Penkios didžiojo genijaus paslaptys

Albertas Einšteinas – vienas žymiausių visų laikų mokslininkų, o jo vardas tapęs genijaus sinonimu. Fiziko atradimai pakeitė pasaulį, tačiau išradėjo biografija domimasi ne tik dėl to. Ekscentriška išvaizda, prieštaringai vertinami pasisakymai, palaidas elgesys lėmė, kad mokslininko gyvenimą gaubė mitai ir paslaptys. O jos atskleidžiamos tik dabar, po fiziko mirties praėjus septyniems dešimtmečiams.

Buvo autistas. A. Einšteinas gimė 1879 m. kovo 14-ąją Vokietijos mieste Ulme. Nekentė mokyklos – ją metė vos penkiolikos. Mokslai būsimajam fizikos genijui, manoma, nesisekė ne dėl to, kad nuobodžiavo ir viską žinojo, o dėl Aspergerio sindromo. Tai autizmo spektro sutrikimas. Jam nebūdingas kalbinis ar kognityvinis atsilikimas, tačiau turintieji šį sindromą patiria sunkumų bendraudami ir prisitaikydami prie visuomenės normų. Tiesa, būtent autistai pasižymi aukštu intelektu ir genialiu mąstymu. Deja, tuomet apie autizmo spektro sutrikimus dar niekas nežinojo, tad inžinieriaus ir namų šeimininkės šeimoje gimęs vienas garsiausių pasaulio mokslininkų laikytas tiesiog neprotingu, nes ilgai nemokėjo (ar nenorėjo) naudotis dantų šepetėliu ir nemūvėjo kojinių. „Kai supratau, kad kojos pirštas anksčiau ar vėliau kojinėje padaro skylę, nustojau jas dėvėti“, – sykį paaiškino jis. Tačiau mėgo muziką, puikiai griežė smuiku. 1985 m. stojamųjų egzaminų į aukštąją mokyklą A. Einšteinas neišlaikė, nes greičiausiai į užduotus klausimus atsakė remdamasis savo atradimais, o ne pagal anuomet žinotas mokslines tiesas.

 
Susilaukė ligotų vaikų ir juos slėpė. Pirmoji A. Einšteino žmona – studijų laikų meilė serbų matematikė Mileva Maric, su kuria susituokė vos 23-ejų, pagimdė tris vaikus. Deja, genijaus atžalos buvo ligotos. Istorikai pateikia įvairiausių versijų. Vieni teigia, kad pirmagimė Lieserl gimė turėdama Dauno sindromą ir netrukus buvo įvaikinta kitos šeimos. Kiti įsitikinę, kad pirmoji genijaus dukra mirė susirgusi skarlatina. Spėjama, kad mergaitės jauna pora atsisakė, nes jos susilaukė dar nesusituokę. Be to, akivaizdžiai ligotas kūdikis tais laikais esą būtų pakenkęs mokslinei karjerai. Apie mergaitę sužinota tik visai neseniai, atradus A. Einšteino susirašinėjimus su pirmąja žmona. Porai teko išgyventi dar vieną skaudų likimo smūgį, kai sūnus Eduardas sirgo šizofrenija. Tai irgi kruopščiai slėpta nuo visuomenės. Liga pasireiškė Eduardui jau beveik suaugus. Pastebėję, kad sūnus elgiasi neadekvačiai, tėvai skubiai pasirūpino jį uždaryti į psichiatrijos kliniką. Nėra duomenų, kad fizikas ar matematikė žmona kada nors būtų aplankę psichikos ligos kamuojamą sūnų.

