Pasaulio istorija, sklidusi arbatos namuose

Arbata – vienas seniausių pasaulio gėrimų, jungiantis skirtingas kultūras nuo Kinijos kalnų terasų iki Londono arbatinių. Iš paprasto užpilo ji virto šimtmečius puoselėjamu ritualu, o arbatinės tapo vietomis, kur susipina socialinė bendrystė, miesto naujienos ir asmeniniai prisiminimai.

Užgimusi meilė arbatai

Kinijos legendos arbatos šaknis sieja su mitiniu imperatoriumi Šenongu, kuris esą apie 2737 m. pr. Kr. pastebėjo, kad į verdantį vandenį įkritus keliems lapeliams gėrimas įgavo malonų skonį ir kvapą. Istoriškai aiškesni pėdsakai ryškėja Tangų dinastijos laikais (VII–IX a.). Būtent tada arbata Kinijoje tapo ne tik sveikatai naudingu nuoviru ar keliautojų palydove, bet ir sąmoningai puoselėjama kultūra. VIII a. rašytojas Lu Jou parašė „Arbatos klasiką“ – pirmąjį sistemingą veikalą apie arbatos auginimą, apdorojimą, įrankius ir ragavimo principus. Šis tekstas įtvirtino supratimą, kad arbata – tai ne tik skonis, bet ir tvarka bei estetika. Songų dinastijos laikais (X–XIII a.) arbatos gėrimas įgavo naujų formų: paplito plakta miltelių arbata, išpopuliarėjo viešosios arbatinės, kuriose kūrėsi miesto kasdienis ritmas, talpinantis naujienas, pasakojimus ir stalo žaidimus. Vėliau, Mingų laikais (XIV–XVII a.), nusistovėjo įprotis gerti birią, o ne presuotą arbatą. 1391 m. imperatoriaus Hongwu įsakas pakeitė duoklės sistemą ir paskatino pereiti nuo presuotos arbatos gabalėlių prie lapelių – toks paruošimo būdas daugeliui šiandien atrodo savaime suprantamas.

Iš Kinijos arbata pasklido po likusį pasaulį. Į Japoniją ji atgabenta kartu su budistų vienuoliais, į Tibetą ir Vidurinę Aziją – vadinamaisiais arbatos ir žirgų keliais, dažnai presuotų gabalėlių pavidalu, nes taip ją buvo patogu gabenti per kalnus ir stepes. Rusiją arbata pasiekė sausumos karavanų trasa per Sibirą. Europą arbata pasiekė XVI–XVII a., kai naujų prekybos kelių ieškoję portugalai ir olandai parvežė arbatos lapelių iš Tolimųjų Rytų. XVII a. viduryje šis gėrimas tapo madingas Anglijoje, o XVIII a. jis jau persipynė su politika ir ekonomika – nuo arbatą apmokestinusių įstatymų iki 1773 m. Bostono arbatėlės, tapusios Amerikos nepriklausomybės istorijos dalimi. Šiaurės Afrikoje arbata išplito XIX a. Maroke ir kaimyninėse šalyse ji įsitvirtino kaip kasdienio svetingumo ženklas – žalioji arbata su mėtomis ir cukrumi tapo socialinio gyvenimo širdimi. Tuo pat metu visoje Eurazijoje formavosi saviti arbatos paruošimo ir gėrimo papročiai: nuo švelnios kiniškos žaliosios arbatos paletės iki stiprios britiškos juodosios arbatos puodelio, nuo Tibeto sviestinės arbatos, gaminamos su iš jakų pieno spaustu sviestu ir druska, iki rusiškos stiprios arbatos, skiedžiamos pagal skonį.

Padorios erdvės istorijoms

Kai arbata iš paprasto užpilo tapo kasdieniu įpročiu, natūraliai ėmė rastis vietos, kur ją gerti galėjo ir vietos gyventojai. Susėdę prie arbatos puodelio jie bendravo, dalijosi istorijomis, mezgė verslus ar tiesiog ramiai stebėjo gyvenimą garuojančio porceliano fone. Songų dinastijos laikotarpiu arbatinėse žmonės ne tik gėrė arbatą, bet ir klausėsi pasakorių, žiūrėjo nedidelius teatro pasirodymus, žaidė mahjongą, aptarinėjo naujienas. Vėlesniais amžiais, ypač Sičuane, arbatinės su bambukinėmis kėdėmis ir atvira durų riba tapo savotiška trečiąja erdve – tarp namų ir darbo, kur paprasti miestiečiai dalijosi kasdienybės ritmu.

Japonijoje arbatinė įgavo ritualinį, estetišką pavidalą. XVI a. meistro Sen no Rikyu suformuota arbatos kelio tradicija sukūrė mažas, tylias erdves, kuriose paprastumas, sezoniškumas ir pagarba svečiui buvo svarbesni už iškilmingumą. Tokios erdvės tarnavo ne tik kaip gėrimo vietos, bet ir kaip mokykla elgesiui, skoniui, susitelkimui, t. y. čia stiprėjo bendruomeniškumas ir rafinuotas kasdienybės pojūtis. Persijoje ir plačiame Artimųjų Rytų bei Vidurinės Azijos regione arbatinės šimtmečius stovėjo prekybos keliuose – nuo Irano iki Uzbekistano bei Tadžikistano miestelių. Čia gerdavo žaliosios ar juodosios arbatos užpilą, rūkydavo kaljaną, žaisdavo nardais, klausydavosi poezijos. Šios vietos buvo vyriškos bendruomenės branduolys, kur naujienos ir gandai sklisdavo taip pat greitai kaip ir arbatinuko garai. Osmanų imperijoje socialinės gėrimų erdvės iš pradžių buvo kavinės ir skaityklos – jose garsiai skaitydavo laikraščius, aptarinėdavo politiką, siužetus, miesto gyvenimą. XX a., modernizuojantis Turkijai ir išpopuliarėjus vietinei arbatai Juodosios jūros pakrantėje, kavą pamažu imta keisti arbata. Arbatinės perėmė dalį skaityklų funkcijų: čia jau klausydavosi radijo, žiūrėdavo televizorių, bet svarbiausia išliko – susitikti ir kalbėtis.

