Makabriška Paryžiaus atrakcija

XIX amžiaus Paryžius garsėjo ne tik savo menu, mokslo pasiekimais ir sparčia modernizacija, bet ir keistais, šiandien sunkiai suvokiamais reiškiniais. Vienas tokių – Paryžiaus morgas, virtęs ne vien įstaiga neatpažintiems lavonams saugoti, bet ir savotiška makabriška atrakcija, kasdien pritraukdavusia minias smalsuolių.

Vieša morgo ekspozicija

Žmonės dažnai sako, kad XIX a. paryžiečiai buvo apsėsti teatru, tačiau ne visada turimas omenyje tas, kurį paprastai įsivaizduojame. Šiame neįprastame teatre nebuvo nei aktorių, nei scenarijaus, tačiau minios smalsuolių vis vien žvelgė į jo „sceną“ tarsi į įdomiausią reginį, kokį jiems teko matyti gyvenime. Senos pakrantėje, už Paryžiaus Dievo Motinos katedros, pro milžiniškas vitrinas visi norintieji galėjo stebėti, kaip ant įstrižų marmurinių plokščių guli neatpažinti lavonai, kurių veidus nuolat skalavo šaltas vanduo. Pagal to meto dokumentų įrašus, kai kūnai būdavo keičiami, užuolaidas trumpam užtraukdavo – tarsi scenos pertraukos uždanga, po kurios atsiverdavo „nauja scena“. Tiesa, Paryžius ne dėl sukrėtimo efektų pastatė šį morgą. Sprendimas buvo praktiškas: XIX a. pradžioje sparčiai augant miestui, daugėjo anoniminių mirčių – iš Senos ištraukti kūnai ar gatvėse rasti žuvusieji dažnai likdavo be tapatybės. 1804 m., policijos prefektūros iniciatyva, atidaryta pirmoji morgo patalpa, skirta visuomenei padėti atpažinti mirusiuosius. Tačiau, sostinei tampant vitrinų, plačių prospektų ir regimybių miestu, keitėsi ir pats morgas. 1864 m. jis perkeltas į naują pastatą už Paryžiaus Dievo Motinos katedros, kuriame įrengta didžiulė stiklinė siena – akivaizdžiai pritaikyta ilgam ir nevaržomam žiūrėjimui. Už stiklo lankytojai matydavo įstrižai pakreiptus stalus su pagalvėlėmis, prilaikančiomis galvą taip, kad veidas būtų kuo geriau matomas. Lavonai dažnai būdavo nuogi, pridengti tik odiniu dirželiu per juosmenį, o šalia eksponuojami daiktai – paltai, batai, skėčiai – galėjo padėti atpažinti mirusįjį.

Higienos sumetimais, per veidą tekantis vanduo turėjo lėtinti kūno irimą. Vis dėlto kai irimas būdavo pernelyg stiprus, darbuotojai eksponatą pakeisdavo arba vietoje tikro kūno padėdavo vaško repliką – kad vaizdas išliktų padorus viešam žiūrėjimui ir identifikacijai. Ne paslaptis, kad 1867 m. Paryžiuje, prie Šventojo Luiso ligoninės įkurtas vaškinių muliažų muziejus sukaupė didžiulę medicininių vaško modelių kolekciją, pavyzdžiui, odos ligų, kurios buvo atkuriamos su stulbinamu tikslumu. Vaškas tuo metu buvo įprasta medicininės edukacijos priemonė – tikroviškai perteikianti audinius, spalvas, reljefus ir leidžianti demonstruoti tai, ko gyvai parodyti būtų sudėtinga ar neįmanoma. Todėl ir morgo sprendimas naudoti vaško replikas visiškai atitiko to meto medicinos vizualumo kultūrą. Be šių muziejinių replikų egzistavo ir po mirties nuimamos kaukės – jos atkartodavo mirusiojo veidą tarsi atvaizdą. Viena žymiausių tokių kaukių – „Nežinomoji iš Senos“ – vaizduoja ramų, simetrišką moters veidą, kuris XX a. tapo salonų ikona, o vėliau – ir pirmosios gaivinimo manekenės Resusci Anne „veidu“. Nors plačiai kartojama legenda sieja šią kaukę su Paryžiaus morgu, dokumentinių įrodymų trūksta. Tyrėjai spėja, kad tai galėjo būti net gyvo modelio atspaudas, vėliau įpintas į mistiškai patrauklią istoriją.

Aistringi mirties stebėtojai

Vieta pati savaime buvo kruopščiai parinkta dramaturgijai: už Paryžiaus Dievo Motinos katedros, ant Sitės salos smaigalio – ten, kur pėsčiųjų srautai tirščiausi, o iš Senos dažnai ištraukiami lavonai. Šiandien čia stovi Deportacijų aukų memorialas ir Il de Franso skveras, o XIX a. pabaigoje mirties vaizdai čia buvo eksponuojami kaip visuomenės veidrodis. Adresas – Quai de l’Archevêché – tapo ne tik miesto kasdienybės šešėlių sinonimu, bet ir makabriškos edukacijos centru, kurį gidai tiesiogine prasme įtraukdavo į savo maršrutus. Morgas buvo tarsi modernios kriminalistikos laboratorija, o Paryžius – kriminalistikos mokyklų, policijos metodų ir viešųjų institucijų atnaujinimo epicentras. Iš čia modelį perėmė Niujorkas, San Fransiskas, Roma, Berlynas, Lisabona, Melburnas ir Bukareštas. Buvo sukurta infrastruktūra, kuri mokė miestą tvarkytis su nežinomaisiais, o visuomenei aiškiai demonstravo, kad mirtis ir jos tyrimas nebėra vien šeimos ir dvasininkų prerogatyva.

