Modernūs pokalbiai su dvasiomis 

Kai miršta artimas žmogus, vienas skaudžiausių dalykų – mintis, kad niekada su juo daugiau nepavyks pasikalbėti, pasidalinti rūpesčiais ar paklausti patarimo. Per visą istoriją noras bendrauti su mirusiais neblėso. Priešingai, vystėsi, tobulėjo ir įgijo įvairiausių formų, kai kurių populiarumas jau išblėso, o kai kas naudojama iki šiol.

(Ne)paaiškinamas noras susisiekti su anapusiniu pasauliu 

Bandymų pasiekti anapusinį pasaulį bėgant amžiams buvo įvairiausių. XIX a. išradėjas Thomas Edisonas bandė išrasti „dvasinį telefoną“, kad galėtų kalbėti su mirusiais, tačiau gera idėja neturėjo tęsinio, bandymas žlugo. Tiesa, vystantis dirbtinio intelekto technologijai mokslininkai iš viso pasaulio kuria programas, kurios leistų imituoti prarastą mylimąjį ir bent jau tokiu būdu pasikalbėti bei nusiraminti skausmą patiriančiam artimajam. Anot mokslininkų, toks artimųjų netekusių žmonių siekis paskutinį kartą ištarti bent vieną žodį yra visiškai normalus. Mat patyrus didžiulę netektį jausmas, kad bendrauji su mirusiu mylimu žmogumi, gali būti teigiamas sveikatai ir net gydyti.

Istorijoje egzistavusios kultūros turėjo skirtingų būdų pasikalbėti su mirusiais. Meksikoje per Dia de los Muertos (Mirusiųjų diena) šeimos iki šiol puošia altorius, kad galėtų susisiekti su mirusiais giminaičiais. Geltonos medetkos, vadinamos mirusiųjų gėlėmis, ir kiti kvapūs augalai naudojami žiedlapių takams barstyti, kad sielos galėtų rasti kelią namo. Kitos šventės, skirtos pagerbti ir pabendrauti su mirusiais, yra 500 metų senumo Bon festivalis Japonijoje, Hungry Ghost festivalis Kinijoje ir Pchum Ben Kambodžoje. Daugelis Vakarų kultūrų žmonių tiki, kad jų artimieji po mirties tampa angelais ar kitomis dvasinėmis būtybėmis ir žiūri į juos iš dangaus, saugo ar net subtiliai vadovauja.

Sielvartaujantys žmonės dažnai praneša išgirdę mirusiųjų žinutes. Tai gali reikšti bet ką – nuo ​​jų balso girdėjimo iki nežemiškos būtybės buvimo jausmo, galbūt net fizinio apkabinimo. 2015 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad 30–60 % našlių fiziškai jautė mirusio sutuoktinio buvimą. Pakitusi žmogaus būsena sielvartos metu gali pasireikšti įvairiais būdais. Pavyzdžiui, galima pastebėti mylimo žmogaus automobilį visur, kur einama, arba nuolat matyti tą patį numerį. Tokios patirtys priskiriamos Baaderio-Meinhofo fenomenui – mokslinei teorijai apie tai, kaip smegenys apdoroja naują informaciją. Kai supratimas apie kažką didėja, žmogus pradeda tai visur matyti, nes taip smegenys integruoja naują informaciją. Pagal šią teoriją, intensyvus dėmesys mylimam žmogui gali paskatinti jį išgirsti ir pamatyti.

