Pigmaliono efektas– tai psichologinis reiškinys, kai aukšti lūkesčiai, nukreipti į žmogų, lemia geresnius jo rezultatus, nes skatina teigiamus elgesio pokyčius. Tai saviįgyvendinančios pranašystės principas, grįstas idėja, kad tikėjimas sėkme didina pastangas ir padeda pasiekti daugiau. Kokius lūkesčius verta puoselėti, kad jie taptų augimo ir tobulėjimo varikliu?

 

Apie Pigmaliono efektąPygmalion,Effect,Illustration,Of,Employees,Who,Are,Praised,For,Their

 

Pigmaliono efekto ištakos slypi senovės graikų mite apie skulptorių Pigmalioną, kuris įsimylėjo savo sukurtą statulą, o ši, išpildydama jo svajonę, atgijo ir virto žmogumi. Nors ši istorija skamba mistiškai, pats reiškinys buvo moksliškai įrodytas 1968 metais. Psichologai Robertas Rosenthalis ir Lenore Jacobson atliko eksperimentą pradinėse mokyklose: mokytojams jie pranešė, kad tam tikri mokiniai, remiantis tariamais tyrimų duomenimis, turi išskirtinį potencialą ir gali tapti pirmūnais. Iš tikrųjų jokių gebėjimų testų nebuvo atlikta – mokinių pavardės buvo parinktos atsitiktinai. Taip mokytojams nežinant buvo suformuotas palankus nusistatymas kai kurių vaikų atžvilgiu: iš neva pažymėtų mokinių buvo tikimasi daugiau, su jais daugiau dirbama, jiems skiriama daugiau dėmesio ir paskatinimo.

 

Po metų pakartotinai įvertinus mokinių rezultatus paaiškėjo, kad šių vaikų pažangumas reikšmingai išaugo ir pranoko kitų mokinių pasiekimus. Taip buvo įrodyta, kad išankstinis, net ir klaidingas, tikėjimas žmogaus gebėjimais gali lemti realius jo pasiekimus. Remiantis Pigmaliono efektu, žmogus, kuriuo tikima ir kuris gauna daugiau dėmesio, palaikymo bei išteklių, pasąmoningai skatinamas siekti geresnių rezultatų. Šis principas gali būti taikomas ne tik švietimo srityje, bet ir motyvuojant darbuotojus ar siekiant asmeninio tobulėjimo.

 

Kelti sau didesnius lūkesčius

 

Ne kartą esame girdėję, kad asmeniniam tobulėjimui būtina išeiti iš komforto zonos, tačiau daugeliui tai padaryti nėra lengva. Vis dėlto dažnai neišnaudojame viso savo potencialo, todėl verta išdrįsti kelti sau didesnius tikslus. Svarbu išlaikyti aukso vidurį – lūkesčiai turi būti ambicingesni, tačiau realistiški, nes pernelyg aukšti ir nepasiekiami tikslai gali slopinti motyvaciją bei sukelti nusivylimą savimi. Tinkami lūkesčiai – tai vienas žingsnis toliau, vienas laiptelis aukščiau nei esame šiandien.

 

Pradėti reikėtų nuo tos gyvenimo srities, kurioje, būdami sąžiningi sau, jaučiamės mažiausiai tvirtai – būtent ten slypi didžiausias augimo potencialas, o rezultatai dažnai gali būti pasiekiami palyginti greitai. Pavyzdžiui, jei žinome, kad per mažai judame, suvokdami pasyvaus gyvenimo būdo pasekmes fizinei ir psichoemocinei sveikatai, galime išsikelti konkretų tikslą daugiau judėti. Jei per dieną nueiname vos 3000 žingsnių, nuspręskime padvigubinti šį skaičių. Jei visai nesportuojame, galime įsipareigoti bent tris kartus per savaitę skirti pusvalandį mankštai ar pradėti bėgioti. Bėgant laikui tikslai turėtų augti, pavyzdžiui, po metų nubėgti 5 ar 10 kilometrų, o gal net įveikti pusmaratonį.

