Skirtinguose pasaulio regionuose priimtini lytinės elgsenos modeliai gali būti labai įvairūs. Vienose kultūrose lytiškumas yra skatinamas, kitose – slopinamas. Visos pasaulio kultūros turi tam tikrą kalbą, virtuvę ir menus. Tačiau skirtingų žmonių įsitikinimai gali kardinaliai skirtis – tai, kas leidžiama vienur, kitur gali būti tabu. Nuo to, kokioje kultūroje užaugę žmonės, daugiausiai priklauso ir jų lytinė elgsena. Kita vertus, nereikia visų žmonių vertinti pagal vieną kurpalį. Pavyzdžiui, hinduistai linkę vengti bučinių, nes jie tiki, kad bučiniai tam tikra prasme užteršia lytinį aktą, bet tai nereiškia, kad visi hinduistai turi tokius pačius įsitikinimus. Lytinę elgseną sudaro daug aspektų, įskaitant bučinius, oralinį seksą, masturbaciją ir preliudiją.

 

seksas

Pagrindiniai kultūriniai lytinės elgsenos skirtumai:

 

  • Bučiniai. Nors Vakarų visuomenėje prancūziški bučiniai siejami su lytiniu susijaudinimu, tačiau kitose pasaulio kultūrose jie su noru mylėtis gali būti nesiejami. Ten bučiniai gali būti pasveikinimo, meilės, draugystės arba romantinių santykių ženklai. Vakarų pasaulyje ir Europoje bučiniai su liežuviu yra plačiai paplitusi praktika tarp įsimylėjėlių, tačiau, pavyzdžiui, Tongos gentyje Pietų Afrikoje, bučiniai vertinami labai neigiamai. Buvo atliktas 168 skirtingų kultūrų tyrimas, kuris parodė, kad tik 77 iš šių kultūrų buvo praktikuojami romantiški bučiniai. Kai kurie žmonės gali galvoti, kad bučiniai priimtini visiems, tačiau tiesa ta, kad prieš pradedant bučiuotis kitoje kultūroje, reikia išsiaiškinti, ar vietiniams gyventojams tai tikrai kelia pozityvias asociacijas. Indijoje žmonės rengia protesto akcijas prieš draudimą bučiuotis viešose vietose. Eskimai nesibučiuoja kaip vakariečiai lūpomis ir liežuviu, jų bučinys – tai pasitrynimas nosimis. Graikai bučiuojasi susitikę su draugais ir šeimos nariais ir tai nėra susiję su kokiais nors romantiniais jausmais.

 

  • Preliudija. Preliudija dažniausiai apibūdinama kaip fiziniai ir emociniai veiksmai tarp partnerių, vedantys prie sekso. Preliudija – tai ne tik bučiniai, bet ir glamonės, jausmingi prisilietimai ir oralinis seksas. Preliudija gali būti bet kas, kas sukelia lytinį susijaudinimą. Įprastai Vakarų pasaulyje preliudija būna trumpa ir visada veda į lytinius santykius. Daugelyje Rytų šalių preliudiją labai ištęsia, norėdami pailginti lytinio susijaudinimo trukmę. Nemažai Vakarų ir Rytų kultūrų preliudija būna labai trumpa arba jos apskritai nebūna (iš karto einama prie lytinių santykių). Kai kuriose kultūrose preliudija gali būti suprantama kaip visiškai kitokie veiksmai negu mums yra įprasta. Pavyzdžiui, Melanezijoje esančiose Trobriando salose preliudija – tai paprastai yra apsikeitimas seilėmis ir vienas kito lūpų kandžiojimas iki kraujo, siekiant lytinio susijaudinimo.

 

  • Oralinis seksas. Kai kuriose kultūrose oralinis seksas yra priimtinas būdas mylėtis, o kituose – tai tabu arba kažkas amoralaus. Oralinis seksas – tai partnerio lytinių organų stimuliavimas burna ir liežuviu. Daugelyje Vakarų pasaulio šalių, Azijos ir Ramiojo vandenyno regionuose, oralinis seksas laikomas natūraliu preliudijos ir lytinio susijaudinimo etapu. Tačiau kai kuriose Afrikos dalyse oralinis seksas laikomas nenatūraliu elgesiu, o daugelis religijų tokį seksą apskritai laiko nuodėmingu. Oralinis seksas gali būti labai erotiška lytinių santykių pradžia arba pagrindiniu „įvykiu“, garantuojančiu lytinį pasitenkinimą ir galbūt net daugybinius orgazmus.

 

  • Masturbacija. Priklausomai nuo to, kieno lytiniai organai stimuliuojami, gali būti vyriška ir moteriška masturbacija. Daugelyje kultūrų masturbaciją religijos smerkia, tačiau kai kuriose pasaulio kultūrose ji gali būti laikoma santykinai nekenksminga ir net naudinga. Alfredo Kinsey‘aus ir tyrėjų komandos „Masters and Johnson“ tyrimai priėjo išvadą, kad masturbacija yra visiškai natūralus fenomenas, nesukeliantis jokių neigiamų sveikatos pasekmių. Daugelis religijų nepritaria masturbacijai ir teigia, kad tai yra nuodėmė ir savo troškimus reikia suvaldyti. Dvasininkai yra gąsdinę tikinčiuosius, kad dėl masturbacijos gali prasidėti stuburo problemos, virškinimo sutrikimai, reprodukcinių organų pažeidimai, psichiniai sutrikimai, neva net galima išsikraustyti iš proto. Tačiau mokslas visa tai jau seniai paneigė.

 

  • Mergystės plėvė. Mergystės plėvė – tai plonas odos sluoksnis, dengiantis makšties angą ir saugantis makštį. Kultūrinė mergystės plėvės reikšmė yra daug sudėtingesnė negu fiziologinė. Daugelyje tradicinių kultūrų mergystės plėvė laikoma skaistumo ir nekaltumo simboliu. Patriarchalinėse visuomenėse mergystės plėvė labai vertinama, nes skatina moterų susilaikymą, kai vyrai gali daryti viską, ką nori. Šiandien kai kuriuose kraštuose, ypač Kinijoje, kur merginos skaistybė iki vestuvių yra labai vertinama, atliekamos chirurginės mergystės plėvės atkūrimo operacijos. Tačiau yra ir tokių kultūrų pasaulyje, kur mergystės plėvė visiškai nėra vertinama.

 

  • Santuoka. Vakarų pasaulyje pripažįstama santuoka tarp dviejų žmonių, dažniausiai vyro ir moters, bet kai kuriose kultūrose, tarkime kai kuriuose Indijos regionuose, vis dar propaguojama poligamija ir poliandrija. Filipinuose taip pat leidžiama poligamija, musulmonams taip pat leidžiama turėti ne vieną partnerę, o Europoje ir Amerikoje – tai laikoma tabu. Tailande niekas labai nesureikšmina neištikimybės, o, pavyzdžiui, Airijoje ir kitose katalikiškose šalyse, neištikimybė laikoma didele nuodėme. Kai kuriose šalyse jaunikiui jaunąją randa šeimos vyresnieji, dažniausiai tėvai. Kartais tokios sutartinės santuokos gali vykti su nepilnamečiais asmenimis iki 16 metų. Santuoka skirtinguose kraštuose gali būti suprantama visiškai kitaip.