Įėjimas į morgą buvo nemokamas, todėl jis greitai tapo prieinama pramoga visiems socialiniams sluoksniams. Įėjus pasitikdavo tamsi salė, kurioje eilėmis stovėjo marmurinės plokštės – ant jų gulėdavo neatpažinti lavonai, o ore tvyrojo mirties kvapas. Kūnai išrikiuoti kaip eksponatai už didžiulių stiklo vitrinų, kad lankytojai galėtų juos apžiūrėti iš arti. Laikas būdavo negailestingas: veidus deformuodavo tinimai, o akys – stiklinės ir tuščios. Nepaisant šiurpių detalių, morgas kasdien sulaukdavo tūkstančių lankytojų. Vieni atvykdavo iš smalsumo, kiti – vedami baimės ir keisto potraukio pamatyti tai, kas paprastai slepiama nuo akių. Spauda dar labiau kurstė susidomėjimą – kriminalinėse kronikose dažnai rašyta apie nelaimingų žmonių likimus, o morgas suteikdavo galimybę gyvai išvysti jų istorijos pabaigą. Lankytojų reakcijos buvo įvairios: vieni jautė šiurpą, kiti keistą pasitenkinimą ar smalsumą. Atmosfera priminė teatrą – miestiečiai stovėdavo rikiuotėse, aptarinėdavo kūnų išvaizdą, spėliodavo apie jų mirtį. Kai kurie netgi vesdavosi vaikus lyg į edukacinę ekskursiją. Prie įėjimo dirbo apelsinų, vaflių ir meduolių prekybininkai, o kartais susidarydavo tokios minios, kad tekdavo stabdyti eismą.

Turistai iš kitų šalių laiškuose ir dienoraščiuose rašė, jog Paryžiaus morgas yra vienas keisčiausių miesto lankytinų objektų – vertas tokio pat dėmesio kaip Luvras ar Dievo Motinos katedra. Morgą kasdien aplankydavo 1,5–2 tūkstančiai žmonių, o per garsesnes bylas jų būdavo dar daugiau. Net literatūros milžinai neatsilaikė traukai: Emilis Zola savo romane „Tereza Raken“ morgą pavertė visuomenės spektaklio metafora, o Čarlzas Dikensas čia užsuko net per Kalėdas.

Konservatyvios visuomenės pasmerkimas

Nors Paryžiaus morgas ilgą laiką buvo savotiška miesto atrakcija, stiprėjo diskusijos apie visuomenės dorovę, higieną ir modernizaciją. Imta klausti, ar tokia vieša mirusiųjų ekspozicija dera su moralės ir žmogaus pagarbos principais. Medikai ir higienistai įspėjo, kad lavonų viešas demonstravimas gali kelti sanitarinę grėsmę, ypač Paryžiuje, kur 1832 ir 1849 m. siautėjo choleros epidemijos. Taip pat teigta, kad ekspozicija skatina liguistą smalsumą ir net psichologinį iškrypimą: spaudoje pasirodė straipsnių, kuriuose lankytojai kaltinti ne dėl pagalbos atpažinti aukas, o dėl to, kad tiesiog maitinasi mirties vaizdais. Bažnyčia ir konservatyvūs visuomenės sluoksniai pasmerkė tokį makabrišką spektaklį kaip nepagarbą žmogaus orumui. Kritikai lygino morgą su teatrališka pramoga, kurioje mirtis parduodama kaip reginys – vieni tai laikė moraline degradacija, kiti – socialinės krizės atspindžiu.

Nepaisant kritikos, morgas dar ilgai traukė minias, tačiau valdžia ėmėsi riboti šią praktiką. Didžiausias lūžis įvyko XX a. pradžioje: 1907 m. Paryžiaus policijos prefektas Luisas Lepinas pasirašė dekretą, draudžiantį visuomenės patekimą į morgo ekspoziciją – nuo šiol įeiti galėjo tik turintys specialius leidimus. Netrukus žmonių dėmesys nukrypo į naujas pramogas, pavyzdžiui, kino teatrus, o garsusis morgas pagaliau atliko tik praktines funkcijas iki 1923 m., kai miesto medicininė institucija persikėlė į iki šiol veikiantį Paryžiaus teismo medicinos institutą. Vieta prie Dievo Motinos katedros virto tylaus atminimo erdve – memorialu ir skveru, mininčiu kitokias, bet taip pat svarbias istorines tragedijas.

Autorė Monika Budnikienė