Kartais galvoje sukasi daugybė minčių, tačiau žodžių joms išreikšti pritrūksta. Tuomet į pagalbą gali ateiti pieštukas, popieriaus lapas ir laisvai vingiuojančios linijos – taip prasideda neurografika. Ši kūrybinė praktika skatina ne tiek siekti gražaus piešinio, kiek per vaizdą ir patį kūrybos procesą geriau pastebėti savo mintis, emocijas ir įsitikinimus.

 

Kai piešia ne ranka, o vidinis pasaulisLady,Paints,Over,A,Drawing,On,A,White,Sheet,With

 

Neurografika – piešimo metodas, naudojamas savistabai ir asmeninei refleksijai. Jis siejamas su psichologu Pavelu Piskariovu, kuris 2014 m. pristatė neurografijos metodą, pagrįstą spontaniškomis linijomis, formomis ir jų transformavimu. Skirtingai nei tradiciniame piešime, čia nebūtina mokėti piešti – svarbiausias pats procesas. Pradedama nuo laisvos, nenuspėjamos linijos, kuri vėliau susikerta su kitomis linijomis. Susidarę kampai ir aštresnės formos palaipsniui apvalinami, o piešinys papildomas spalvomis, formomis ir kitais elementais.

 

Šis procesas gali tapti savotišku pokalbiu su savimi. Piešiant galima pastebėti kylančias mintis, emocijas, įtampą, baimes ar geriau įvardyti savo norus. Neurografikos šalininkų teigimu, pasikartojantys piešimo veiksmai padeda nukreipti dėmesį nuo įprastų minčių ir pažvelgti į situaciją iš kitos perspektyvos. Vis dėlto svarbu nepainioti šio metodo su gydymu. Neurografika gali būti naudojama kaip kūrybinė savirefleksijos praktika, tačiau ji nepakeičia psichologo ar psichoterapeuto pagalbos.

 

Nuo chaoso – į naują matymą

 

Viena įdomiausių neurografikos idėjų – popieriuje sąmoningai sukurti tam tikrą „chaosą“, o paskui jį pamažu sutvarkyti. Pavyzdžiui, žmogus gali pasirinkti temą, kuri šiuo metu kelia nerimą: sunkų sprendimą, santykių konfliktą, nepasitikėjimą savimi ar baimę dėl ateities. Mintys apie problemą perkeliamos į lapą linijomis ir formomis. Vėliau atskiros piešinio vietos jungiamos, apvalinamos, spalvinamos, išryškinami svarbūs elementai.

 

Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip paprastas piešimo pratimas, tačiau pasikartojantys veiksmai suteikia procesui struktūrą. Žmogus kurį laiką ne analizuoja problemą žodžiais, o stebi ją vizualiai. Toks atstumas kartais padeda pastebėti tai, ko nepamatome nuolat galvodami apie situaciją.

 

Neurografikos praktikavimas gali tapti ir nedideliu kasdieniu ritualu – keliolika minučių tyloje, be telefono ir pareigos „padaryti gražiai“. Čia nėra (ne)teisingo piešinio. Vienam jis gali būti spalvingas, kitam – minimalistinis, o trečiam priminti abstraktų žemėlapį. Svarbiausia ne rezultatas, kurį būtų galima pakabinti ant sienos, o tai, ką žmogus pastebi savyje piešdamas.

 

Ką išduoda mūsų linijos?

 

Neurografika įdomi dar ir tuo, kad leidžia atsisakyti vieno stipraus įsitikinimo – jog kūryba skirta tik talentingiems. Šiam procesui nereikia mokėti piešti žmogaus portreto, išmanyti perspektyvos ar nubrėžti tobulo apskritimo. Kartais įdomiausias rezultatas gimsta tada, kai nustojame kontroliuoti kiekvieną brūkšnį.

 

Piešiant galima sąmoningai stebėti savo reakcijas: ar sunku paleisti kontrolę, ar norisi viską iškart pataisyti, ar kyla susierzinimas, kai linija tampa ne tokia, kokios tikėjomės? Tokie pastebėjimai gali būti įdomūs ne tik piešiant, bet ir kasdieniame gyvenime. Galbūt žmogus pastebi, kad panašiai elgiasi ir priimdamas sprendimus – ilgai abejoja, bijo suklysti arba stengiasi kontroliuoti aplinkybes, kurių kontroliuoti neįmanoma.

 

Todėl neurografika gali tapti savotišku veidrodžiu, kuriame atsispindi ne mūsų meniniai gebėjimai, o santykis su savimi ir tuo, kas vyksta aplink. Vis dėlto svarbu išlaikyti sveiką požiūrį: nereikėtų kiekvienam apskritimui ar spalvai priskirti universalios „slaptos“ reikšmės. Vertingiausia tai, ką konkretus piešinys reiškia pačiam žmogui. Kartais užtenka tiesiog sustoti, paimti pieštuką ir leisti rankai judėti – galbūt atsakymai, kurių ilgai ieškojome mintyse, pirmiausia pasirodys popieriuje.

 

Įdomu

 
  • 2025 m. paskelbtame tyrime buvo nagrinėta, ar neurografikos metodą galima panaudoti mokantis užsienio kalbos. Tyrime dalyvavę studentai po praktikos nurodė mažesnį psichologinį diskomfortą, o 41 % dalyvių pagerino žodyno įsiminimo rezultatus.
  • Amerikos SUNY Downstate sveikatos mokslų universiteto Slaugos koledžo dėstytoja Esmira Yusufova savo dėstymo metodikoje nurodo naudojanti neurografikos metodą. Jos mokslinių interesų sritys apima slaugos mokymą ir dvasinę priežiūrą. Tai rodo, kad neurografika naudojama ir akademinio mokymo aplinkoje, nors vien toks taikymas savaime nereiškia, kad metodas yra oficialiai pripažintas gydymo būdas.
  • 2021 m. publikuotame straipsnyje apie dailės terapijos veiklas vyresnio amžiaus žmonėms neurografija minima tarp individualiose ir grupinėse programose taikytų kūrybinių technikų. Programoje kartu buvo naudojami atsipalaidavimo, vaizduotės, fototerapijos, perrašymo ir koliažo metodai. Tai įdomus pavyzdys, rodantis, kad neurografija buvo įtraukta į platesnį kūrybinių ir savirefleksijos veiklų kontekstą.
 

Autorė Eglė Stratkauskaitė