Senovės Graikijos miestas-valstybė Sparta išsiskyrė nepaprasta karine galia ir savitu gyvenimo būdu – drausmė, ištvermė ir pasirengimas kovai ugdyti nuo vaikystės. Visa Spartos visuomenė buvo sutelkta į valstybės stiprybę ir karinę pareigą, todėl kiekvienas jos narys suprato, kad asmeninė auka kur kas svarbesnė už savanaudiškus siekius.

 

Nenugalimoji SpartaAncient,Sparta,,Around,500,B.c.,A,Group,Of,Young,Spartan

 

Sparta formavosi Lakonijoje, pietinėje Peloponeso dalyje, ankstyvajame I tūkst. pr. Kr., o ilgainiui tapo vienu savičiausių graikų polių. Jos politinė santvarka rėmėsi dviem karaliais, seniūnų taryba ir piliečių susirinkimu. Tačiau tikroji Spartos galia buvo grindžiama ne tiek politinėmis diskusijomis, kiek drausme, kariniu pasirengimu ir griežta socialine tvarka. Visą šią sistemą palaikė helotų, valstybės pavergtų žmonių, darbas. Būtent jie dirbo žemę ir aprūpino spartiečius, leisdami piliečiams visą gyvenimą skirti karinei tarnybai bei fiziniam pasirengimui.

 

Įprastai Spartos visuomenė dažnai vaizduojama kaip mažai dėmesio skyrusi menui ar filosofijai, ypač lyginant su Atėnais. Tačiau spartiečiams buvo svarbi muzika, giesmės, religiniai ritualai, patriotinė poezija, kuri stiprino bendruomenės tapatybę ir karo dvasią. Religija šioje karingoje visuomenėje taip pat atliko be galo svarbų vaidmenį. Net kariniai sprendimai galėjo būti derinami su šventėmis ir dievų valia. Viena reikšmingiausių – vasarą švęsta Apolonui skirta šventė. Senovės šaltiniuose ji minima kaip religinė priežastis, dėl kurios spartiečiai kartais delsė pradėti ar tęsti karo veiksmus.

 

Atėnai ir kiti poliai Sparta žavėjosi dėl drausmės, narsos ir karinės galios, tačiau kartu jos bijojo. V a. pr. Kr. pradžioje, per graikų–persų karus, Sparta atliko vieną svarbiausių vaidmenų graikų pasipriešinime. Ypač išgarsėjo Termopilų mūšis 480 m. pr. Kr., kai karalius Leonidas su nedidele graikų kariuomene kelias dienas stabdė Persijos karaliaus Kserkso pajėgas. Nors mūšis baigėsi graikų pralaimėjimu, jis tapo vienu ryškiausių pasiaukojimo ir karinės drausmės simbolių senovės pasaulyje. Tačiau buvę sąjungininkai greitai virto varžovais. V a. pr. Kr. antroje pusėje Atėnų jūrinė galia ir imperinės ambicijos vis labiau kėlė nerimą Spartai ir jos sąjungininkams. Ši įtampa galiausiai virto Peloponeso karu, prasidėjusiu 431 m. pr. Kr. Tai buvo ilgas ir alinantis konfliktas tarp Atėnų vadovaujamos sąjungos ir Spartos vadovaujamos Peloponeso lygos. Karas baigėsi 404 m. pr. Kr. Atėnų pralaimėjimu ir jų imperijos žlugimu.

 

Karo pradžioje Atėnų politikas Periklis pasirinko strategiją vengti tiesioginio susidūrimo su spartiečiais sausumoje. Jis ragino Atikos gyventojus trauktis už Atėnų sienų ir kliautis tuo, kas buvo stipriausia atėniečių pusė: laivynu, uostu ir Ilgosiomis sienomis, jungusiomis miestą su Pirėju. Daliai žmonių toks sprendimas galėjo atrodyti kaip pasyvumas ar net bailumas, tačiau kariniu požiūriu buvo pragmatiškas: Atėnai dominavo jūroje, o Sparta garsėjo kaip neprilygstama sausumos karinė jėga.

 

Berniukai – būsimi kariai

 

Spartiečių berniukų tapimas kariais prasidėdavo labai anksti. Maždaug iki 7 metų jie augdavo šeimoje, tačiau vėliau piliečių sūnūs būdavo įtraukiami į valstybės prižiūrimą auklėjimo sistemą – agogę. Tai buvo ne paprasta mokykla, o griežta fizinio, drausminio ir karinio rengimo sistema, skirta formuoti būsimus Spartos piliečius-karius. Nuo šio momento šeimos vaidmuo silpnėjo, o berniukų gyvenimą vis labiau reguliuodavo valstybė. Jie turėjo mokytis paklusti, ištverti nepriteklių, veikti kartu su kitais ir laikyti asmeninį patogumą menkesniu už bendruomenės interesus.

