Higienos instituto duomenimis, Lietuvoje septynis gyventojus iš dešimties kamuoja įvairaus laipsnio plokščiapėdystė. Dauguma nejaučia jokio diskomforto, deja, kitus kamuoja skausmas, nepatogumas, net sunkumai vaikštant. Neretai plokščiapėdystė atsiranda dar vaikystėje. Tad itin svarbu periodiškai tikrinti, ar mažylio pėdos formuojasi tinkamai, taip pat laiku imtis priemonių siekiant išvengti pėdų deformacijos.

 

Įgimta ar įgyta?Pediatrician,Examining,Development,Boy’s,Feet,On,A,Bed.

 

Visi vaikai iki maždaug 3-ejų būna plokščiapėdžiai: tai normalus reiškinys, kuris vadinamas fiziologine plokščiapėdyste. Vaikui augant pėdose mažėja riebalinis sluoksnis, tvirtėja visų kojų raumenys ir raiščiai, o sulaukus 3–5 m. pradeda formuotis pėdos skliautas. Tai patvirtina statistika: net 44 % 3–6 m. vaikams nustatoma plokščiapėdystė, tačiau nuo 6–erių šis skaičius sumažėja beveik perpus ir siekia 24 %. Jeigu augant pėdos nepradeda linkti ir 6–7 m. vaikas tebeturi plokščias pėdas, vertėtų susirūpinti ir pasitarti su gydytoju ortopedu, ypač jei patiria pėdų ir kojų skausmus ar diskomfortą. Plokščiapėdžiai vaikai nuo turinčių sveikas pėdas skiriasi tuo, kad greitai pavargsta žaisdami, lenktyniaudami. Kartais jiems atrodo, kad pėdas tarytum degina. Vakare skauda ne tik jas, bet ir blauzdas, šlaunis, nugarą. Kai kada sutraukia mėšlungis. Plokščia pėda neamortizuoja, todėl atsiranda nuovargis, kinta eisena, einant plačiai mojuojama rankomis. Jei raumenys ir raiščiai tampa silpni ar nevisaverčiai, pėdos neatlaiko kūno svorio, jų skliautai ima mažėti ir formuojasi plokščiapėdystė. Kai didelis krūvis tenka vidiniam pėdos skliautui, nuvargsta blauzdos raumenys ir persvarą ima šeiviniai raumenys, kurie pėdą nutempia į išorę. Gydytojai ortopedai patikina, kad pėdų deformacijos dažniausiai būna įgytos, o ne įgimtos. Su šiomis ydomis gimsta vos 5–15 % plokščiapėdžių, visi kiti atvejai įgyjami augant. Moksliniai tyrimai rodo, kad įgimtą plokščiapėdystę gali lemti teršalai ore, nitratai, hormonų prisotintas maistas, nėštumo metu vartotas alkoholis, rūkymas, migdomieji ar raminamieji vaistai. Įgyta plokščiapėdystė gali atsirasti dėl netinkamos vaiko priežiūros, kai reikšmingai trūksta vitamino D.

 

Taisyklingą eiseną būtina formuoti nuo mažens

 

Medikų teigimu, pirmaisiais gyvenimo mėnesiais visi vaikų audiniai gležni, kaulai dar nesusiformavę, todėl statyti ant kojyčių ar imituoti ėjimą nevalia. 5–6 mėn. kūdikio dar neverta mokyti vaikščioti. Prilaikymas už pažastų iš tiesų nestiprina kojų, o atvirkščiai – gali pakenkti. Tokio amžiaus mažyliams skirtos specialios mankštos ir masažai. 7–9 mėn. kūdikis pats bando stotis įsitvėręs rankytėmis, bet namiškiai neturėtų jam padėti, nevedžioti už rankyčių, nes taip žalojamos pėdutės dėl per didelio krūvio. Dalis ortopedų itin kritiškai vertina vaikštynes. Vaikui anksti pradėjus naudotis vaikštyne pėdos kraiposi, formuojasi netaisyklinga eisena, netinkami pėdų statymo įpročiai, tad kyla plokščiapėdystės grėsmė. Dar viena klaida, kuri gali nulemti pėdos deformacijas, – netinkamai parinkta pirmoji avalynė. Anksčiau siūlyta vos pradėjusiam vaikščioti mažyliui auti batukus tvirtu aulu ir kietu padu, kad pėdutės būtų stabilios. Pagal dabartines rekomendacijas, mokantis vaikščioti nereikia jokios avalynės. Geriausia, jei mokymosi vaikščioti procesas vyksta natūraliai, be pagalbos, tuomet visi mažylio raumenys įdarbinti laiku. Kambaryje besimokančiam vaikščioti vaikučiui praverstų kojinaitės gumuotu padu. Žinoma, avalynė reikalinga lauke, žaidžiant, einant į darželį. Itin svarbu tinkamu momentu apsilankyti pas gydytoją, kad specialistas įvertintų mažylio pėdų būklę. Pirmą kartą pėdutės turėtų būti apžiūrimos sulaukus 2–3 mėn. Antroji apžiūra atliekama pradėjus vaikščioti ir savarankiškai pavaikščiojus 2–3 mėn. Tuomet kartojama 3–4 m., 6–7 m. ir 10–14 m. Pasitarti su gydytoju būtina, jeigu mažylis netaisyklingai numina batukus, neįprastai dažnai užkliūva ir krinta, skundžiasi skausmais ar nemaloniais pojūčiais pėdose ir kojose.

