliką metų, nuo 1960-ųjų ministro pirmininko kėdėje Širi Lankoje sėdėjo moteris – Sirimavo Bandaranaike.
  • Stebėtina, jog kai kuriose pažangiose ir turtingose vakarų Europos valstybėse teisė balsuoti moterims suteikta itin vėlai.  Šveicarijoje balsuoti moterims leista tik 1971-aisiais metais ir net ne visuose regionuose! Lichtenšteine ši teisė garantuota vėliausiai – tik 1984-aisiais metais.
  • Apskaičiuota, jog moterys vidutiniškai dvigubai daugiau laiko nei vyrai praleidžia dirbdamos neapmokamus namų ruošos ir vaikų priežiūros darbus.
  • Šokiruoja tai, jog net šimtas trylika pasaulio valstybių neturi įstatymo, kuris moterims ir vyrams užtinkrintų vienodą už tą patį darbą mokamą atlyginimą.
  • Ne visose valstybėse moteris turi teisę dirbti viršvalandžius. Dvidešimt devynios pasaulio valstybės įstatymiškai riboja moterų darbo laiką.
  • Apskaičiuota, jog dėl nevienodo darbo užmokesčio per 2017-uosius metus moterys neatlygintinai dirbo net 51 dieną.
  • Ekonominė lyčių atskirtis vyrauja ir Lietuvoje. Nustatyta, jog moterys Lietuvoje vidutiniškai uždirba 757,8 euro, o vyrai – 847,6 euro per mėnesį.
  • Išsamus moterims ir vyrams skirtų prekių tyrimas padėjo išsiaiškinti, jog moterys už joms skirtas prekes moka daugiau nei vyrai. Pavyzdžiui, moteriškas šampūnas ar dezodorantas kainuos daugiau nei analogiškas vyriškajai lyčiai skirtas produktas.