Kvapnus, aitraus, išskirtinio skonio peletrūnas daugiausiai buvo auginamas Žemaitijoje. Prieskoniniu augalu džiovintais lapeliais buvo gardinamas sūris, tradiciniai pyragiukai (virtinukai), žuvies, paukštienos patiekalai ir sriubos. Ilgainiui prieskonis paplito visoje Lietuvoje, nors populiarumu niekada nelenkė kmynų ar juodųjų pipirų. Peletrūno arba vaistinio kiečio sėklos geriausiai sudygsta ir veši saulėtose vietose, derlingose priemolio ar priesmėlio dirvose. Pasėjus nedaug daugiamečių peletrūnų po kurio laiko jų pridygsta daugiau, nes augalai dauginasi šakniastiebiais.

 

Peletrūnų būna kelių rūšių. Mūsų kraštuose labiausiai paplitęs vadinamas prancūziškas arba vokiškas peletrūnas, kilęs iš minėtų kraštų. Sėklomis dauginasi rusiškas peletrūnas, kuris yra ištvermingesnis, bet ne tokio intensyvaus kvapo.

 

Prieskoninis augalas naudojamas ne tik kulinarijoje, bet ir gydymui. Jau senovės Graikijoje duodavo pakramtyti peletrūno lapelių, jei kamuodavo danties skausmas. Viduramžiais šis augalas buvo naudojamas kaip priešnuodis nuo gyvačių įkandimų. Be to, jis gerina virškinimą, ramina nervų sistemą, gerina širdies veiklą bei kraujotaką. Nuo seno vaistinis kietis naudojamas nuo pilvo skausmų ir apetitui skatinti. Prieskonį rekomenduojama vartoti pagyvenusiems ar sergantiems asmenims, kurie neturi noro pavalgyti.

 

Rašytiniuose šaltiniuose peletrūnas minimas jau 500 metų prieš Kristų. Lotyniškas augalo pavadinimas „Artemisia dracunculus“ kilo iš arabų kalbos žodžio, reiškiančio drakoną. Drakonu pavadintas dėl šaknų panašumo į šį mitinį gyvūną, gyvatę. Tikriausiai dėlto manoma, kad peletrūnas gali apsaugoti ir nuo drakonų, ir nuo gyvačių.

 

Šaukštelyje malto, džiovinto peletrūno yra 0,52 miligramų geležies. Tai labai didelis mineralo kiekis tokiame mažame maisto kiekyje. 0,52 mg sudaro 6 procentus visos rekomenduojamos suvartoti geležies normos (8 mg) vyrams ir 3 procentus moterims (18 mg). Geležis skatina kraujo raudonųjų kūnelių gamybą ir deguonies pernešimą krauju.

 

Be geležies peletrūnuose yra ir kitų vitaminų bei mineralų: širdies ir raumenų normaliai būklei reikalingo kalio, tvirtiems kaulams būtino kalcio ir regėjimą saugančio vitamino A.

 

Peletrūnas gali būti vartojamas, norint paskatinti menstruacijų ciklą. Taip pat mažina nuovargį ir ramina nervus. Tinka, jei kamuoja nemiga. Skatina tulžies išsiskyrimą kepenyse ir pagreitina nuodingų medžiagų pašalinimą iš organizmo. Prieskonis padeda gydyti skrandžio ir kepenų ligas. Žmonės, kenčiantys nuo aukšto kraujo spaudimo prieskonį gali vartoti vietoj druskos. Anksčiau buvo vartojamas kaip priemonė nuo parazitinių kirmėlių.

 

Jei vargina žagsulys, galima pakramtyti peletrūno lapelių arba sučiulpti gabalėlį cukraus, ant kurio užlašinta porą lašelių augalo eterinio aliejaus.

 

Peletrūnas – galingas antioksidantas, saugantis nuo žalingo aplinkos poveikio. Dėl šių savybių peletrūno vartojimas gali atitolinti arba sumažinti organizmo senėjimo procesus.

 

Peletrūnuose esančios medžiagos naikina blogąsias bakterijas, iš kurių net auksinį stafilokoką bei E. Coli bakterijas. Buvo atliktas tyrimas su baltu, varškės sūriu, ant kurio buvo pabarstyta pastarojo prieskonio. Rezultatai parodė, kad peletrūnas sumažino žalingų bakterijų kiekį. Gali būti, kad peletrūnas netolimoje ateityje bus naudojamas konservuojant sūrį ir į jį panašius gaminius.

 

Prieskonių mišiniuose peletrūnas dažnai maišomas su daržiniais builiais, petražolėmis, laiškiniais česnakais. Dažniausiai vartojamas džiovintas peletrūnas, nors džiovinimo metu prarandama dalis vertingo eterinio aliejaus. Gydomaisiais tikslais vartojama peletrūnų arbata. rekomenduojama kasdien išgerti bent 4 puodelius šio gėrimo. Peletrūnų lapeliai maistui ar kaip vaistas turi būti gražūs, nesuvytę ir nepageltę.

 

Nėra žinoma, kad peletrūnas mažintų vaistų poveikį. Tačiau eteriniam augalo aliejui kai kurie žmonės gali būti alergiški, todėl prieš vartojant būtina pasitarti su gydytoju arba vaistininku.