Išgirdus žodį „pasitikėjimas“, iškart pagalvojama apie pasitikėjimą savimi ir ausyse ima skambėti įvairios motyvacinės frazės. Pasitikėjimas savimi iš tiesų yra labai svarbus visose gyvenimo srityse, tačiau ne mažiau reikalinga pasitikėti kitais žmonėmis. Deja, ne visiems tai pavyksta.

 

pasitikėjimas

Be pasitikėjimo santykiai neįmanomi

 

Visi santykiai, tiek asmeniniai, tiek darbiniai, yra grįsti pasitikėjimu. Juk su nepatikimais žmonėmis nesinori turėti jokių reikalų. Jei asmuo pasitikėjimo negeba sukurti su niekuo, yra pasmerktas vienatvei. Anot geštalto terapeutės Daivos Žukauskienės, vienatvė yra ir naudinga, ir žalinga. „Žmogaus gyvenimas yra cikliškas, todėl jame pasitaiko ir vienatvės periodų, juos išgyvena beveik visi. Vienatvėje dažnas jaučiasi nesaugus. Atskirtis, izoliacija yra labai stiprūs išgyvenimai, kurie panašūs į mirtį esant gyvam. Ne veltui vienatvė traktuojama lyg bausmė, – pastebi specialistė. – Žmogus – sociali būtybė, turinti bendravimo poreikį, jo nepatenkinus jis badauja emociškai. Vienatvės pasirinkimas – vis dažnesnė gyvenimo stiliaus tendencija. Tačiau istoriškai žmonija dar neturi patirties, kaip kokybiškai joje gyventi. Tad vienatvė – tarytum eksperimentas, kuris nežinia, kur nuves. Žiūrint kultūriškai, vienatvė deda tašką šeimyninėms šventėms, ritualams, visai etnokultūrai.“

 

Trumpiau tariant, nepasitikint prarandama daug gyvenimo spalvų.

 

Dalytis atsakomybe

 

Dažnai žmonės, kurie niekuo nepasitiki, nesupranta, kaip stipriai apsunkina savo gyvenimą. Jei niekuo nepasitiki, vadinasi, viską turi padaryti pats. Tarkime, darbe tai trukdo skirstyti užduotis – net jei projektą turėtų atlikti keli kolegos, toks žmogus viską imasi daryti pats, nes netiki, kad kiti tai atliks tinkamai ir laiku.

 

Kalbant apie šeimos santykius, moterys dažnai visai neprileidžia vyro prie kūdikio, nes nepasitiki, nemano, kad tinkamai nupraus, pervystys, pavalgydins. Arba viena sesuo nepasitiki kita ir visiškai perima rūpinimąsi senyva mama. Regis, nieko blogo, juk rezultatas teigiamas – darbai atlikti laiku, kūdikis sausas ir pamaitintas, mama prižiūrėta. Tačiau yra ir tamsioji šio reikalo pusė. Visų pirma, prisiimdami visą atsakomybę aliname organizmą, fizinę ir psichinę sveikatą. Antra, patys neleisdami kitiems žmonėms prisidėti prie bendro gero, jiems imame jausti pyktį, nepasitenkinimą, jog esame palikti vieni tvarkytis. Galiausiai viskas perauga į kivirčus ir lėtinį nuovargį. O juk išeitis labai paprasta – tereikia parodyti pasitikėjimą kitiems ir dalytis atsakomybe. Taip neaplankys išsekimas ir aplinkiniai jausis naudingi.

 

Autoriteto įtaka augina

 

Jei niekuo nepasitikite, stabdote savo pažangą. Jei vaikas nepasitikės jokiu suaugusiuoju – nei tėvais, nei seneliais, nei mokytojais, jis neklausys, kas jam sakoma. Taigi, neišmoks elementarių elgesio taisyklių, bendravimo įgūdžių, neįgis daugybės ateityje reikalingų žinių. Suaugus irgi svarbu pasitikėti autoritetingais žmonėmis. Suprantama, ne tikėti aklai, nes išmintingi žmonės visuomet abejoja ir kelia klausimus, bet įsiklausyti, pasisemti patirties, sužinoti naujų dalykų. Išgirstų žodžių nepriimant kaip tiesos, pasaulėžiūra bus labai ribota. Juk jei patys nematėte Žemės sferos iš kosmoso, gal ji tikrai plokščia? Gal visi mokslininkai ir astronautai meluoja? Akivaizdu, kad nepasitikėjimas veda į absurdą.

