Anksčiau manyta, kad žmogus mokosi iki baigia mokyklą ar universitetą, o vėliau visą gyvenimą dirba. Tačiau dabar toks požiūris nebeveikia – sparčiai besikeičiantis pasaulis reikalauja nuolat atnaujinti žinias ir įgūdžius. Vien diplomo šiandien nebepakanka. Nuolatinis mokymasis tapo ne silpnumo ar nežinojimo ženklu, o vienu svarbiausių XXI amžiaus gebėjimų – sąmoningu pasirinkimu augti, prisitaikyti ir tobulėti visą gyvenimą.

 

Mokymasis visą gyvenimąStudy,Abroad,Programs,For,Global,Education,Learning,.international,Knowledge,Learning

 

„Lifelong learning“ – ne tik skambus šūkis, bet vis aktualesnis šiuolaikinio gyvenimo būdas. Mokymasis jau seniai nebėra tik vaikystės ir jaunystės privilegija ar pareiga – šiandien tai būtinybė, trunkanti visą gyvenimą. Ir tai vyksta ne tik klasėse ar universitetų auditorijose. Mokymasis visą gyvenimą apima įvairias formas: formalią (mokyklos, universitetai), neformalią (kursai, seminarai, mokymų platformos) ir savišvietą (knygos, tinklalaidės, asmeninė patirtis).

 

Šiandien svarbiausias gebėjimas – ne viską žinoti, o norėti mokytis. Kai technologijos, darbo rinka ir visuomenės lūkesčiai keičiasi žaibišku tempu, gebėjimas prisitaikyti ir nuolat atnaujinti žinias tampa esminiu įgūdžiu. Darbo aplinkoje vis dažniau vertinamas lankstumas ir gebėjimas greitai perprasti naujas sistemas, įrankius ar procesus, o tai pasiekiama tik nuolat lavinantis.

 

Europos Sąjunga ir UNESCO besimokančią visuomenę įvardija kaip vieną svarbiausių ateities tikslų. Investicijos į suaugusiųjų švietimą, neformalias programas, saviugdos projektus ar mokymosi prieinamumą laikomos ne tik ekonominės pažangos, bet ir asmeninės bei visuomenės gerovės pagrindu. Mokytis visą gyvenimą šiandien reiškia būti laisvam, pasiruošusiam pokyčiams ir gebančiam kurti savo kelią net sparčiai kintančiame pasaulyje.

 

Žinių ekonomika

 

Anksčiau galios šaltinis buvo fizinis turtas, vėliau – kapitalas, o dabar – žinios. Šiuolaikinėje žinių ekonomikoje svarbiausia tampa ne tai, kiek informacijos turima, bet kiek sugebama ją suprasti, interpretuoti ir pritaikyti. Todėl šiandien labiausiai vertinami tie, kurie moka ieškoti, filtruoti, analizuoti ir išmintingai naudoti informaciją. Atmintinai iškalti duomenys nebeturi tokios vertės – svarbiau gebėti greitai išmokti to, ko reikia čia ir dabar.

 

Žinių ekonomika atveria naujų galimybių, ypač tiems, kam anksčiau jos buvo sunkiai pasiekiamos. Skaitmeniniai įrankiai, internetas ir nuotolinis darbas leidžia vis daugiau moterų kurti, mokytis ir dirbti iš bet kurio pasaulio kampelio. Jos gali derinti profesinę veiklą su vaikų auginimu, grįžti į darbo rinką ar net keisti karjerą būdamos 40-ies ar 50-ies. Šiandien įmanoma peršokti iš vienos profesijos į kitą be tradicinio diplomo – užtenka įgūdžių, patirties ir noro mokytis.

 

Tai patvirtina ir statistika: Europos darbo rinkos duomenimis, net apie 30 % suaugusiųjų po 40-mečio keičia profesiją,o daugumą jų sudaro moterys. Vien Lietuvoje karjerą pakeitusių moterų skaičius pastaraisiais metais išaugo daugiau nei 20 %. Tai jau nebe išimtis – tai tampa norma. Tai reiškia, kad žinios tampa ne tik priemone prisitaikyti, bet ir laisvės simboliu: galimybe rinktis, keistis ir kurti gyvenimą pagal savo taisykles.

