Neprilygstamos mados ikonos Iris Apfel nepastebėti neįmanoma. Pirmiausia į akis krinta pusę veido dengiantys akiniai, eklektiškas stilius, kuriuo atskleidžia neįtikėtiną gebėjimą derinti ryškias spalvas ir papuošalus. Save vadinanti senyvo amžiaus žvaigžde, pripažinta dėl „daugiau yra daugiau“ požiūrio į aksesuarus. Per daugybę metų įkvėpė tūkstančius drąsos gyventi ryškiai.

 

Audinių atraižos vietoj žaislųNew,York,,Ny,-,May,24:,Aafa,Fashion,Maverick,Award

 

Vienturtę Iris Apfel tėvai dažnai vesdavosi į šeimos susitikimus, kuriuose mergaitė matydavo tik suaugusiuosius. Norėdama pralinksminti Apfel, močiutė leisdavo jai žaisti su audinių atraižomis, kurių turėjo daug, nes keturios jos dukros dažnai siūdavo labdarai. „Ji atidarė vieną maišelį, o paskui kitą, ir nuo to, ką pamačiau, man sužibo akys: gigantiška krūva įvairiausių spalvų ir raštų audinių likučių – buvo visokių, įvairiausių formų ir dydžių atraižų“, – savo knygoje „Iris Apfel: Accidental Icon“ dalijosi mados ikona. Po kiekvieno apsilankymo močiutė leisdavo jai namo parsinešti šešias pasirinktas atraižas. „Apsėsta tekstūros, spalvų ir rašto, ištisus vakarus praleidau taip pramogaudama. Žvelgiant atgal, dabar aišku, kad toks žaidimas sukėlė didelį susidomėjimą audiniu“, – rašė Apfel. Maža to, išleidusi knygą susilaukė dar didesnės šlovės dėl tik jai sukurtos unikalios Barbės. Lėlė nebuvo skirta masinei gamybai, tačiau 2018 m. rudenį „Mattel“ pagamino dvi „Styled By Iris Apfel“ Barbes ir jas buvo galima įsigyti. Anot šių lėlių gamintojo „Mattel“, I. Apfel įkūnija esminį Barbės pavyzdį su savo išskirtine stiliaus vizija, verslumo dvasia ir nepriklausomybe.

 

Miestas suformavo stilių

 

Būsimoji mados ikona gimė 1921 m. rugpjūčio 29 d. Astorijoje, Kvinse, Niujorke, žydų Samuelio Barrelio ir Rusijoje gimusios Sadye šeimoje. Nuo mažens sekė tėvų pėdomis ir mokėsi iš jų puikaus humoro jausmo, nepriklausomybės, ugdė aistrą kelionėms ir, žinoma, išskirtiniam stiliui. Mama turėjo stiprų asmeninio stiliaus pojūtį ir metė iššūkį lyčių lūkesčiams tuo metu, kai buvo drabužių butiko savininkė. Tėvas turėjo veidrodžių ir stiklo verslą. Nors augo ūkyje, tėvai ir seneliai dažnai važiuodavo metro, kad apžiūrėtų Manhataną, kur ji įsimylėjo Grinvič Vilidžą. Nuo vaikystės apsipirkinėjo antikvarinėse parduotuvėse ir nejučiomis pradėjo pildyti savo nepaprastą juvelyrinių dirbinių kolekciją iš viso pasaulio. Būdama 90-ies vis dar galėjo apibūdinti pirmąjį kūrinį, kurį įsigijo būdama vienuolikos – dekoratyvinę segę, kuri kainavo 65 ct.

 

Ieškojo savo stiliaus

 

Iris niekada neketino tapti mados ikona, tuo labiau nesiruošė siekti mados karjeros. Viskonsino universitete įgijusi bakalauro laipsnį, siekė tapti rašytoja mados industrijoje. Rašė straipsnius „Women’s Wear Daily“ žurnalui. Per savaitę uždirbdavo vos 15 JAV dolerių. Vėliau įsidarbino pas iliustratorių Robertą Goodmaną. Ten susipažino su interjero dekoratore Elinora Johnson, kuri ją pasamdė dėl atidumo detalėms. Taip prasidėjo karjera interjero dizaino srityje. Daugelis žavėjosi Iris asmeniniu stiliumi ir samdė ją puošti būstus. Nepažįstami žmonės atkreipdavo dėmesį į Iris mados jausmą, tačiau ji niekada nekreipė dėmesio į kitų nuomonę. Tiesą sakant, moters sėkmės raktas buvo jos atsisakymas laikytis taisyklių. Pirmaisiais savo, kaip interjero dizainerės, metais Iris ieškojo tekstilės iš viso pasaulio, buvo pasiryžusi rasti naujų, įdomių medžiagų.