 

Pasitikėjimą autoritetingais žmonėmis (mokslininkais, politikais, religiniais lyderiais) galima padidinti paprasčiausiai tikrinant faktus, gilinantis į jų biografijas, pasiekimus, iškeltas teorijas, nuveiktus darbus. Suprantama, esama visokių apsišaukėlių, bet taip pat ir žmonijai nusipelniusių šviesuolių, kuriais nepasitikėti nėra jokios priežasties.

 

Nepasitikėti gali būti pavojinga

 

Yra nedidelė visuomenės grupė, kuri nepasitiki visomis valstybinėmis struktūromis, įskaitant teisėsaugą ir sveikatos apsaugos sistemą. Susidūrimo su teisėsauga per gyvenimą gali ir pavykti išvengti, bet su sveikatos apsaugos sistema – mažai tikėtina. Medicina (medikais, operacijomis, vaistais ir skiepais) nepasitikintys žmonės stato save į pavojų. Dar blogiau, kai tokie žmonės ir vaikų neveda pas medikus, gydosi naminėmis priemonėmis, ignoruoja vakcinų naudą. Kai žmogus nepasitiki mokslininkais, būna riboto mąstymo, nes įsitikinęs, kad geriau nusimano visose srityse, juk domėjosi, skaitė, klausė nuojautos ar kt. Tokie žmonės iki paskutinės sekundės nesikreipia pagalbos, kol situacija netampa visiškai kritinė. Nepasitikėjimas gali baigtis sunkiomis ligomis, jų komplikacijomis, net mirtimi. Deja, niekuo nepasitikinčiam žmogui dėl pradelsto kreipimosi į specialistus numiręs artimasis tampa dar vienu pretekstu nepasitikėti medicinos apsaugos sistema. Žmogus pats atsiduria uždarame ir pavojingame rate.

 

Gimstame patiklūs

 

Anot psichologų, pasitikėjimą auginame nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Vos gimusiam kūdikiui svarbu suteikti saugumo jausmą. Mažasis jaučiasi saugiai, jeigu į jo signalus gimdytojai jautriai reaguoja, atliepia ir patenkina visus poreikius. Kai bent vienas žmogus nuolat būna prie kūdikio, jis turi galimybę prisirišti, užmegzti saugų santykį – tai pirmas žingsnis pasitikinčios asmenybės link.

 

Jei žmonės greta nuolat keičiasi, vaikas negali išsiugdyti pasitikėjimo, jis jaučiasi nesaugiai. Net jei prie kūdikio būna tas pats žmogus, bet jo nuotaikos vis skiriasi, mažasis dar negeba atpažinti jo emocijų ir suspėti su jų kaita. Todėl irgi mažėja jo pasitikėjimas.

 

Vaikui augant, pasitikėjimas ugdomas toliau – nemeluojant jam, auklėjant pavyzdžiu, o ne bausmėmis, mylint ir globojant, neskriaudžiant. Būtent šeimoje vaikas išmoksta pasitikėti aplinkiniais ir pateisinti jų pasitikėjimą.

 

Pasitikėjimas žmonėmis paprastai susvyruoja dėl rimtų priežasčių – patirtos didelės skriaudos (psichologinio ir fizinio smurto / prievartos), tėvų skyrybų, artimojo netekties (vaikas jaučia, kad pats gyvenimas išdavė jo pasitikėjimą), draugo ar sutuoktinio išdavystės ir pan. Jei jaučiatės išduoti brangaus žmogaus, Dievo, visatos, gyvenimo), sunku bus pasitikėti bet kuo.

 

Pasitikėti ir tikėtis – ne tas pats

 

Svarbu paminėti, kad pasitikėti kitu žmogumi ir kažko iš jo tikėtis yra ne tas pats. Kai pasitikite, jaučiatės saugūs, užtikrinti, ramūs, kad tas žmogus nelinki ir nepadarys nieko bloga, neįskaudins, nepameluos ir pan. Žinote, kad ištikus bėdai galėsite būti išklausyti, sulauksite paguodos ir pagalbos, nesijausite palikti vieni šiame pasaulyje. Tai sveikas požiūris į pasitikėjimą.