 

Profesijos, kurių mokyklose nemoko

 

Kai prieš 20 metų mokytojai klausė, kuo norite būti užaugę, niekas neatsakydavo „UX dizaineriu“, „duomenų analitiku“ ar „tvarumo konsultantu“ – tokių profesijų tiesiog dar nebuvo. Šiandien šie darbai – vieni paklausiausių, tačiau tradicinė švietimo sistema vis dar jų jų nepastebi. Mokyklose daugiausia dėmesio skiriama klasikinėms profesijoms, tačiau šiuolaikinis pasaulis reikalauja vis daugiau tarpdiscipliniškumo, kūrybiškumo, emocinio intelekto ir lankstumo.

 

Naujosios kartos darbai – UX dizainas, turinio kūrimas socialiniams tinklams, dirbtinio intelekto valdymas, skaitmeninė rinkodara, emocinės gerovės specialistai, tvarumo ar įvairovės konsultantai – tai sritys, kuriose svarbiausi tampa ne diplomai, o gebėjimas mąstyti plačiai, mokytis greitai ir taikyti žinias praktiškai.

 

Nauji būtini įgūdžiaiSelf,Development,And,Education,Concepts,,Ambition,To,Achieve,Success,,Learning

 

Kadaise atrodė, kad geras pažymys matematikos kontroliniame – tiesiausias kelias į sėkmę. Tačiau šiandien, žinių ir informacijos amžiuje, kur kas svarbiau ne tai, kiek formulių išmokta atmintinai, o kaip greitai gebama įsisavinti naujus dalykus, kritiškai vertinti šaltinius, valdyti emocijas ir bendrauti su skirtingais žmonėmis. Mokykla dažnai suteikia žinių pagrindą, bet ne visada padeda pasirengti realiam gyvenimui šiuolaikiniame pasaulyje.

 

Vienas svarbiausių XXI a. įgūdžių – kritinis mąstymas, t. y. gebėjimas nepriimti visko, kas sakoma ar rodoma, kaip neginčijamos tiesos. Kai dezinformacija plinta greičiau nei patikimi faktai, tai tampa išlikimo įgūdžiu. Emocinis intelektas – mokėjimas atpažinti ir valdyti savo jausmus bei suprasti kitų emocijas – padeda ne tik santykiuose, bet ir profesinėje aplinkoje, kur empatija ir komandinė dvasia vis dažniau vertinami ne mažiau nei diplomas. Informacinis raštingumas – gebėjimas atsirinkti patikimą informaciją, o mokymosi mokymasis – tai variklis, kuris leidžia žmogui tobulėti visą gyvenimą, nepriklausomai nuo amžiaus ar srities.

 

Dažnai priešpriešinami vadinamieji „hard skills“ (techniniai įgūdžiai – programavimas, buhalterija, kalbų mokėjimas) ir „soft skills“ (bendravimas, prisitaikymas, kūrybiškumas) šiandien vertinami kaip vienodai svarbūs. Be techninių įgūdžių sunku įsidarbinti, bet be minkštųjų – sunku išsilaikyti komandoje, kurti ryšius ar įgyvendinti idėjas. Minkštuosius įgūdžius lavinti galima per savirefleksiją, savanorystę, dalyvavimą grupėse, aktyvų klausymąsi ar tiesiog išdrįstant išeiti iš komforto zonos.

 

Anksčiau vaikui pakakdavo gero pažymio, o suaugusiajam – gyvenimiškos patirties. Šiandien tai – tik dalis tiesos. Vaikai turi išmokti ne tik skaityti tekstus, bet ir juos suprasti, o suaugusieji – gebėti peržengti savo įsitikinimų ribas ir tobulėti ne dėl įvertinimo, o dėl gyvenimo kokybės. Naujas pasaulis reikalauja naujų gebėjimų – lanksčių, žmogiškų, gilių. Ir jų mokomasi visai ne iš vadovėlio.

 

Nebūtina grįžti į klasę

 

Mokymasis šiandien – nebe suolas, lenta ir kontrolinis darbas. Žinių galima semtis ten, kur patogu, įdomu ir artima – ryte verdant kavą ar vakare važiuojant autobusu. Tai vienas didžiausių šiuolaikinio pasaulio privalumų: mokytis galima bet kur ir bet kada, nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo ar gyvenamosios vietos.