 

Gydymą būtina pradėti kuo anksčiau

 

Tik stebint vaiko būklę įmanoma anksti aptikti pavojingų pakitimų. Korekcinį gydymą svarbu pradėti kuo ankstyvesniame amžiuje, iki susiformuojant kauliniam skliautui. Įgytą plokščiapėdystę galima koreguoti mankštomis, baseinu, masažais ir tinkama avalyne. Kaskart medikas skiria individualų gydymo planą, atidžiai įvertinęs deformacijos laipsnį. Visas korekcijos procesas gali užtrukti metus ar net dvejus. Kartais ydas tenka gydyti chirurginiu būdu. Taip pat svarbu ir tai, kaip pėdų deformacijas patiriantis vaikas prižiūrimas namuose. Tėvai, auginantys plokščiapadį vaiką, turi atkreipti dėmesį į jų svorį. Jei turi antsvorio ar nutukęs, didesnė apkrova tenka pėdos skliautui. Vaikui išmokus vaikščioti būtina tinkama avalynė. Perkant batukus rinktis su aukštesniu vidiniu šonu, padas turi būti kietas, bet lankstus, pakulnio aukštis 0,5–1 cm storio, pakeltas vidinis vidpadžio kraštas. Noselės turi būti platesnės, kad būtų laisvi pirštukai. Mergaitėms nuo 7–10 m. galima avėti proginius batelius su 3–4 cm aukščio pakulniu. Vyresnėms proginių batelių pakulnio aukštis gali siekti 5–6 cm, bet juos reikia avėti kuo rečiau, tik ypatingomis progomis. Vaiko kojoms kenkia ir per dideli batai. Sportinius batelius galima avėti visą dieną, bet turi būti kokybiški, pagaminti iš natūralių žaliavų, turėti iš vidinės pusės pakeltą vidpadį. Per maži batukai deformuoja pirštukus ir spaudžia, gali atsirasti nuospaudų. Beje, savo nuožiūra pirkti specialios ortopedinės avalynės nereikėtų – ši perkama tik su gydytojo rekomendacija. Tinkamai parinkta – iš tiesų veiksminga gydymo priemonė. 2019 m. „Medicine Open“ žurnalas atliko metus trukusį kontroliuojamą tyrimą. Nustatyta, kad net vien ortopedinių vidpadžių naudojimas reikšmingai prisideda prie plokščiapėdystės gydymo.

 

Naudinga žinoti

 
  • Pėda – svarbiausia žmogaus kūno judėjimo ir atramos sistemos dalis. Jos funkcija užtikrina tiek stabilią kūno atramą stovint, tiek lankstumą judant. Pradedant žingsnį, pėda kulnu nusileidžia ant žemės – tuo metu, kaip ir atsispiriant nuo žemės, ji turi būti tvirta. Raiščiai ir sausgyslės tvirtai prilaiko pėdos kaulus. Pėdai savo plokštuma nusileidus ant žemės paviršiaus, raiščiai ir raumenys atsipalaiduoja, taip pėda gali lengvai prisitaikyti prie paviršiaus nelygumų. Tuomet išryškėja nusileidę ir suplokštėję vidiniai pėdų skliautai. Žmogus vidutiniškai padaro 5000–10 000 žingsnių per dieną, tiek pat kartų pėdos pakartoja šį judesį.
  • Jeigu šis mechanizmas sutrinka, kūnas pats mėgina prisitaikyti ir stabilizuoti pusiausvyrą. Kurį laiką sąmonė negauna jokių signalų apie pėdos funkcijos sutrikimus. Juos kompensuoja kelio sąnariai, klubai, stuburas. Tik šioms atramoms pavargus ima skaudėti pėdas, kelio sąnarius, klubą ar stuburą, pasikeičia laikysena. Iškrypsta kojų pėdų pirštai, atsiranda iššokę pėdos kauliukai, vidinis pėdos skliautas nebegrįžta į savo padėtį. Procesas lėtai progresuoja, tai priklauso nuo patirtų krūvių, traumų, bendro organizmo pasirengimo ir daugelio kitų veiksnių.
  • Plokščiapėdystės profilaktika būtina rūpintis nuo pat vaikystės. Taisyklingam vaiko pėdų formavimuisi didelę įtaką turi fizinė veikla. Labai svarbu, kad būtų fiziškai aktyvus – bėgiotų, važinėtų dviračiu, riedučiais, plaukiotų ir užsiimtų kita aktyvia veikla. Taisyklingam pėdų formavimuisi naudingas vaikščiojimas basomis nelygiu paviršiumi (žole, smėliu ir pan.)
  • Apie 20 % žmonių populiacijos turi nevisiškai išsivysčiusius pėdos skliautus vienoje ar abiejose pėdose, bet tai ne visada lemia skausmą.
  • Įgyta plokščiapėdystė gali lemti greitesnį kelio ar klubo sąnario kremzlinio audinio susidėvėjimą. Didesnė ašinė apkrova skatina stuburo sąnarinių diskų dehidrataciją, o tai gali sukelti osteochondrozę. Didėja grėsmė patempti kelio ir čiurnos sąnarių raiščius, patirti apatinės galūnės lūžių, klubinės blauzdos juostos sindromą ar plantarinį fascitą.

 

Autorė  Eglė Stratkauskaitė