XVIII a. Anglijoje suklestėję viešieji arbatos sodai Londone siūlė pasivaikščiojimus, muziką, socialinius ryšius po atviru dangumi. XIX–XX a. įvyko svarbus socialinis lūžis: arbatinės tapo viena pirmųjų padorių viešų erdvių, kuriose moterys galėjo pietauti vienos ar su draugėmis, be vyriškos palydos. Tokiose vietose gimė ne tik popietinės arbatos tradicija, bet ir naujas, ramesnis miesto socialumo modelis – švarus, nebrangus, bet jaukus.

Ramybės oazės krizių metu

Antrojo pasaulinio karo metais Didžiojoje Britanijoje mobilios NAAFI (valstybės valdomos ne pelno siekiančios organizacijos) bei moterų savanorių prižiūrimos arbatinės-valgyklos riedėjo per subombarduotas gatves ir karines stovyklas. Jos dalijo arbatą, bandeles, naujienas ir paguodą. Iki 1944 m. NAAFI jau valdė apie 7 tūkst. tokių valgyklų ir turėjo daugiau nei 96 tūkst. darbuotojų. Be to, šie arbatiniai automobiliai aptarnavo ugniagesius ir gyventojus per „Blitzą“ – Vokietijos oro pajėgų bombardavimus, vykusius 1940–1941 m. Londone.

Kinijoje arbatos namai istorinių neramumų laikotarpiu atliko dvejopą vaidmenį. Respublikos laikotarpiu (1900–1950 m.) jie buvo miesto viešojo gyvenimo centrai – čia klestėjo smulkusis verslas, vyko politinės kalbos, sklandė naujienos, vyko pasirodymai. Komunistinės valdžios metais daug tokių erdvių nunyko ar buvo suvaržytos, tačiau po ekonominių reformų arbatos namai vėl ėmė dygti kaip grybai po lietaus – kartu su jais sugrįžo ir gyvas miesto viešasis gyvenimas.

Japonijoje, nors arbatos namelių tradicija kilo iš estetikos ir ramybės siekio, krizės primindavo ir jų socialinę paskirtį. Po 1923 m. Kanto regione įvykusio žemės drebėjimo aukos, savanoriai bei institucijos atkūrė kasdienio gyvenimo ritmą – valgymo ir gėrimo vietos vėl telkė žmones. Parama, įskaitant JAV pagalbą, parodė, kaip greitai bendruomenės susitelkia dėl paprasčiausių poreikių. Arbatinės ir mažos užkandinės atliko vietos, grąžinančios tvarką, vaidmenį.

Šiuolaikinės krizės arbatines vėl pastatė į pirmąją liniją. Per COVID-19 pandemiją daugelis arbatinių ir arbatą gaminančių įmonių persitvarkė į dovanojimo ir paramos centrus – nuo nemokamų arbatų pirmosios linijos darbuotojams iki ligoninių poilsio kambarių aprūpinimo. Tai buvo maži gestai, tačiau jie kūrė tą patį ritualą – užpilti ir pasidalinti, kuris šimtmečiais padėdavo žmonėms išbūti. Iki šiol Indijoje mažytės arbatos būdelės ir didesnės arbatinės dažnai tampa kaimynų savitarpio pagalbos centrais. Kai šeimininkas trumpam išeina, klientai perima aptarnavimą, o vieta lieka atvira. Toks pasitikėjimu grįstas modelis tampa ypač vertingas streikų, politinių įtampų ar ekonominio nepritekliaus laikotarpiu.

Įdomybės apie arbatines

Kinijoje arbatinės turi dešimtis vietinių pavadinimų – cháguǎn (Pietų Kinijoje), chálóu (Guangdongo, Guangsi, Hainano regionuose), chátíng (Pekine, Tiandzine). Skirtingi pavadinimai atspindi regionines tradicijas, tačiau funkcija išlieka ta pati – bendravimas ir arbata.
Sičuano arbatinėse iki šiol siūloma tradicinė ausų valymo paslauga, o šimtmetį skaičiuojanti Čengdu arbatinė Heming tapo vieta, kur šalia arbatos dera ausų masažas ir vietos opera.
Japonų arbatos nameliuose (chashitsu) įėjimas tyčia padarytas žemas – svečias turi pasilenkti, simboliškai palikdamas išorinio pasaulio rūpesčius už durų.
Maroke ar Tunise arbata tradiciškai pilama iš aukščiau – taip sukuriama putelė ir pademonstruojamas vaišingumas. Šis pylimo būdas laikomas svarbia arbatos ceremonijos dalimi.