 

Nemokamos internetinės platformos– tikras lobynas tiems, kurie nori gilinti žinias struktūruotai. Jose siūlomi kursai net iš prestižinių universitetų – nuo psichologijos iki duomenų analizės, nuo kūrybinio rašymo iki finansinio raštingumo. Lietuvoje veikia ir „Mokymosi prieinamumo centras“ bei kitos iniciatyvos, kurios suteikia galimybę mokytis gimtąja kalba. Svarbiausia – drąsiai išbandyti, net jei iš pradžių tai atrodo „per sudėtinga“ ar „per vėlu“.

 

Mentoriai, meistriškumo dirbtuvės, bendruomenės– tai mokymasis, grįstas ryšiu ir patirtimi. Kartais vienas pokalbis su įkvepiančiu žmogumi gali pakeisti mąstymą labiau nei trijų savaičių paskaitos. Dalyvavimas vietos iniciatyvose, knygų klubuose ar kūrybinėse dirbtuvėse ne tik padeda plečia akiratį, bet ir kuria ryšius, palaikymą, naujas draugystes – padeda rasti mentorių ar tapti juo.

 

Tinklalaidės, „YouTube“ kanalai, saviugdos tinklaraščiai ir knygos– tai žinių šaltiniai, kuriuos galima integruoti į kasdienybę be papildomo laiko planavimo. Tereikia išsirinkti turinį, kuris kalba gimtąja kalba, liečia norimą sritį ar tiesiog sužadina smalsumą. Vienas tinklalaidės epizodas per dieną – ir po mėnesio jau turite 30 naujų įžvalgų.

 

Mokymasis šiandien ne tik lankstesnis, bet ir malonesnis – jame mažiau spaudimo, daugiau atradimo. Ne veltui sakoma: „Kai mokomės dėl savęs, žinios ima tarnauti mums, o ne joms.“

 

Karjeros „restartas“

 

„Aš jau per sena(s) mokytis iš naujo“ – šią frazę daugelis tyliai sau kartoja, nors širdyje jaučia, kad norėtų pokyčių. Tačiau šiandien vis daugiau realių pavyzdžių rodo: nei amžius, nei laikas negali būti kliūtisprofesiniam virsmui. Karjeros „restartas“ – tai ne drąsa pradėti nuo nulio, o išmintis pradėti iš naujo su tuo, ką jau turi: gyvenimiška patirtimi, emocine branda ir savęs pažinimu.

 

Žengti nauja kryptimi pirmiausia reiškia keisti požiūrį į save. Dažnai tenka įveikti vidinius barjerus: baimę suklysti, atrodyti nepakankamai šiuolaikiškai ar būti vertinamam šalia jaunesnių kolegų. Tačiau vyresni darbuotojai dažnai pasižymi tuo, ko negali išmokti per vieną kursą: pasitikėjimu savimi, gebėjimu spręsti konfliktus, atsakomybe, emociniu stabilumu ir lankstumu. Tai – vertybės, kurios itin branginamos bet kurioje profesijoje.

 

Moksliniai tyrimai rodo, kad žmonės, kurie keičia profesiją po 40-mečio ar net 50-mečio, dažnai jaučiasi labiau patenkinti savo darbu nei anksčiau. Jie jau žino, ko nori iš gyvenimo, ir renkasi sąmoningai, o ne vedami aplinkybių. Pavyzdžiui, Kembridžo universiteto atlikta studija atskleidė, kad vyresni žmonės, keitę karjerą sąmonigai, darbe patiria mažiau streso ir daugiau prasmėsnei tie, kurie lieka toje pačioje pozicijoje iš baimės kažką prarasti.

 

Karjeros „restartas“ – tai ne rizika, o galimybė. Kiekvienas nedidelis žingsnis – peržiūrėtas kursas, naujas įgūdis, pokalbis su mentoriumi – veda link tvirtesnio jausmo: „Aš galiu dar kartą išmokti. Ir šį kartą galiu rinktis taip, kaip noriu iš tikrųjų.“

 

Ne dėl „popieriaus“

 

Kartais ateina etapas, kai mokytis norisi ne dėl pažymėjimo, diplomo ar eilutės gyvenimo aprašyme, o tam, kad jaustume, gyventumeiratrastume save iš naujo. Tokie žingsniai dažnai prasideda tyliai: nedrąsus noras išmokti lipdyti molį, pradėti groti gitara, prisijungti prie vokiečių kalbos kurso ar išdrįsti rašyti poeziją. Iš pažiūros – smulkmenos, bet jos tampa ne tik laisvalaikio forma, o keliu atgal į save, į seniai pamirštas svajones.