Mediumai moka tokiais būti

Mediumai vis dar yra vienintelis netekties skausmą patiriančių žmonių būdas prisiliesti prie anapusinio pasaulio. Tiesa, žinios apie juos dažnai sklinda iš lūpų į lūpas, žmonės vyksta tūkstančius kilometrų, nes tiki, kad būtent mediumas padės pasikalbėti su mirusiu artimuoju. Tiesa, tyrimas, kuriame dalyvavo 65 mediumai iš Nacionalinės spiritualistų organizacijos ir 145 žmonės iš plačiosios visuomenės, parodė, kad mediumai, kurie tiki, kad gali padėti susisiekti su mirusiųjų pasauliu, linkę į vaizduotę skatinančią protinę veiklą, tarkime, pakitusią sąmonės būseną, ir dažnai turi neįprastą klausą, patirčių, ypač ankstesniame gyvenime. Teigiama, kad mediumai, kurie girdi dvasias, bendrauja aiškiaregiškai, nors nėra aiškiaregiai, t. y. mato ar aiškiai jaučia mirusiuosius. Mokslininkai aiškina, kad visa ši patirtis gali atsirasti dėl tam tikrų polinkių ar gebėjimų, o ne dėl tiesioginio tikėjimo galimybe susisiekti su mirusiuoju, jei deramai stengiamasi. Daugelis, kurie jaučia dvasias ar girdi balsus, stengiasi perduoti mintį, kad žmonių sielos ir toliau egzistuoja po mirties bei bendrauja su gyvaisiais per juos. Taip norima paaiškinti savo unikalių išgyvenimų prasmę ar reikšmę. Tyrime, kuris paskelbtas žurnale „Psichikos sveikata, religija ir kultūra“, nagrinėta, kaip mediumai supranta, jog kalba su dvasiomis. Taip pat lygintas polinkis į haliucinacijas, tapatybės aspektai ir tikėjimas paranormaliais reiškiniais. Rezultatai parodė, kad didelis suvokimo lygis ir jautrumas neįprastiems reiškiniams buvo susiję su dažnesniu mediumo bendravimu. Be to, beveik 80 % mediumų teigė, kad girdimas anapusinis pasaulis yra jų kasdienybė, maždaug pusė apklausos dalyvių teigė, kad mirusiojo balsus girdi kasdien, o daugiau nei 30 % pranešė apie aiškiaregystės patirtį. Remiantis tyrimu, dauguma tiriamųjų (65 %) girdėjo mirusiuosius savo galvoje, tačiau apie 30 % teigė girdėję balsą tiek galvoje, tiek išorėje. Vidutinis mediumo patirčių pradžios amžius buvo 21–22 metai. Kitas tyrimas, kuriame dalyvavo pagyvenusios našlės ir našliai Velse, parodė, kad daugiau nei trečdalis ir toliau jautė artimųjų buvimą, o 13 % girdėjo mirusių mylimųjų balsą, 14 % matė juos ir 3 % jautė jų prisilietimus. Japonijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad 90 % našlių jautė mirusio sutuoktinio buvimą. Pasak ekspertų ir tyrimų, tokia patirtis naudinga artimųjų netekusiems asmenims, mat tai suteikia dvasinės ir emocinės stiprybės bei paguodos, sumažina izoliacijos jausmą ir paskatina atliekant įvairias užduotis.

Garsiausios lentos istorija

Vienas ikoniškiausių bendravimo su mirusiais būdų iki šiol išlieka Ouija lenta, kuria jau ne vieną dešimtmetį naudojasi žmonės, pasiskelbę galintys kalbėtis su mirusiais. Ouija – kalbanti dvasių lenta, pirmą kartą pagaminta JAV. Tai raidėmis ir skaičiais puošta lenta, kuri slankiojančiu žymekliu paslaptingu būdu praneša žinutes iš anapusinio pasaulio. Lenta sukurta 1886 m. Čestertaune, Merilando valstijoje, o savo pavadinimą ir prasmę įgijo tik 1890 m. Charlesas Kennardas, „Kennard Novelty Company“ įkūrėjas, teigia, kad plokštę išrado su verslo partneriu Elijah Bondu, kuris ją užpatentavo padedamas svainės, spiritistės ir mediumės Helen Peters Nosworthy. 1891 m. vasarį laikraščiuose pasirodė pirmieji skelbimai: „Ouija, nuostabioji pokalbių lenta“. Stebuklingu vadintas daiktas, anot jį reklamavusių, nuostabiai tiksliai atsako į klausimus apie praeitį, dabartį ir ateitį, ir pažadėjo niekada nenutrūkstamą pramogą ir poilsį visoms klasėms, ryšį tarp žinomo ir nežinomo, materialaus ir nematerialaus. Lentos kaina siekė 1,50 JAV dolerio ir buvo puiki priemonė ne tik bendrauti su mirusiais, bet ir nuspėti katastrofas, įminti paslaptis, netgi daryti nusikaltimus. Didžiosios depresijos metu šias lentas gaminusi bendrovė atidarė naujų gamyklų, kad patenkintų lentų paklausą, mat per penkis mėnesius 1944 m. vienoje Niujorko universalinėje parduotuvėje jų parduota 50 000. Ouija lentos netgi įkvėpė rašytojus: 1916 m. Pearl Curran pateko į antraštes, kai pradėjo rašyti eilėraščius ir pasakojimus, kuriuos, jos teigimu, per Ouija lentą padiktavo XVII a. anglės dvasia. Kitais metais P. Curran draugė Emily Grant Hutchings teigė, kad jos rašytą knygą per Ouija lentą padiktavo velionis Samuelis Clemensas, geriau žinomas kaip Markas Tvenas.

Ouija lentos atitikmenų randama Kinijoje apie 1100 m. Songų dinastijos istoriniuose dokumentuose aprašomas metodas, kuriuo naudojantis ant lentos rašomas tekstas, gautas iš mirusiųjų pasaulio. Tiesa, prasidėjus Čingų dinastijai toks bendravimo su mirusiais metodas uždraustas. Keičiantis laikams Ouija vėl išpopuliarėjo dėl ekonominio nestabilumo ir savo interaktyvumo. Lenta parodyta ne viename populiariame siaubo filme ir keliuose paranormalios realybės televizijos programų epizoduose. Dabar norintiems patogiai bendrauti su mirusiuoju nebereikia naudoti fizinės lentos, užtenka parsisiųsti programėlę.

Autorius Monika Budnikienė