2024 m. vasarą laukia vienas didžiausių sporto renginių – olimpinės žaidynės, kurios šįkart vyks Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Dešimtyje sporto šakų varžyvis 27 mūsų šalies atstovai. Tai jau dešimtosios olimpinės varžybos lietuvių delegacijai. Ir simboliška, kad žaidynės vyks būtent Paryžiuje. Mat būtent ten prieš 100 metų pirmą kartą startavo Lietuvos rinktinė.

 

Sunkus kelias starto linkAthlete,In,Front,Of,A,Large,Set,Of,Olympic,Rings

 

Kai 1920 m. Antverpene, Belgijoje, buvo surengtos pirmosios olimpinės žaidynės po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvoje dar vyko kovos už nepriklausomybę, tad apie dalyvavimą sporto varžybose nebuvo nė kalbos. Olimpinėse žaidynėse Lietuva pirmą kartą dalyvavo po ketverių metų, 1924 m. Paryžiuje. Tuomet olimpinėje paraiškoje Lietuva buvo įrašiusi 7 sporto šakas: boksą, dviračių sportą, fechtavimą, futbolą, imtynes, gimnastiką ir sportinį šaudymą. Tačiau ne visi sportininkai buvo išsiųsti. Varžytis pasiruošė ir į Prancūzijos sostinę iškeliavo futbolo bei plento dviračių sporto šakų atletai. 1924 m. olimpinės žaidynės Paryžiuje buvo ne tik sportininkų šventė, bet ir nepriklausomybę atkūrusių bei naujai įkurtų valstybių pasirodymas. Kiekviena jų stengėsi čia atsiųsti kuo daugiau atstovų. Tad tai buvo ne tik sportinė, bet ir politinė ambicija. Ir jai patenkinti daugelis valstybių negailėjo lėšų. Visgi Lietuvoje situacija buvo kitokia. Profesionaliojo sporto entuziastai greitai suprato, kad vien savo lėšomis nesugebės išsiųsti atletų į Paryžių. Paskubomis sušauktame to meto Vyriausybės posėdyje pirmiesiems olimpiečiams skirta vos 12 tūkst. litų. Beveik visa suma skirta futbolininkams. Paskubomis rinkta rinktinė traukiniu iš Kauno į olimpinių žaidynių sostinę išvyko tik gegužės 22 d. 5 val. ryto – likus 3 paroms iki olimpinio krikšto. Istorikas Gediminas Kalinauskas teigia, kad į traukinį nespėjo net 6 žaidėjai iš Klaipėdos. Nė vienas iš futbolininkų nekalbėjo prancūziškai, tad daugelį reikalų tvarkyti teko dviratininkams, kurie net nebuvo oficialūs sportininkai. Tačiau abu tuo metu buvo Paryžiuje ir ne tik gebėjo susikalbėti prancūziškai, bet ir gerai išmanė protokolą. Dar viena bėda – du galiausiai į Paryžių nuvykę mūsų rinktinės žaidėjai neturėjo Lietuvos pilietybės. Tai buvo Hansas Gecas bei Jurgenas Hardingsonas. Gegužės 24 d. 1 val. nakties lietuvių traukinys pasiekė Belgijos ir Vokietijos sieną. Ten paaiškėjo, kad lietuviai neturėjo tranzitinių Belgijos vizų, tad buvo išsiųsti atgal į Vokietiją, kur teko spręsti šią problemą. Paryžių Lietuvos rinktinė pasiekė tik rungtynių išvakarėse.

 

Nepakartotas futbolo stebuklas

 

Olimpinės žaidynės tais laikais vykdavo ilgiau nei dabar, o 1924 m. buvo atidarytos jau gegužės 3 d. (baigėsi liepos 27 d.). Deja, lėšų stokojantys sportininkai turėjo ruoštis strimgalviais. Sporto istorikai rašo, kad futbolininkai patys prie susiglamžiusių uniformų prisisiuvo vėliavėles ir apgailestavo, kad pasiėmė kamuolį be jokio lietuviško ženklelio. Deja, dėl to sukti galvos nebuvo laiko. Mat laukė mačas su profesionalesne Šveicarijos rinktine. Lietuvių vienuolikė sudaryta tiesiog prie pusryčių stalo, o žaidėjai į aikštę žengė be jokio apšilimo. Oficialiame protokole pirmasis įvartis pelnytas jau 2 mačo minutę, jo autorius Paulas Sturzeneggeris lietuviams iš viso atseikėjo 4 įvarčius (2, 43, 68, 85 min.). Pirmajame kėlinyje šveicarai pelnė 4, antrajame – dar penkis įvarčius. Įdomu, kad iki šios dienos ši pergalė yra didžiausia Šveicarijos rinktinės istorijoje oficialiose rungtynėse. „10 pirmųjų olimpinių rungtynių minutę vos neįvyko stebuklas – puolėjas Stasys Sabaliauskas prasprūdo tarp šveicarų gynėjų ir iššoko vienas prieš vartininką. Nuo tokio netikėtumo turbūt susijaudino pats, nes smūgiavo tiesiai vartininkui į rankas, ir vienintelė reali galimybė pasiekti garbės įvartį buvo praleista“, – to meto spaudoje taip buvo aprašomas lietuvių futbolininkų pasirodymas. O tarpukario laikraštis „Sportas“ rašė ir apie dar dvi Lietuvos rinktinės progas: „Apie 10 minutę mūsų kairysis „inseitas“ iš kelių metrų duoda smūgį į golą, bet vartininkas paleidžia į kornerį (kampinį). Po minutės Garbačiauskas iš 2–3 metrų su galva duoda smūgį į vartus, bet sviedinys pralekia dešiniu viršutiniu vartų kampu.“ Anot laikraščio, 35 minutę lietuviai praleido geriausią progą, kai „mūsų centro duodamas smūgis į vartus, kurį bekas atmuša su galva ir tuo momentu mūsų dešinysis inseitas taip tiksliai ir gražiai nukreipia į tuščią vartų kampą, kurį vartininkas nesugeba imti. Kamuolys beveik jau vartų linijoj, kaip staiga bekas su galva išgelbsti kritingą momentą.“ Nors šios varžybos su Šveicarijos rinktine lietuvos futbolo istorijos nepuošia, visgi tai svarbus mačas. Tokios sėkmės – sudalyvauti olimpinėse žaidynėse, Lietuvos futbolo rinktinei daugiau neikada nepavyko pasiekti.