 

Nepaisė lūkesčių lyčiai

 

1948 m. vasario 22 d. Iris susituokė su Carlu Apfeliu. Dėl praktiškumo ir būdama ištikima savo stiliui, ji vilkėjo švelniai rausvą nuotakos suknelę, kurią tikėjosi apsivilkti dar ne kartą. Nors po vestuvių aplinkiniai laukė šeimos pagausėjimo, tačiau moteris nusprendė neturėti vaikų. Mados ikona atsisakė vadinti save feministe, atmetė gyvenimo būdą, kurio iš jos, kaip moters, tikėjosi XX a. viduryje. Vietoj to nusprendė sutelkti dėmesį į karjerą ir gyvenimą, apimantį keliones bei nuotykius su vyru. Moteris atsisakė apsiriboti lyčių lūkesčiais. Tuo metu, kai moterys turėjo rengtis moteriškais drabužiais, Iris siekė įsigyti džinsų, kad užbaigtų aprangą, apie kurią svajojo. Šiandienos kultūroje, kuri verčia moteris išlaikyti jaunatvišką išvaizdą, ji palaiko požiūrį, kad moterys neturėtų keisti fizinės išvaizdos, jog atrodytų jaunesnės nei yra, ir išdidžiai džiaugiasi savo amžiumi. Taip pat peržengia barjerus tarp aukštosios mados ir pigių prekių ženklų, derindama dizainerių kurtus ir vintažinius drabužius.

 

Su vyru suvienijo jėgas

 

1940-aisiais, augant Iris karjerai interjero dekoravimo srityje, atsirado nauja galimybė. Ieškodami norimo dizaino, ji ir Carlas susitiko su tekstilės fabriko savininku, kuris sukūrė pavyzdį, kurio moteris troško. Apfeliai, pradėję kurti verslą kartu, tikėjo, kad partnerystė su tekstilės fabriku būtų didelis jų darbo privalumas, todėl netrukus suvienijo jėgas – pora kūrė dizainus, o fabrikas juos gamino. 1951 m. jie atidarė „Old World Weavers“ audinių parduotuvę. Daugiausia dėmesio skyrė praėjusių amžių audinių imitavimui, todėl įkvėpimo ieškojo keliaudami į šalis, turinčias seną audinių dizaino istoriją. Pasibaigus karui aplankė Europą, Vidurio Rytus, Šiaurės Afriką, Pietų Ameriką ir Rytų Aziją, tyrinėjo sendaikčių turgus ir mažas parduotuves, kuriose ieškojo pavyzdžių asmeninei kolekcijai. Tokiose parduotuvėse moteris įsigijo daug brangiausių savo daiktų, pavyzdžiui, žiedą „Klaidžiojantis žydas“, kurį nupirko vyrui Dubline. Liūto formos žiedas su bibline fraze buvo neparduodamas, tačiau Iris primygtinai reikalavo jį įsigyti, nes teigta, kad jis priklausė Egipto karaliui Farukui. Netrukus po „Old World Weavers“ atidarymo porą pasamdė JAV dailės komisija, kad padėtų daugeliui restauravimo projektų Baltuosiuose rūmuose. Jų bendradarbiavimas su komisija tęsėsi nuo 1951 iki 1992 m. Ten Iris užsitarnavo „Pirmosios audinio ponios“ ir „Audinio Dievo Motinos“ pravardes.

 

Paroda, pakeitusi gyvenimą

 

Moters gyvenime viskas pasikeitė 2005 m., kai Metropoliteno meno muziejaus Kostiumų institutas nusprendė ją paversti pagrindine parodos dalimi. Anksčiau suplanuotas pasirodymas buvo atšauktas, o įkvėpimo akimirką kuratorius Haroldas Koda susisiekė su Iris dėl jos garsiosios bižuterijos kolekcijos. Parodoje eksponuoti moters papuošalai, fantastiški drabužiai ir firminiai vėžlio kiauto akiniai. Apie jos eklektišką stilių muziejus rašė: „Iris Apfel yra viena gyvybingiausių asmenybių mados, tekstilės ir interjero dizaino pasaulyje, per pastaruosius 40 metų ji išugdė asmeninį stilių, kuris yra ir šmaikštus, ir nepaprastai savitas.“ Paroda supažindino tą pasaulio dalį, kuri dar nežinojo šios mados ikonos. Jos žinomumas dar labiau išaugo 2015 m., kai pasirodė dokumentinis filmas „Iris“. Prekės ženklo „Apfel“ apranga, apvalūs akiniai su bižuterijos papuošalais ir marginti drabužiai padarė ją atpažįstamą visame pasaulyje. Ji tapo Helovino kostiumų ir teminių vakarėlių įkvėpėja. 2019 m., Tommy Hilfiger paskatinta, pasirašė modelio sutartį su agentūra „IMG“ ir pasirodė daugelyje reklamos kampanijų. Likus penkioms dienoms iki 100-ojo gimtadienio kartu su „Zenni Optical“ išleido akinių kolekciją „The Iris Apfel Zentennial Collection“, kurioje galima rasti penkių skirtingų rėmelių liniją, atspindinčią asmeninę Iris aksesuarų filosofiją. „Apranga neapsieina be išskirtinio aksesuaro ar daugybės jų, kad parodytų jūsų individualumą. Mano akiniai – kuo didesni ir ryškesni, tuo geriau“, – sakė garsioji dama.

 

Autorius Monika Budnikienė