 

Pozityviai kalbėti su savimi

 

Kiekvienas turime vidinį kritiką, kuris neretai garsiai reiškiasi ir stabdo mus nuo tobulėjimo bei didesnių tikslų siekimo. Pagal Pigmaliono efektą, viena svarbiausių užduočių – išmokti šį balsą nutildyti ir pradėti su savimi kalbėti pozityviai, stiprinant pasitikėjimą bei motyvaciją. Teigiamų pokyčių paslaptis slypi tikėjime, kad galime keistis į gera. Todėl įprastus žodžius „negaliu“, „nepavyks“, „nesu pakankamai gera“ verta pakeisti padrąsinančiomis mintimis: „aš galiu“, „man pavyks“, „esu pakankamai ryžtinga, protinga, rūpestinga“.

 

Psichologų teigimu, imtis bet kokios užduoties yra lengviau, kai veikiame iš pasitikėjimo ir vilties pozicijos, o ne iš baimės ar negatyvo. Pavyzdžiui, jei žmogus nusprendžia maitintis sveikiau ar atsikratyti antsvorio, į tai vertėtų žiūrėti kaip į rūpestį savimi, investiciją į sveikesnį ir ilgesnį gyvenimą, galimybę atrasti naujus skonius ir aktyvias pramogas, o ne kaip bausmę už ankstesnius įpročius. Pozityviai nuteikę save pokyčiams, galėsime mėgautis ne tik pasiektais rezultatais, bet ir pačia kelione jų link.

 

Vizualizuoti

 

Vizualizacija – vienas esminių metodų kalbant apie Pigmaliono efektą. Juk, pagal mitą, graikų skulptorius savo svajonėse regėjo jau atgijusią skulptūrą ir gyvenimą su ja – tai pati tikriausia vizualizacijos forma. Taikydami šį metodą, siekiame paveikti savo pasąmonę ir tarsi užprogramuoti joje norimus pokyčius. Tam reikia tik lakios vaizduotės ir gebėjimo sutelkti dėmesį.

 

Kasdien verta skirti bent kelias minutes ramiai vizualizacijai ir kuo konkrečiau įsivaizduoti, kaip atrodo mūsų gyvenimas, kai svajonė jau yra išsipildžiusi. Pavyzdžiui, jei siekiame kilti karjeros laiptais, įsivaizduokime save jau einantį svajonių pareigas: kaip atrodome, kaip kalbame, kaip jaučiamės. Jei norime darbą nustoti laikyti prioritetu, galime vizualizuoti, kiek prasmingų veiklų atsiranda mūsų laisvalaikyje: kelionės, sportas, pasivaikščiojimai, stalo žaidimai su šeima, vakarienės su draugais, knygų skaitymas ar nauji hobiai.

 

Svarbu vizualizuoti ne tik vaizdus, bet ir emocijas – kaip jaučiamės pasiekę tikslą: galbūt išdidžiai, labiau pasitikintys savimi, su sustiprėjusia saviverte, įkvėpti artimųjų palaikymo ir pasirengę siekti dar daugiau. Būtent šis emocinis išgyvenimas stipriausiai veikia motyvaciją ir tikėjimą savo galimybėmis.

 

Skundimąsi pakeisti pagyromis

 

Žmones dažnai skirstome į tuos, kurie mato pusiau pilną, ir tuos, kurie mato pusiau tuščią stiklinę. Optimistai linkę labiau išnaudoti savo potencialą, nes jie atviresni naujovėms, neturi išankstinio nusistatymo, kad nepasiseks, todėl drąsiau imasi veiksmų. Su pesimistais situacija sudėtingesnė – neigiamas nusiteikimas stabdo nuo pirmojo žingsnio, o kiekviena nesėkmė tik sustiprina vidinę nuostatą: „Taip ir žinojau, kad nereikėjo bandyti.“

 

Norint bent šiek tiek pakreipti savo mąstymą optimizmo ir didesnių tikslų link, svarbu stebėti polinkį skųstis ir sąmoningai jį keisti. Psichologai siūlo paprastą praktiką: kiekvieną kartą pagavus save skundžiantis, sąmoningai įvardyti bent du dalykus, už kuriuos esame dėkingi. Jei kelionėje sugedo automobilis, galime padėkoti už tai, kad apskritai jį turime ir galėjome leistis į kelionę.