 

Antras bandymas taip pat nebuvo sėkmingas

 

Iš pirmųjų varžybų sportininkai grįžo be medalių. Tačiau jau po dvejų metų vėl buvo renkama olimpinė rinktinė. Šį kartą Vyriausybė skyrė 19 tūkst. litų. Varžybos 1928 m. organizuotos Amsterdame, Olandijoje. Lietuvai tąkart atstovavo 12 sportininkų keturiose sporto šakose: lengvojoje atletikoje, bokse, dviračių sporte ir sunkiojoje atletikoje. Amsterdamo olimpiadoje dalyvavo ir pirmoji Lietuvos olimpietė moteris – Paula Radziulytė (1905–1986 m.), lengvaatletė, kuri po Antrojo pasaulinio karo pasitraukė iš Lietuvos. Atletė varžėsi 800 m bėgime. Savo grupėje atbėgusi paskutinė, galutinėje įskaitoje dalijosi 23–24 vietas. Nors tai priešpaskutinis rezultatas moterų 800 m bėgime, tai vis tiek buvo geriausia Lietuvos lengvaatlečių vieta 1928 m. olimpiadoje. Kitas Lietuvos lengvaatletis Haris Šveminas varžėsi vyrų 100 m ir 200 m bėgimuose. 100 m baigė 5-as savo grupėje pirmame raunde ir nepateko į pusfinalius. Pasidalijo 63–71 vietomis tarp 75 bėgikų. 200 m bėgime H. Šveminas buvo trečias grupėje, bet to taip pat nepakako tęsti kovos dėl medalių. Julius Petraitis varžėsi vyrų 5000 m bėgime. Jis buvo dešimtas II grupėje. Adolfas Akelaitis dalyvavo vyrų šuolyje į aukštį ir užėmė paskutinę vietą, pasiekęs 160 cm aukštį. Viktoras Ražaitis dalyvavo vyrų ieties metime. Jo rezultatas buvo 51,16 m. Sportininkas užėmė 26 vietą tarp 28 konkurentų. Lietuvai Amsterdame atstovavo du boksininkai: Juozas Vinča ir Kazys Markevičius. J. Vinča laimėjo pirmą etapą ir pateko į ketvirtfinalius, kur boksininkas iš Pietų Afrikos pašalino jį iš tolesnės kovos. J. Vinčai galutinėje įskaitoje teko 5–8 vieta. Tai pats aukščiausias lietuvių pasiekimas Amsterdamo olimpiadoje. Kitas boksininkas, K. Markevičius pralaimėjo pirmame susitikime su Georgesu Carcagne iš Prancūzijos ir jo tolesnė kova baigėsi. Lietuvai dviračių sporto rungtyse olimpiadoje atstovavo keturi sportininkai, deja, ne tik neiškovojo medalių, bet kai kurie net nebaigė trasos. Pranas Vitonis, vienintelis Lietuvos sunkiaatletis olimpinėse žaidynėse, konkuravo vyrų 75 kg klasėje. Surinko 275 taškus ir liko 15–16 kartu su Ernstu Trinkleriu iš Šveicarijos. Šis dar vienas nesėkmingas dalyvavimas olimpiadoje Lietuvai buvo paskutinis iki sovietų okupacijos.

 

Įdomu

 
  •  1932 m. olimpiada surengta Los Andžele, JAV. Ir nors Lietuvos sporto lygos vadovai atsiliepė ir į gautus JAV olimpinio komiteto kvietimus dalyvauti vasaros olimpinėse žaidynėse, dėl šalies fizinio ugdymo reformos ir materialinių sunkumų Lietuvos sportininkai į JAV nenuvyko.
  •  1936 m. į vienuoliktąsias vasaros olimpines žaidynes, kurios vyko Berlyne, hitlerininkų valdomoje Vokietijoje, Lietuva pakviesta nebuvo. Šalis ignoruota dėl principingos Lietuvos pozicijos Kauno procese teisiant Klaipėdos krašto nacius.
  •  1940 m. Lietuvą okupavo ir aneksavo Tarybų Sąjunga, todėl po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos sportininkai buvo priversti visose tarptautinėse varžybose dalyvauti Tarybų Sąjungos rinktinės sudėtyje. Pirmą kartą lietuviai sportininkai TSRS sudėtyje pasirodė 1952 m. (trys krepšininkai, boksininkas, fechtuotojas). Tais pačiais metais pirmieji Lietuvos sportininkai laimėjo olimpinius medalius.
 

Autorius Eglė Stratkauskaitė