 
Nemėgo praustis, bet suviliojo daugybę moterų. Pasakojama, kad A. Einšteinas gimė su didele galva, o vaikystėje turėjo nemenką antsvorį. Dėl nedailios išvaizdos jo nemėgo senelė. Nors antsvorį išaugo, fiziškai patraukliu vyru netapo. Vos 1,70 cm ūgio, nuožulniais pečiais, kiek per didele galva, kurią dar labiau išdidindavo į visas puses styrantys plaukai, prastais asmeninės higienos įpročiais pasižymėjęs vyras visgi buvo labai mylimas moterų. Išsiskyręs su pirmąja žmona tuoj pat užmezgė santykius su savo pussesere. Artima kraujo giminystė jam nė kiek nekliudė, o štai reikalavimai laikytis monogamijos buvo didelė problema. A. Einšteinas tiesiog negalėjo susilaikyti. Jo meilužių, sugulovių ir vienos nakties nuotykių damų sąraše – kelios dešimtys (ne)žinomų vardų. Spėjama, kad netgi palaikė santykius su podukra, nors oficialių duomenų apie tai nėra. Didžiausia paslaptimi išlieka ne tikslus mylimųjų skaičius, bet tai, kuo nevalyvas ir nepagarbiu elgesiu su moterimis garsėjęs vyras jas viliodavo. Mat niekada nepirkdavo brangių dovanų, nelepino mylimųjų komplimentais ar gėlėmis. Manoma, kad net ištverme lovoje negalėjo pasigirti. Visgi gražuolės pačios kabinosi ant kaklo.

 
Pranašavo Trečiąjį pasaulinį karą. Nors savęs pranašams A. Einšteinas tikrai nebūtų priskyręs, jis puikiai suprato ne tik politikos subtilybes, bet ir tai, kaip veikia galia pasaulyje. Juk tam tikra prasme visuomenė (kaip visuma, sudaryta iš atskirų dalelių – žmonių) paklūsta fizikos dėsniams. Fizikos genijui atrodė akivaizdu, kad Trečiasis pasaulinis karas įvyks. Taip pat buvo įsitikinęs, kad viskas prasidės nuo itin modernių ginklų naudojimo karo lauke, galiausiai bus panaudotos branduolinės bombos, bet tai kovų nenutrauks. Žmonija grįš prie primityvių ginklų ir kovos taktikų, kariaus dėl radiacija dar neužterštų teritorijų. A. Einšteinas sakė, kad net teoriškai absoliuti taika Žemėje nėra įmanoma, bent tol, kol čia gyvena žmonės. Be to, vienas pirmųjų sakė, kad nė vienas karas nekyla natūraliai ar tiesiog savaime. Konfliktai sukeliami tų, kurie trokšta stimuliuoti ekonomiką. Karas niekada neturi vertybinio pagrindo, o tik pretekstą. Karas niekuomet negelbsti nuskriaustųjų ir nieko neišlaisvina, o tik perskirsto išteklius.

 
Genialumą lėmė ypatingos smegenys? Paskutinę gyvenimo dieną A. Einšteinas ruošėsi pasirodymui televizijoje ir rašė kalbą, skirtą septintosioms Izraelio valstybės metinėms. Tačiau jį ištiko pilvo aortos aneurizma – būklė, kai pernelyg išsiplečia ir plyšta pagrindinė kraujagyslė aorta. Praėjus kelioms valandoms po mirties medikas Thomas Harvey, atlikęs skrodimą, be šeimos leidimo pašalino velionio smegenis ir parsinešė namo. Jis buvo įsitikinęs, kad A. Einšteino smegenis reikia ištirti, juk tai vienas protingiausių žmonių pasaulyje. Tiesa, tyrimų strategija buvo neįprasta. Genijaus smegenys padalintos į 240 gabalėlių ir išsiųstos mokslininkams. Tačiau daugelis mėginių dingo. Tik praėjus keliems dešimtmečiams, radus smegenų nuotraukas, mokslininkams pavyko šį tą išsiaiškinti. Palyginus jų vaizdą su 85 kitomis smegenimis paaiškėjo, kad nors genijaus smegenys buvo vidutinio dydžio ir svėrė 1230 g, tam tikrose srityse vingių ir griovelių skaičius neįprastai didelis, o pati struktūra sudėtingesnė nei paprastų žmonių.

Autorė Eglė Stratkauskaitė