Plėšikus viliojantis muziejus

Paryžiuje įsikūręs Luvras – vienas garsiausių pasaulio muziejų. Vienus jis traukia kaip neišsenkantis įkvėpimo šaltinis, kitus – kaip neįkainojamų meno kūrinių lobynas, saugantis išskirtinę istoriją. Tačiau kas iš tiesų slypi už blizgančių Luvro vitrinų?

Juvelyrikos vagystė Luvre

Visai neseniai, spalio 19-osios rytą, Luvro muziejuje įvykdyta viena įžūliausių ir kruopščiausiai suplanuotų juvelyrikos vagysčių per pastaruosius dešimtmečius. Keturių asmenų grupė, veikusi nepaprastu tikslumu ir greitumu, pagrobė vertingus istorinius papuošalus iš garsiosios Apolono galerijos – vietos, kurioje saugomi Prancūzijos karališkieji juvelyriniai dirbiniai.

Vagystė prasidėjo apie 9.30 val., kai į muziejaus teritoriją įriedėjo sunkvežimis su keltuvu. Du vagys, persirengę darbininkais, mechaniniu keltuvu pakilo iki antrame aukšte esančio balkono. Pjūklu išpjovė langą ir pateko į galeriją. Jų tikslas buvo aiškus – vitrinose eksponuoti XIX a. Prancūzijos monarchijai priklausę juvelyriniai dirbiniai.

Vos per kelias minutes dingo mažiausiai aštuoni eksponatai – tiaros, auskarai ir kaklo papuošalai, kai kurie inkrustuoti šimtais deimantų, safyrų ir smaragdų. Vienas žymiausių pavogtų objektų – imperatorienės Eugenijos, Napoleono III žmonos, karūna, puošta daugiau nei 1300 deimantų ir 56 smaragdais. Nors karūna netrukus rasta netoli muziejaus, ji buvo nežymiai pažeista – tikėtina, kad vagys ją paliko paskubomis keisdami pabėgimo maršrutą.

Pirminis nuostolių įvertinimas siekia apie 88 mln. Eur. Dėl incidento pradėtas tarptautinis tyrimas, o pavogti objektai įtraukti į Interpolo pavogtų meno kūrinių duomenų bazę. Netrukus po įvykio policija sulaikė kelis įtariamuosius, tarp jų – vieną asmenį, bandžiusį išvykti iš šalies per Šarlio de Golio oro uostą.

Neįkainojamos kolekcijos

Ši vagystė dar kartą atkreipė dėmesį į Luvro muziejaus ekspozicijas ir kai kurių jų neįkainojamą vertę. Dar XIII a. pabaigoje Prancūzijos karaliaus Pilypo II įsakymu čia pastatyta gynybinė tvirtovė, skirta apsaugoti Paryžių nuo galimų priešų iš vakarų. Vėlesniais amžiais pastatas perstatytas į karališkąją rezidenciją, o po Prancūzijos revoliucijos, 1793 m., pirmą kartą atvertas visuomenei kaip muziejus. Tuo metu eksponuoti vos 537 darbai, daugiausia perimti iš bažnyčių ir aristokratų kolekcijų.

Šiandien Luvre saugoma daugiau nei 480 tūkst. artefaktų, iš kurių lankytojams pristatoma apie 35 tūkst. Ekspozicijos aprėpia platų laikotarpį – nuo senovės civilizacijų kūrinių iki XIX a. meno. Tačiau muziejų garsina ne tik kolekcijų apimtis, bet ir keli pasaulinės kultūros simboliais tapę eksponatai. Bene žymiausias jų – Leonardo da Vinčio „Mona Liza“, nutapyta apie 1503–1506 m. Šis kūrinys išgarsėjo ne tik dėl meistriškos tapybos, bet ir dėl paslaptingos šypsenos, jau kelis šimtmečius žadinančios įvairias interpretacijas. 1962 m. paveikslas apdraustas už 100 mln. JAV dolerių, o šiandien jo vertė perkopė 900 mln. JAV dolerių. Muziejus niekada nesvarstė galimybės jo parduoti, juo labiau kad kūrinio istorija tokia pat legendinė, kaip ir pats portretas. 1911 m. „Mona Liza“ tapo vienos garsiausių meno vagysčių centre, kai italų kilmės buvęs muziejaus darbuotojas Vincenzo Peruggia nusprendė, kad paveikslas turėtų grįžti į Italiją. Per naktį pasislėpęs Luvre ir apsimetęs darbininku, jis išnešė paveikslą tiesiog po paltu. Kūrinys dingo beveik dvejiems metams, kol V. Peruggia mėgino jį parduoti Florencijoje. Nors tai buvo didelio masto nusikaltimas, pats vagis save laikė patriotu, o „Mona Lizos“ žinomumas po šio įvykio išaugo keliasdešimt kartų, paversdamas ją globaliu simboliu. Ne mažiau ikoniška ir „Milo Venera“ – apie 130–100 m. pr. Kr. sukurta antikinė skulptūra, aptikta 1820 m. Milo saloje Graikijoje. Nors skulptūra rasta be rankų, ji laikoma vienu ryškiausių klasikinės estetikos ir moters grožio idealų. Šalia šių žymių eksponatų Luvras saugo ir kitus išskirtinius kūrinius, tarp jų – Žako Luji Davido monumentalią drobę „Napoleono karūnavimas“ (1807 m.), perteikiančią imperatoriaus valdžios ritualą ir jo politiškai konstruojamą įvaizdį.