 

Tačiau nedera kažko tikėti iš kitų, taip pat aplinkos ar pasaulio. Juk niekas nieko neskolingas. Draugai neprivalo atvažiuoti kiekvieną penktadienį, tėvai visą gyvenimą išlaikyti, vaikai nepalikti šeimos lizdo, sutuoktinis nešioti ant rankų ir pan. Santykiai kuriami dviejų pusių. Jei kuri tik tikisi, laukia ir pyksta kažko negavusi, tuomet toks ryšys pasmerktas nutrūkti.

 

Be to, psichologai akcentuoja, kad nevalia savo laimės projektuoti kitame žmoguje. Niekas nepadarys pasaulio gražesnio – laimė kuriama tik pačių. Todėl neverta kažko tikėtis iš kitų kažko, geriau patiems dėti pastangas, kad pavyktų gyventi laimingai ir nepatirti nusivylimų.

 

Kaip ugdyti?

 

Psichologai pastebi, kad pasitikėjimas kitu glaudžiai susijęs su pasitikėjimu savimi. Sakoma, kad žvelgiant į kitus žmones matomos tos neigiamos savybės, kurios nemaloniai būdingos ir patiems. Nepatikimumas, žodžio netesėjimas, net išdavystė verčia ir į kitą žiūrėti įtariai.

 

Kalbant apie pasitikėjimą tarp vyro ir moters, jis dažnai kyla dėl žemos savivertės, pasitikėjimo savimi stygiaus. Galbūt reikia padirbėti ne ties tarpusavio santykiais, bet tobulinti save: pradėti sportuoti, prisiminti ir atnaujinti mėgstamą veiklą. Geriau jaučiantis (mylint save, vertinant kaip gražų, įdomų žmogų), augs ir pojūtis, jog esu vertas meilės, vertas šių santykių. Didėjant šiems jausmams, nerimas, neužtikrintumas dėl santykių taip pat turėtų sumažėti.

 

Norėdami auginti pasitikėjimą artimaisiais, pavyzdžiui, vaikais, duokite jiems daugiau laisvės spręsti ir veikti, patikėkite įdomesnes, sudėtingesnes užduotis, prašykite kažką padėti. Kaskart, kai jiems pasiseks, ne tik džiaugsitės už vaiką, bet ir labiau juo pasitikėsite.

 

Draugai pasitikėjimą paprastai pelno tada, kai išbandomi nutikus kokiai nors kebliai situacijai, nelaimei. Juk tikima tais, kurie buvo šalia, kai labiausiai reikėjo. Žinoma, dirbtinai tokių situacijų nesukursi, teks išlaisvinti fantaziją. T. y. mintyse sumodeliuoti situaciją ir pabandyti paeiliui joje įkurdinti savo draugus. Pažįstant nesunku atspėti jų reakcijas ir veiksmus. Ir, be abejo, suprasti, pagrįstai abejojama patikimumu ar ne.

 

Kai kuriais žmonėmis pasitikėti tikrai neverta ir tai visiškai normalu. Pasaulyje daugybė patikimų asmenų, todėl neverta gaišti laiko su tais, kurio pasitikėjimo nenusipelnė. Kaip sako amerikiečių patarlė: „Jei mane apkvailinsi kartą – gėda tau, jei apkvailinsi dukart – gėda man.“

 

Įdomu

 

  • Pasitikėjimas neatsiranda iš niekur – jį reikia užsitarnauti.
  • Lengviau pasitikėjimą prarasti, nei įgauti.
  • Didžiojoje Britanijoje vykdytos apklausos duomenimis, 10 % moterų nepasitiki sutuoktiniais ir juos šnipinėja.
  • Viena iš 20-ies bričių atsisiuntė specialią šnipinėjimo programėlę į vyro telefoną.
  • 9 % moterų tikrina vyrų socialinių tinklų paskyras.
  • Taip pat elgiasi 3 % vyrų.
  • Tik 40 % amerikiečių pasitiki spauda.
  • „Baltijos tyrimai“ apklausa rodo, kad iš tarnybų lietuviai labiausiai pasitiki Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba, o mažiausiai – Seimu.