 

Kai mokomės tik sau, atrandame vidinį džiaugsmą, kurio neįvertins jokie egzaminai. Tai saviraiška be spaudimo, be lūkesčių, be vertinimų. Tose veiklose dažnai gimsta naujos draugystės, bendrystė ir priklausymo jausmas. Mokymosi bendruomenės – knygų klubas, tapybos kursai ar kalbų mainų grupė – tampa ne tik žinių šaltiniu, bet ir emociniu uostu.

 

Vienas įkvepiantis pavyzdys: 63 m. Lina išėjusi į pensiją nusprendė įgyvendinti jaunystės svajonę – mokytis prancūzų kalbos. Ji prisijungė prie senjorų grupės, vėliau – prie kalbų mainų programos. Po metų išvyko į trumpus kursus Paryžiuje ir ten netikėtai sutiko žmogų, kuris tapo jos gyvenimo partneriu. „Mokiausi dėl savęs, o gavau žymiai daugiau, nei tikėjausi – džiaugsmą, pasitikėjimą ir meilę“, – sako ji. Tokios istorijos primena: mokymasis ne visada turi vesti į karjerą. Kartais jis tiesiog grąžina mus į save. O tai – svarbiausia priežastis pradėti.

 

Praktiniai patarimai

 

Smalsumas – tai vidinis variklis, kuris palaiko mokymosi procesą. Tačiau kasdienybėje jį lengva prislopinti: darbai, rutina, nuovargis. Todėl verta sąmoningai kurti erdvę žinioms, net jei jos telpa į 15 minučių per dieną.

 

Susikurkite „žinių laiką“. Skirkite bent 15 min. per dieną žinioms vartoti: skaityti, tinklalaidėms klausyti, įkvepiantiems vaizdo įrašams žiūrėti. Tai tinka rytas su kava, kelionė autobusu ar vakaras prieš miegą.

 

Turėkite užrašų knygelę. Į ją galite rašyti idėjas, mintis, sąvokas, klausimus. Minčių žemėlapiai padeda susisteminti tai, ką išmokote, ir grįžti prie turinio vėliau.

 

Vadovaukitės aistra, ne mada. Rinkitės temas, kurios jums įdomios, o ne tas, kurios šiuo metu populiarios. Jei žavi astronomija, sodininkystė ar Japonijos kaligrafija, tai jūsų kelias, net jei jis kitoks nei daugumos.

 

Mokykitės su draugais. Susitarkite kartu lankyti kursus, žiūrėti paskaitas ar dalintis naujomis žiniomis – tai ne tik motyvuoja, bet ir stiprina draugystę.

 

Maži žingsniai – didelis progresas. Nesistenkite „sugerti“ visko iškart. Vienas kursas, viena tema, viena knyga – lėtai, bet tvirtai. Tai padeda išvengti perdegimo ir nusivylimo.

 

Ieškokite įkvėpimo šaltinių. Dokumentiniai filmai, gyvenimo trenerių ar edukatorių paskaitos ne tik perduoda žinias, bet ir įkvepia veikti.

 

Kai atrodo per sunku. Būna dienų, kai mokytis tiesiog nesinori. Tai normalu. Tuomet verta sau prisiminti, kad tai – proceso dalis. Padeda poilsis, pertraukos, pokalbis su palaikančiu žmogumi ar net paprastas priminimas sau: „Aš mokausi ne tam, kad būčiau tobula(s), o tam, kad būčiau gyva(s).“

 

Besimokantis žmogus – stiprus žmogus. Mokymasis nėra tik būdas papildyti žinių bagažą, tai būdas išplėsti savo balsą. Kai asmuo mokosi, jis keičia ne tik savo kompetencijas, bet ir savo poziciją šeimoje, darbe, visuomenėje. Jis tampa labiau girdimas, labiau pasitikintis savimi, labiau nepriklausomas.

 

Besimokantys suaugusieji tampa pavyzdžiu vaikams, jie rodo, kad smalsumas neturi amžiaus, kad klausti nėra gėda, kad svajoti verta. Tai įkvepia aplinkinius, drąsina draugus, keičia bendruomenes, kurių dalimi visi esame. „Aš dar ne viską žinau“ – tai ne silpnumas, o brandos, lankstumo ir tikro žmogiškumo ženklas. Ir būtent tokios asmenybės keičia pasaulį.

 

Autorė  Jūratė Survilė