Nepaprastai vertinga ir senovės Egipto kolekcija: raudonasis sfinksas iš Tanio, sarkofagai, skulptūros bei ritualiniai daiktai atskleidžia civilizacijos prabangą, valdovų prestižą ir jų siekį simboliškai įamžinti savo galią. Panašiai svarbūs ir Mesopotamijos, Persijos bei Artimųjų Rytų artefaktai, tarp kurių – Hamurabio įstatymų stela, daugiau nei dviejų metrų aukščio bazaltinis akmuo, laikomas vienu seniausių teisės kodeksų žmonijos istorijoje.

Luvro pasididžiavimas – ir Napoleono kolekcija: dekoratyvinio meno kūriniai, auksuoti laikrodžiai, porcelianas, bronziniai dirbiniai bei baldai, atkeliavę iš imperatoriaus rezidencijų. Šie objektai liudija ne tik estetinį skonį, bet ir politinį simbolizmą, kai menas buvo tapęs valdžios reprezentacijos įrankiu.

Nematoma Luvro pusė

Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Luvras – tai tik šedevrais ir eksponatų gausa žavinčios salės, iš tiesų jis slepia kur kas daugiau, nei mato eilinis lankytojas. Muziejaus saugyklose laikomi keli šimtai tūkstančių objektų, tad didžioji kolekcijos dalis visuomenei lieka nematoma. Vis dėlto šie eksponatai tikrai nedulka lentynose. Jie nuolat restauruojami, tiriami, skolinami kitoms institucijoms ar laikinai saugomi dėl erdvės stokos.

Viena įdomiausių Luvro paslapčių – jo požeminės erdvės, atskleidžiančios ne tik muziejinių saugyklų sistemas, bet ir paties pastato praeitį. Požemiuose iki šiol išlikusios viduramžių tvirtovės liekanos: akmeniniai grioviai ir masyvi siena, menanti Luvro pradžią kaip karališkąją gynybinę pilį.

Dar viena nematoma muziejaus dalis – intensyvi mokslo ir tyrimų veikla. Luvre dirbantys menotyrininkai, restauratoriai, archeologai ir chemikai nuolat tiria kūrinių autentiškumą, kilmę ir būklę. Būtent šiose laboratorijose kartais atsiveria nauji faktai, keičiantys mūsų supratimą apie žymius meno kūrinius. Naudojant rentgeno ar infraraudonųjų spindulių reflektografiją, tyrėjai aptinka po dažų sluoksniais slypinčius piešinius, koreguotus kontūrus ar pasikeitusias kompozicijas. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Leonardo da Vinčio „Švč. Mergelė Marija ir kūdikis su šv. Ona“. Restauruojant šį kūrinį 2010–2011 m., buvo nuvalyti XIX–XX a. lako sluoksniai, ir atsivėrė subtilūs šviesos bei šešėlių perėjimai, atskleidžiantys originalų L. da Vinčio spalvų minkštumą. Infraraudonųjų spindulių tyrimai taip pat parodė eskizinių piešinių – arklio galvą ir žmogaus kaukolės kontūrus, kurie galutinėje kompozicijoje nepasirodė.

Luvro nematomąją pusę sudaro ir įvairios kilmės dilemos, kurias muziejus tvarko itin diskretiškai, ypač kai kalbama apie objektus, atkeliavusius iš buvusių kolonijinių teritorijų ar įsigytus neramumų laikotarpiu. Vienas žinomiausių Luvro atvejų – diskusijos dėl Amarnos laikotarpio Egipto skulptūrų kilmės, kurių sugrąžinimo ne kartą siekė Egipto valdžia teigdama, kad kai kurie kūriniai buvo išvežti neteisėtai XIX–XX a. sandūroje. Nors Luvras griežtai laikosi kilmės dokumentavimo taisyklių, dalies eksponatų teisėta kilmė vis dar tikslinama: ar jie įgyti pagal tuomet galiojusią teisę, ar paimti pasinaudojant politiniu spaudimu, kolonijine nelygybe, net apgaule.

Autorė Monika Budnikienė