 

Nors apie šią sistemą daugiausia žinoma iš vėlesnių autorių, ypač Plutarcho, kai kuriuos jo pasakojimus istorikai vertina atsargiai. Plutarchas rašė, kad berniukų mokymas buvo nukreiptas į paklusnumą įsakymams, gebėjimą ištverti sunkumus ir pasirengimą mūšiui. Sulaukę maždaug 12 metų, jie esą gaudavo tik po vieną apsiaustą metams, gyvendavo kukliai, retai maudydavosi ir miegodavo ant patalų, pačių pasidarytų iš Euroto upės meldų. Tokios sąlygos turėjo grūdinti kūną ir valią, sykiu mokė paklusti bendram ritmui, kuriame nelikdavo daug vietos asmeniniam pasirinkimui. Pilnametystės sulaukusių spartiečių pareiga valstybei tęsėsi dar ilgus dešimtmečius, iki maždaug 60-ies. Karo atveju buvo šaukiami labiausiai patyrę ir kovai tinkamiausi vyrai.

 

Kasdienybė už mūšio ribų

 

Spartos kasdienybė buvo ne mažiau griežtai sustyguota nei karo laukas. Visa tvarka buvo sukurta taip, kad Spartos piliečiai vyrai galėtų kuo daugiau laiko skirti kariniam pasirengimui, politinėms pareigoms ir bendruomeniniam gyvenimui. Ūkio darbai, maisto gamyba, vaikų priežiūra ir turto reikalai daugiausia gulė ant kitų visuomenės grupių pečių – moterų, vietinių gyventojų, vadinamų perioikais (laisvų asmenų), ir helotų (valstybinių vergų).

 

Spartos pilietis nebuvo tipiškas žemdirbys ar amatininkas, jis pirmiau buvo karys ir valstybės narys. Piliečių gyvenimą reguliuodavo bendros pareigos, pratybos, religinės apeigos, politinis dalyvavimas ir privalomi bendri valgymai – sisitijos. Spartiečiai kasdien susitikdavo, valgydavo, kalbėdavosi ir palaikydavo tarpusavio ryšį. Atėnų karvedys ir rašytojas Ksenofontas rašė, kad vieši bendri valgymai turėjo riboti perteklinį mėgavimąsi patogumais ir stiprinti paklusnumą tvarkai. Tokie susibūrimai buvo ne vien maitinimasis, bet ir socialinės kontrolės forma: pilietis turėjo priklausyti bendrijai ir prisidėti prie jos išlaikymo.

 

Nors helotų darbas aprūpino spartiečių šeimas maistu ir išlaisvino piliečius nuo kasdienio triūso žemės ūkyje, vergija tapo nuolatinės įtampos šaltiniu: helotų buvo gerokai daugiau nei tikrųjų Spartos piliečių. Tad siekis juos kontroliuoti tapo viena svarbiausių Spartos vidaus politikos problemų. Būdama priklausoma nuo pavergtų žmonių darbo, Sparta visais įmanomais būdais siekė išlaikyti karinę parengtį net taikos metu.

 

Spartietės šiame vyrų pasaulyje užėmė išskirtinę vietą. Lyginant su daugeliu kitų graikų polių, ypač Atėnais, jų vaidmuo buvo gerokai platesnis. Kadangi vyrai daug laiko praleisdavo bendruose susibūrimuose, treniruotėse, karinėse kampanijose ar spręsdami politinius reikalus, moterims tekdavo daugiau atsakomybės už namus, šeimos turtą ir ūkio priežiūrą. Antikos autoriai rašė, kad spartietės galėjo valdyti ir paveldėti turtą, o Aristotelis net kritikavo jų įtaką Spartos turto pasiskirstymui. Tiesa, spartietės nebuvo tik paprastos namų šeimininkės. Jų pareiga buvo auginti fiziškai stiprius vaikus, prižiūrėti šeimos interesus ir palaikyti vertybes, kuriomis rėmėsi visa valstybė. Mergaitės Spartoje taip pat buvo skatinamos judėti, sportuoti, stiprinti kūną, nes manyta, kad stiprios moterys gimdys stiprius vaikus. Šis požiūris atrodė neįprastas kitų graikų akimis, nes daugelyje miestų moterų gyvenimas buvo labiau apribotas. Tačiau Spartoje moters vertė buvo siejama ne tik su kuklumu ar paklusnumu, bet ir su gebėjimu išlaikyti šeimą bei ūkį.

 

Autorė Monika Budnikienė