 

Ypač veiksminga, kai dėkingumas išreiškiamas ta pačia forma kaip ir skundas: jei skundžiamės garsiai, garsiai ir padėkokime. Tai itin pravartu praktikuoti šeimoje – taip mokome vaikus nepasiduoti ir net sudėtingose situacijose ieškoti šviesiosios pusės. Toks požiūris stiprina charakterį, ugdo pasitikėjimą savimi ir skatina asmeninį augimą.

 

Švęsti mažas pergales

 

Pokyčiai nevyksta per vieną dieną, o geležine kantrybe daugelis šiuolaikinių žmonių nepasižymi. Todėl naudinga bet kokį tikslą suskaidyti į mažesnius žingsnius ir sąmoningai įvertinti kiekvieną tinkama kryptimi žengtą etapą. Pavyzdžiui, jei norime išmokti užsienio kalbą, akivaizdu, kad to nepasieksime per kelias dienas. Galime pradėti nuo konkrečių, aiškių užduočių: išmokti 20 daiktavardžių, 20 veiksmažodžių, suskaičiuoti iki dvidešimties, išmokti dešimt pagrindinių frazių ir pan. Kiekvieną pasiektą rezultatą verta užsirašyti ir nepamiršti savęs pagirti.

 

Siekiant didesnių tikslų – pakeisti karjerą, įsigyti namą ar leistis į kelionę aplink pasaulį – žingsnių gali būti dešimtys ar net šimtai. Tačiau kiekviena pažymėta varnelė leidžia matyti progresą ir suteikia vilties, nes primena, kad judame tinkama kryptimi. Taip pat naudinga numatyti didesnius tarpinius tikslus, kuriuos galėtume sąmoningai atšvęsti. Tuomet visa kelionė tampa pozityvesnė, o didysis tikslas nebeatrodo toks tolimas ar nepasiekiamas.

 

Susikurti palaikančią aplinką

 

Kaip parodė psichologų R. Rosenthalio ir L. Jacobson tyrimai, žmogaus tobulėjimui itin svarbi aplinka ir žmonės, kurie į mus deda viltis, skatina siekti daugiau, palaiko, suteikia pasitikėjimo bei padeda atrasti savyje talentus ir gebėjimus. Jei norime judėti pirmyn, būtina sąmoningai kurti motyvuojančią aplinką. Pirmiausia verta apsidairyti aplink save ir įvertinti, ar žmonės, su kuriais praleidžiame daugiausia laiko, mus įkvepia ir skatina augti, ar priešingai – smukdo žemyn.

 

Deja, neigiama įtaka gali sklisti net iš artimiausių žmonių – tėvų, antrosios pusės, suaugusių vaikų ar geriausių draugų. Todėl svarbu būti atviriems sau ir atsakyti į esminius klausimus: ar po bendravimo jaučiuosi pakylėtas, motyvuotas, kupinas naujų sumanymų, ar priešingai – suirzęs, nusivylęs, emociškai apsunkęs? Jei pastebime, kad negatyvo daugiau nei palaikymo, verta riboti laiką tokioje aplinkoje, jei dėl tam tikrų priežasčių santykių visiškai nutraukti nesinori. Tuo pačiu metu savo aplinką reikėtų papildyti žmonėmis, kuriais žavimės, kurie skatina pasitempti ir būti geresne savo versija. Ne veltui sakoma: jei kambaryje esi protingiausias, metas pereiti į kitą – kitaip asmeninis augimas sustos.

 

Įdomu

 
  • Pigmaliono efektas veikia ir atvirkščiai, tai vadinama Golemo efektu.
  • Psichologijoje ir socialiniuose santykiuose Golemo efektas pasireiškia, kai žmogus susitapatina su jam primesta neigiama nevykėlio, nusikaltėlio, niekam tikusio ar potencialiai pavojingo asmens etikete.
  • Dėl neigiamų aplinkinių lūkesčių gali sumažėti žmogaus motyvacija, gebėjimai ir pasiekimai. Taip gali nutikti ir akademinėje, ir profesinėje, ir asmeninėje srityse.
 

Autorė Laima Samulė